Begleivė dieta (2)

III IR IV DIAGNOZĖS PAMOKŲ PAPILDYMAS

Liga išlieka šiuolaikiniam medicinos mokslui tokia pačia paslaptimi, kaip ir prieš tūkstančius metų žiniuoniui – egzistuoja paslaptinga išorinė jėga, kurios pašaukimas Jums kenkti ir griauti Jūsų gyvenimą. Natūropatija nusipelno padėkos už įrodymą to, kad liga egzistuoja Jūsų viduje – tai svetimos organizmui medžiagos, kurios turi svorį ir kurios turi būti pašalintos.

Jeigu Jūs ieškote išgijimo be vaistų kelio, tai Jūs turite išstudijuoti tiesą ir žinoti kokia tai liga. Jūs negalite savęs ar kitų žmonių išgydyti be tikslios diagnozės, kuri duos Jums aiškų vaizdą apie tikrąją kūno būklę. Ši neklystanti tiesa gali būti gauta tik iš Gamtos knygos – iš Jūsų kūno testo - „stebuklingo veidrodžio“.

 „Stebuklingas veidrodis“ nustatys tikrąją ir nepaneigiamą Jūsų ligos diagnozę.

„STEBUKLINGAS VEIDRODIS“

1.     Įrodymas to, kad Jūsų asmeniniai, individualūs simptomai, uždegimas ar liguista savijauta yra ne kas kita, kaip vietinė šiukšlių sankaupa.

2.     Liežuvio apnašos – liudija apie organines kliūtis visoje sistemoje, kurios apsunkina ir perpildo kraujotaką suirusiomis gleivėmis. Šios gleivės atsiranda net šlapime.

3.     Nepašalintos fekalijos, išlikusios dėl lipnių gleivių žarnyno kišenėse, pastoviai nuodijančios ir įtakojančios virškinimą bei kraujo sudėtį.

Pabadaukite vieną ar dvi dienas, arba valgykite dvi ar tris dienas tik bet kokius sultingus vaisius (tokius kaip apelsinai, obuoliai) ir Jūs pastebėsite, kad jūsų liežuvis bus labai apsinešęs. Atsinaujinančios apnašos, net jei liežuvis nugremžiamas kelis  kartus per dieną,- tai sukaupto purvo, gleivių ir kitų nuodų kiekio požymis, esančių visoje Jūsų audinių sistemoje.

Po badavimo pageidautina sumažinti Jūsų įprastinį suvartojamo maisto kiekį, ir valgyti tik natūralius, valančius, begleivius produktus (vaisius ir nekrakmolingas daržoves). Tai suteiks kūnui galimybę atlaisvinti ir pašalinti gleives, kas iš esmės yra ATSTATOMASIS PROCESAS.

Šis liežuvio paviršiuje esantis „veidrodis“ stebėtojui rodo kliūčių, kurios užkimšinėjo sistemą nuo pačios vaikystės, kiekį. Šio testo metu stebėdami šlapimą (leisti jam pastovėti keletą valandų), Jūs pastebėsite pašalintus didelius gleivių kiekius.

A. Eretas. Gydymas badavimu ir vaisiais (ištrauka)

„Gleivių“ teorija  autoriaus empiriškai pagrįsta, iš vienos pusės dera su Tibeto medicina, kuri tris priežastis „tris žmogaus organizmo ligų  šaknis“, - „dujų“, „tulžies“ ir „gleivių“ – pateikia kaip sudėtingai susijusias tarpusavyje. Rytų gydytojų pasisakymuose yra toks įspėjimas: „Jeigu nori išsaugoti sveikatą – laikyk skrandžio kanalą tuščią“, t.y. „valgyk mažai ir tą mažą valgyk laiku“.

        Numatomas maitinimąsis tik ryte ir dienos metu. Be to, rekomenduojama į racioną įtraukti didelį kiekį vaisių ir daržovių, kas teikia teigiamą poveikį visam organizmui.

„Begleivė“ dieta efektyvi gydant ne tik nutukimą, tačiau ir lėtines inkstų, skrandžio, žarnyno, plaučių, odos ligas. Netgi griežtas vegetarizmas neapsaugos ir nepašalins iš žmogaus organizmo „gleivių“. Tuo autorius kaip ir pažymi beprasmius ginčus tarp vegetarų ir ne vegetarų.

Įvadas

Niekas taip neprieina iki absurdo, niekas taip  neprieštaringa žmogaus ir mokslo nuomonėms, kaip ligos esmės supratimas. Aš negaliu daugiau tylėti apie savo patirtį.

Yra dvi sergančių žmonių kategorijos. Vieni trokšta kuo greičiau pasveikti. Dėl nuolatinių perėjimų nuo darbo prie pramogų jie neturi laiko sirgti. Todėl jie iš karto griebiasi tablečių ir mikstūrų, ir kuriam laikui sulaukia „pagerėjimo“, tačiau tikras pasveikimas tampa vis labiau neįmanomas. 

