Ąžuolų salos paslaptis «Oak island» (Pirma dalis)

Prie Naujosios Škotijos krantą randasi mažytė sala, sauganti didžiulę paslaptį. XVIII amžiuje žmonės pastebėjo, kad naktimis sala šviečia keista šviesa, tačiau tie, kurie iškeliavo, norėdami išsiaiškinti kokia tai šviesa, negrįžo. Vėliau du berniukai saloje aptiko keistą duobę - įėjimą į žemėmis užverstą šachtą. Tai sukėlė tikrą lobių paieškų karštligę, kurioje dalyvavo ir labai žinomi žmonės, pavyzdžiui, Franklinas Ruzveltas ir Džonas Veinas.

Danielius Makginis romanų apie piratus neskaitė dėl dviejų priežasčių. Pirma, ėjo 1795-ieji metai, todėl Stivensono, Konrado ir kapitono Marieto laikas dar nebuvo atėjęs. Antra, kam tos knygos, jeigu yra kai kas žymiai įdomesnio, pavyzdžiui, gyventojų pasakojimai apie gyvus korsarus - kapitoną Kidą, Juodąją Barzdą, Edvardą Devisą ir daugelį kitų.

Danielius Makginis gyveno Naujojoje Škotijoje (pusiasalis rytinėje Kanados pakrantėje), o piratais jis su savo draugais žaidė Ąžuolų saloje (Oak island), kuri buvo visai netoli kranto Maksono įlankoje.

  Vieną kartą, vaizduodami į salą išsilaipinusius korsarus, vaikai nutolo į ąžuolų giraitę, nuo kurios ir kilo salos pavadinimas. Jie atsidūrė didelėje pievoje, kurios centre augo didžiulis ąžuolas. Medžio kamiene matėsi kažkada kirviais paliktos žymės, viena apatinių šakų buvo visiškai nukirsta, ant kitos šakos kažkas kabėjo. Geriau įsižiūrėjęs Danielius suprato, kad tai senovinio burlaivio detalė. Girgždantis blokas kėlimo mechanizmo gale aiškiai tarnavo atsvaru. Jis tarsi nurodė nedidelę duobutę po ąžuolu.

Berniukų širdys ėmė smarkiai plakti: nejaugi čia iš tiesų lankėsi piratai ir iš tiesų užkasė lobį? Vaikai nedelsdami atsigabeno kastuvus ir ėmė kasti. Nedideliame gylyje aptiko nedidelių plokščių akmenų sluoksnį. „Yra! - jie nusprendė. - Po akmenimis tikriausiai paslėptas lobis!" Vaikai atkasė akmenis, nustumdė plokštes. Prieš jų akis atsivėrė gilyn einantis šulinys, kokių 7 pėdų pločio - tikra šachta. Purve, kuris buvo šachtos dugne, Danielius pastebėjo keletą kirtiklių ir kastuvų. Viskas aišku - piratai taip skubėjo, jog nespėjo pasiimti visus įrankius. Panašu, kad brangenybės kažkur visai arti. Su dviguba energija berniukai ėmė šalinti purvą iš šulinio. 12-os pėdų gylyje kastuvai dusliai atsitrenkė į medį. Dėžė? Statinė su pinigais? Deja, tai buvo tik perdengimas, padarytas iš storų ąžuolo rastų. Už jų šachta tęsėsi toliau...

„Savo jėgomis nepavys susitvarkyti, - nusprendė „šaunusis piratas" Makginis. - Teks prašyti pagalbos čiabuvių". Artimiausi „čiabuviai“ gyveno mažame Lunenbergo kaimelyje Naujojoje Škotijoje. Tačiau keistas dalykas: nors vaikai su didžiuliu užsidegimu pasakojo apie aukso lydinius ir monetas, kurie, atseit, guli po kojomis, niekas iš suaugusiųjų jais nepatikėjo ir nesirengė padėti. Ąžuolų sala tarp vietinių gyventojų turėjo blogą reputaciją, ypač mažas užutekis, vadinamas Kontrabandininko įlanka. Kažkas ten matė mėlynus ugnies liežuvius, kažkas naktį matė vaiduokliškas šviesas, o vienas senbuvis tvirtino, kad salos pakrante vaikšto ir niūriai šypsosi vieno senais laikais nužudyto pirato vaiduoklis.