Kiti ligoniai, - juos dažnai vadina kvailais ir atsilikusiais, iš tikrųjų yra dėmesingi sau, tiesūs ir gyvenimu besidžiaugiantys žmonės, - nori pašalinti ligų priežastis, kurioms dažnai neteikia didelės reikšmės, nori blogį išrauti su šaknimis.

Galima būti išgydytam natūraliu būdu tik tada, jei gyvensime pagal taisykles sukurtas gamtos, kurias ji pateikė gyvūnijos pasauliui: pasninkauti ir nevalgyti jokio dirbtinio maisto, t. y. virto, kepto ir t.t., - kitais žodžiais tariant maitintis išimtinai vaisiais ir augmenija. Protingas oro ir vandens (vonių) naudojimas, gali prisidėti prie pasninkavimo sėkmės.

Kaip reikia pasninkauti, kokios valgių derėtų vengti,– kiekvienas turi atkreipti dėmesį į savo individualumą.

 I. Pagrindinė visų ligų priežastis

Iki šiol medicinoje buvo tvirtai nustatyta, kad liga į žmogaus organizmą patenka iš išorės. Šis reikalas dar supainiotas organizmo polinkiu ligoms. Tame yra dalis tiesos, bet iš tikro ligos kyla dėl nešvaraus, „nenatūralaus“ maisto ir nuo kiekvieno suvartojamo per daug gramo maisto.

Sergant bet kokia liga, organizmas visada siekia iš savęs išskirti gleives (žinoma, kiekvienas sveikas organizmas turi turėti natūralų kiekį gleivių, pavyzdžiui, limfą) ir vėlesnėje stadijoje - pūlius (suirusį kraują). Kur gleivių išsiskyrimas nepastebimas, pavyzdžiui, esant ausų, akių, odos, skrandžio ir širdies susirgimams, reumatizmui, podagrai ir t.t.,netgi sergant visomis psichikos ligomis, visgi pagrindinė blogio priežastimi yra gleivės. Nepašalinta iš organizmo natūraliu būdu ji per išskyrimo organus patenka į kraują. Toje vietoje, kur kraujagyslės susiaurėja dėl atvėsimo (peršalimo), jos sukelia karštį, uždegimą, skausmą arba karščiavimą. Tegu ligoniui duoda kokio nors „begleivio“ maisto, pavyzdžiui, vaisių arba tik vandenį, tada visa virškinamoji energija užgriūva sukauptą nuo  vaikystės, daug kartų sukietėjusią gleivių masę, taip pat, kaip ir visas iš čia atsirandančių visų „ligų užuomazgas“. Ir koks gi rezultatas? Neabejotina, kad šlapime ir ekskrementuose bus aptinkamos gleivės. Jas aš laikau bendra ir pagrindine visų ligų priežastimi. Jeigu liga yra labiau pažengusioje stadijoje, - kažkur giliai organizme yra ligos židinys, t.y. suirę ląstelių audiniai, - tai taip pat išsiskirs ir pūliai. Gleivių srautas sukeliamas „dirbtinio maisto“ (riebi mėsa, duona, bulvės, miltiniai patiekalai, ryžiai, pienas ir pan.)  liausis, kraujo srautas ima nešti gleives ir net pūlius esančius organizme, ir išsiskiria į išorę per šlapimą, o pas stipriai užkrėstus net per visas įmanomas angas ir gleivinę

Jeigu bulves, duonos miltus, ryžius arba mėsą ilgai virtume, gausis drebučių pavidalo gleivės, arba kleisteris, kuriuo naudojasi Anchorknygrišys ir dailidė. Šį gleivėta medžiaga greitai prarūgsta, pereina į puvimą, sukuria dirvą atsirasti grybeliui, pelėsiui ir baciloms. Virškinant, kas chemiškai panašu į tą patį virimą, šios  gleivės, kleisteris taip pat ims atsiskirti, nes kraujas gali naudotis tik suvirškintu, gautu iš krakmolo, vynuogių cukrumi. Kaip nereikalingas medžiagų apykaitai produktas, kleisteris arba gleivės  jau pradžioje pradeda išsiskirti. Per gyvenimą žarnynas ir skrandis po truputį taip užsiklijuoja ir pasidengia gleivėmis, kad augalinės kilmės kleisteris ir gyvulinės kilmės klijai pereina į puvimo stadiją, užkimšdami kraujagysles ir galų gale sustabdytas kraujas privalo pradėti irti. Jei gan tirštai suvirti datules arba vynuoges, tai taip pat gaunasi košė, tačiau ji nepereina į puvimą, niekada neišskiria gleivių, nes tai sirupas. Vaisių cukrus pagal konsistenciją lipnus, tačiau be gleivių.