Vaikai grįžo į salą, tačiau toliau šachtos nebekasinėjo - per gilu. Vietoje kasimo nusprendė apžiūrėti pakrantę. Paieškos tik dar labiau sustiprino susidomėjimą: vienoje vietoje berniukai aptiko 1713-ais metais išlietą varinę monetą, kitoje vietoje - akmeninę plokštę su pritvirtintu geležies žiedu - gali būti, kad čia švartuodavosi valtys. Smėlyje taip pat aptiko pažaliavusį bocmano švilpuką. Su mintimis apie lobį teko kuriam laikui atsisveikinti: Makginis ir draugai suprato, kad saloje tiesiogine prasme yra užkasta mįslė, kurią įminti sunku netgi suaugusiam žmogui.

Nevykėliai milijonieriai

Danielius Makginis saloje vėl atsidūrė po devynerių metų. Šį kartą jis taip pat buvo ne vienas. Surasti bendraminčių lobių ieškotojų buvo vieni niekai.

Konkrečiai nusiteikę jaunuoliai iš karto ėmė kasti šulinį. Minkštas gruntas lengvai pasidavė kastuvams, tačiau ieškomas lobis nesirodė: labai jau gudriai nežinomas statytojas įrengė šią šachtą. 30-ies pėdų gylyje - medžio anglies sluoksnis. 40 pėdų gylis - klampaus molio sluoksnis. 50 ir 60 pėdų - kokoso riešutų plaušų sluoksniai. 70 pėdų - vėl molis, tik šį kartą aiškiai ne vietinės kilmės. Visi sluoksniai vienodais intervalais perdengti ąžuolo rastų platformomis. Ir štai pasiektas 80 pėdų gylis. Lobių ieškotojai į paviršių iškėlė didelį (2 x 1 pėdos) plokščią akmenį su iškaltu jame užrašu. Deja, tai ne lobis, tačiau visiems aišku, kad tai nuoroda, kur reikia ieškoti tikrojo lobio! Tiesa, užrašas pasirodė besąs užšifruotas.

Šioje vietoje šiek tiek atsitraukime ir užbėkime įvykiams už akių. Labai greitai atsirado kažkoks šifruotojas, kuris, vos tik peržvelgęs akimis tekstą, pareiškė, kad tekstas jam visiškai aiškus: „10 pėdų giliau guli du milijonai svarų sterlingų". Toks pareiškimas, savaime aišku, negalėjo nesukelti sensacijos. Tačiau reikalai nesusiklostė taip, kaip tikėjosi lobių ieškotojai. Pirma, Makginis nieko nerado, antra, šifruotojas atsisakė paaiškinti, kokiu būdu jis taip greitai iššifravo tekstą, trečia, 1904-ais metais, t.y. praėjus daug metų po Danieliaus mirties, paslaptingas akmuo ne mažiau paslaptingai dingo iš saugyklos, kurioje buvo laikomas.

1971-ais metais Mičigano universiteto profesorius Rosas Vilhelmas pasiūlė naują iššifruoto teksto variantą. Jo teigimu, akmenyje panaudotas šifras vos ne visiškai sutampa su šifru, kuris aprašytas dar 1563-iais metais. Jo autorius Džiovanis Batista Porta taip pat nurodė iššifravimo būdą. Juo pasinaudodamas, profesorius Vilhelmas nustatė, kad užrašas akmenyje atliktas ispanų kalba ir verčiamas maždaug taip: „Pradedant 80 žyme į drenažą pilti kukurūzus arba soras. P.“ Profesorius mano, kad „Pu raidė - tai pirmoji vardo Pilypas raidė. Yra žinoma, kad buvo Ispanijos karalius Pilypas II, kuris valdė nuo 1556-ųjų iki 1598-ųjų metų. Tačiau kokį ryšį jis turėjo su Prancūzijos kolonija Naująja Škotija? Netrukus visa tai paaiškės, o kol kas galima pasakyti, kad profesoriaus Vilhelmo iššifruotas užrašas irgi gali būti neteisingas. Tokiu atveju, jeigu tai nėra melagingas pėdsakas, užrašas dar turi sulaukti savo tikslaus paaiškinimo.

Kaip ten bebūtų, Makginis su draugais užrašo neiššifravo ir tęsė kasimą. Pasiekus 90-ies pėdų gylį į šachtą pradėjo plūsti vanduo. Lobio ieškotojai nenusimena. Dar trys pėdos - kasti tampa nebeįmanoma: dviem kibirams grunto tenka vienas kibiras vandens. O juk taip norisi dar pasikasti kiek gilyn! Gal lobis jau visai čia pat, už kokio jardo? Tačiau artinasi naktis, o vanduo grėsmingai kyla. Kažkas pasiūlė pabadyti šachtos dugną dalba. Tai buvo teisingas pasiūlymas: 5-iomis pėdomis giliau geležtė atsirėmė į kažką kietą. Pabadė aplinkui: į rąstų perdangą nepanašu - žymiai mažesnis dydis. Gal tai ir yra ieškoma dėžė? O gal statinė? Juk žinoma, kad piratai brangenybes slėpė dėžėse arba statinėse. Lobių ieškotojų džiaugsmui nebuvo ribų! Galima naktį pailsėti, o ryte iškelti lobį ir ramiai jį pasidalinti. Tačiau dalybos neįvyko. Kitą dieną Makginis su draugais vos nesusimušė iš apmaudo: šachtoje buvo 60 pėdų gylio vandens sluoksnis. Visi bandymai išpumpuoti šį vandenį buvo nesėkmingi.

Technika - dar ne viskas

Tolimesnis Makginio likimas nėra žinomas, o štai tai, kas vyko su šachta, žinoma iki smulkiausių detalių. Dabar tai jau ne paprasta šachta. Lobių ieškotojai buvo tokie įsitikinę, kad jos dugne guli lobis, jog pavadino ją „pinigų šachta" („money pit").

Nauja ekspedicija saloje pasirodė, praėjus 45-iems metams. Pirmiausia į šachtą buvo nuleistas grąžtas. Praėjęs vandenį ir purvą jis tame pačiame 98 pėdų gylyje atsirėmė į tą pačią kliūtį. Toliau grąžtas pragręžti nesugebėjo. Gal per silpnas buvo, gal tai buvo ne medinė, o metalinė statinė - nežinia. Lobio ieškotojams tapo aišku: reikia rasti kitą būdą. Ir jį surado! Jie pragręžė tiek daug vertikalių gręžinių ir nuožulnių kanalų, tikėdamiesi, kad vienu juo vanduo pats ištekės. Tačiau lobis, jei tai iš tikrųjų buvo lobis, neišlaikė, smigo žemyn, paniro į šlapią gruntą ir amžiams dingo purvo bedugnėje. Paskutiniai iškilę burbulai tik parodė nevykėliams lobių ieškotojams kaip arti jie buvo ir kaip neprotingai pasielgė.

Šioje vietoje verta prisiminti profesorių Vilhelmą. Gal jis ir teisus: gal kukurūzai ir soros, suberti į vandenį, buvo tarsi vandenį sugerianti medžiaga? Šį klausimą taip pat užduoda viena įdomi detalė. 1849-ais metais Kontrabandininko įlankoje buvo aptikta pusiau nuskendusi damba iš kokoso riešutų plaušų, t.y. tokios pačios medžiagos, kuri sudarė sluoksnius šachtoje. Kas žino, gal tai likučiai buvusios drenavimo sistemos, kuri neleido vandenyno vandeniui patekti į salos gilumą?

Kuo toliau, tuo daugiau lobių ieškotojų bandė savo laimę. Kiekviena ekspedicija Ąžuolų saloje atrado kažką naujo, tačiau visos jos veikė taip uoliai ir atkakliai, kad labiau tolino paslapties įminimą, nei jį artino.

XIX amžiaus7-ame dešimtmetyje ekspedicijos po sala aptiko praėjimo kelių ir vandens kanalų. Vienas didžiausių tunelių jungė „pinigų šachtą" su Kontrabandininko įlanka ir baigėsi tiesiai prie kokoso plaušų dambos! Tačiau nemokšiški bandymai pasiekti lobį suardė požeminių praėjimų sistemą, nuo to laiko išpumpuoti vandenį iš požeminių ertmių neįmanoma. Bejėgė netgi šiuolaikinė technika.

1896-ųjų metų ekspedicija baigėsi dar viena sensacija. Lobio ieškotojai, kaip jau įprasta, vėl ėmė gręžti "pinigų šachtoje". 126 pėdų gylyje grąžtas atsirėmė į metalinę kliūtį. Buvo nuleistas mažas grąžtas iš ypač tvirto lydinio. Įveikus metalinę kliūtį, žemyn grąžtas smigo labai greitai (panašu, kad giliau buvo tuščia ertmę), o 159 pėdų gylyje prasidėjo cemento sluoksnis. Tiksliau, tai buvo ne cementas, o kažkas panašaus į betoną. Vietoje armatūros buvo panaudoti ąžuolo lentos. Sluoksnio storis neviršijo 20 cm, o po juo buvo... kažkoks minkštas metalas! Kas tai? Gal auksas? To niekas nežino: prie grąžto neprilipo nė viena metalo kruopelė. Grąžtas iškeldavo įvairių dalykų - geležies gabaliukų, cemento rutuliukų, medienos plaušo, tačiau aukso taip ir nepasirodė.

Kartą grąžtas į viršų iškėlė kažką labai keisto. Prie jo buvo prikibęs mažas plono pergamento gabaliukas. Jame aiškiai buvo matomos rašalu užrašytos raidės „w“ ir „i". Gal tai buvo šifruoto užrašo su nurodymu, kur ieškoti lobio, ištrauka? O gal lobio aprašymo fragmentas? Nežinia. Kitos teksto dalies nepavyko aptikti, sensacija taip ir liko tik sensacija. Savim pasitikintys lobių ieškotojai pareiškė, kad 160-ies pėdų gylyje aptikta kita dėžė. Apie anksčiau nugrimzdusią „statinę“ niekas net nepagalvojo, tačiau buvo paskubėta paskleisti žinią, kad saloje yra paslėpti keli lobiai. Savaime suprantama, gandai pasklido labai greitai. Netrukus buvo kalbama, kad sala tiesiog prifarširuota brangenybių, tiesa, nuskendusių. Jeigu šios brangenybės nebus iškeltos į paviršių, vargšė Ąžuolų sala tiesiog susprogs nuo ją slegiančių lobių.

Tuo metu saloje buvo aptiktas dar vienas paslaptingas ženklas: pietiniame krante buvo pastebėtas didelis iš akmenų sukrautas trikampis. Figūra labiausiai buvo panaši į strėlę, kurios smaigalys rodė tiesiai į milžinišką ąžuolą - vienintelį gerai pastebimą girioje orientyrą, rodantį šachtos buvimo vietą.

Dabar yra žinoma nemažai numanomo lobio kilmės versijų. Įdomiausi yra bandymai nustatyti ryšį tarp Ąžuolų salos ir legendinio kapitono Kido lobio.

Ketverius metus kapitonas Kidas su savo sėbrais kėlė baimę laivams, plaukiojantiems Indijos vandenyne. 1699-ais metais kapitono laivas, vienas pats, be kitų eskadros laivų, pasirodė prie Amerikos krantų.

Jame buvo gabenamos brangenybės, vertos 41 tūkstančio svarų sterlingų. Kidas buvo nedelsiant areštuotas ir išsiųstas į Angliją, kur labai greitai buvo nuteistas mirties bausme pakariant. Likus dviem dienoms iki egzekucijos, 1701 m. gegužės 21 d., Kidas „apsigalvojo“: jis į Bendruomenių rūmus parašė laišką, prašydamas dovanoti jam gyvybę mainais už kažkur paslėptas brangenybes. Ši „atgaila" Kidui nepadėjo, piratas buvo pakartas. Užtat jau vos ne sekančią dieną po egzekucijos prasidėjo pati įdomiausia lobių paieškos istorijoje Kido brangenybių medžioklė.

Nedidelė Kido turtų dalis buvo aptikta gana greitai. Ji buvo paslėpta Gardinerio saloje šalia Šiaurės Karolinos pakrantės. Deja, tai buvo tik smulkmena, palyginus su tuo, ką buvo sukaupęs piratas. Pagal labiausiai tikėtinas prielaidas, pagrindinės brangenybės galėjo būti saugomos dvejose vietose - kažkur prie Madagaskaro ir prie Siaurės Amerikos pakrantės.

Amerikietis Haroldas Vilkinsas, pašventęs savo gyvenimui senųjų lobių paieškai, XX amžiaus 4-o dešimtmečio pabaigoje parašė knyga „Kapitonas Kidas ir jo Skeleto sala“. Knygoje buvo išspausdintas žemėlapis, kurį, atseit, savo ranka nupiešė Kidas. Pavaizduota sala nepaprastai primena Ąžuolų salos žemėlapį. Tokia pat įlanka šiaurinėje dalyje (Kontrabandininko įlanka?), ta pati šachta, netgi tas pats paslaptingas trikampis. Ar tai sutapimas? Gal tai rodo ryšį tarp paskutinės Kido kelionės prie Amerikos krantų ir jo brangenybių dingimo? Atsakymo į šiuos klausimus, kaip ir daugelį kitų, kol kas nėra.

XX amžiuje ekspedicijos į salą buvo organizuojamos viena po kitos. 1909-ieji metai - fiasko. 1922-ieji metai -fiasko. 1931-ieji, 1934-ieji, 1938-ieji, 1955-ieji, 1960-ieji metai - rezultatas toks pats. Nors saloje buvo naudojama įvairiausia technika - galingi grąžtai ir siurbliai, jautrūs metalų ieškikliai ir ištisa armija buldozerių, - viskas veltui.

Peržvelgus salos istoriją, lengva pastebėti, kad ji „žaidžia nešvarų žaidimą". Bet kokia paslaptis, o ypač paslaptis, susijusi su kokiu nors lobiu, anksčiau ar vėliau yra atskleidžiama. Pakanka turėti tikslią nuorodą į lobio vietą, tam tikras priemones ir techniką - ir viskas: galima keliauti į artimiausią banką ir atidaryti tenai sąskaitą (arba, įsitikinus, kad lobio tenai nėra, paskelbti apie savo bankrotą). Taip buvo Gardinerio saloje, taip buvo ieškant Egipto faraonų lobių. Geriausias pavyzdys - Šlimanas, kuris turėjo labai mažai patikimų žinių, tačiau vis tiek sugebėjo atrasti Troją. Ąžuolų saloje viskas atvirkščiai. „Pinigų šachta", finansiniu požiūriu tarsi neišsemiama, mielai suryja bet kokias pinigų sumas, tačiau savo turtų neatiduoda.

Maždaug nuo 1965-ųjų metų paslapties skraistė, gaubianti salą, ėmė po truputį sklaidytis. Tačiau nebuvo apsieita be dramatiškų įvykių. Būtent 1965-ais metais „pinigų šachta" parodė savo klastingą charakterį - joje žuvo keturi žmonės.

Restalų šeima - Robertas Restalas, jo žmona Mildred ir du judviejų sūnūs - į salą atvyko 6-o dešimtmečio pabaigoje. Šešerius metus jie atliko gręžimus saloje, bandydami rasti raktą, padedantį įminti vandens kanalų paslaptį. Jiems viltį teikė ta aplinkybė, kad jau pirmaisiais metais saloje Robertas aptiko dar vieną plokščią akmenį su išraižytu jame paslaptingu užrašu.

Kaip ir visiems ankstesniems lobių ieškotojams, aukso aptikti nepavyko, o akmuo buvo pirmasis ir paskutinis radinys. Be to, Ąžuolų saloje atsirado konkurentas. Tai buvo Robertas Danfildas, geologas iš Kalifornijos. Jis nusisamdė ištisą buldozerių armiją ir ėmėsi metodiškai rausti salą, tikėdamas sėkmės jei ne plovimu, tai žemių stumdymu. Nežinia, kaip būtų pasibaigusi konkurencinė kova, jeigu Restalas nebūtų žuvęs. Jis netyčia įkrito į šachtą. Į ją nusileido trys vyrai, norėdami išgelbėti vyrą. Tačiau visi trys žuvo kartu su Robertu. Žuvo ir vyriausias lobio ieškotojo sūnus... (Antra dalis)

Pirmos dalies pabaiga....