Aš nesakiau, kad gleivės visada ir tik jos yra visų ligų priežastimi, tačiau aš tvirtinu, kad jos – pagrindinė visų ligų priežastis. Jos aptinkamos dar vaikystėje iš pažiūros sveikame organizme. (...)tik švarus, sveikas, begleivis organizmas sugeba iš tikrųjų priešintis ligoms.

Bacilų klausimas išsisprendžia tokiu būdu: vis didėjantis kraujagyslių užsikimšimas gleivėmis veda link irimo, gleivėtų ir nevirškinamų maisto produktų likučių puvimo. Jie dalimis pūva gyvame kūne (pūliniai, votys, vėžys, tuberkuliozė, sifilis, vilkligė ir pan.). Mėsa, sūris ir visos organinės medžiagos irimo procese palaiko bacilų atsiradimą ir dauginimąsi. Tačiau bacilų užuomazgos pastebimos tik daug vėlesnėse ligos stadijose; jos nėra ligos priežastis, o tik ligos pasekmė.  Bacilų išskyros, jų toksinai veikia kaip nuodai,  todėl, pavyzdžiui, plaučio  irimas vyksta greičiau. Jeigu net pripažinti, kad bacilos patenka į žmogaus organizmą iš išorės jį užkrėsdamos, tai visgi tik gleivės yra ta dirva, kurioje jos gali vystytis aštrindamos organizmo polinkį ligoms.

(...) aš ištisus dvejus metus maitinausi tik vaisiais, t.y. begleiviu maistu. Lėtinis inkstų uždegimas, kuriuo aš ilgai sirgau ir kuris buvo pripažintas mirtinu, dingo, lyg nebūtų buvęs, sveikata ir darbingumas stipriai pasikeitė į gerą pusę; net jaunystėje aš nesijaučiau taip gerai.

Teoriškai yra tiksliai įrodyta, kad žmogus kažkada maitinosi tik vaisiais ir biologiškai teisinga, kad ir dabar jis galėtų taip gyventi. Sveikam žmogaus protui tikriausiai sunku iš karto įsivaizduoti, kad žmogus galėjo gyventi maitindamasis tik vaisiais, tuo pat metu netapdamas medžiotoju? - Aš tvirtinu, kad „taip“ ir po to žmogus turės absoliučią sveikatą, grožį ir neįtikėtiną jėgą, gyvens be ligų ir kančių. Tik vaisiai, vienintelis „begleivis“ maistas, - natūralus žmogui. Viskas, ką pagamino arba neva pagerino žmogaus ranka, yra blogis. Įrodymai susiję su vaisiais moksliškai pagrįsti bandymais; obuolyje arba, pavyzdžiui, banane yra viskas ko reikia žmogui.

Iš pradžių nuo vienų vaisių susergama, t.y. valosi organizmas.  Aš tvirtinu, kad tik vaisiai yra pati natūraliausia „gydančioji priemonė“. Netikima natūraliu maistu, nes niekas aplinkui taip nesimaitina. Be to, kai kurie bijo, kad nenukristų dirbtinių produktų kainos, kiti – kad tai sukrės fiziologinę mitybą ir gydytojai taps nereikalingi. Tarp kitko, gydymas pasninkavimu ir vaisiais reikalauja dėmesingos gydytojo priežiūros ir patarimo, todėl reikės daugiau gydytojų, nors pacientų bus mažiau.

Beveik visi pasninkavimai baigiasi nesėkme dėl nežinojimo, kad vartojant begleivį maistą ims gausiai išsiskirti senosios gleivės ir tai vyks tol,  kol žmogaus organizmas visiškai nuo jų išsivalys ir pasveiks. Vegetarizmo šalininkų masės tęsia ir iki šiol maitinasi maistu, formuojančiu gleives. Mėsa, alkoholis, kava, tabakas, vienu žodžiu viskas, prieš ką sukyla vegetarai, gali būti vartojama retai, jei saikingai.

Visa esmė -  mažai valgyti!

Mėsa jokiu būdu nėra maitinamoji priemonė, o tik sužadinanti; ji pūva ir irsta žarnyne; bet irimo procesas pirmiau prasideda ne skrandyje, o iš karto tik paskerdus. Šie puvimo nuodai žmogų veikia stimuliuojančiai, todėl teikia maitinimosi priemonės iliuziją. Kaip alkoholis, taip ir mėsa iš pradžių žada jėgą ir energiją, kol visas organizmas jais neužsikrečia, ir neprasideda irimo procesas. Tas pat vyksta ir su kitais stimuliatoriais.

Pagrindinis visų nevegetarinių, dietinių sistemų blogis buvo ir bus – pernelyg gausus maitinimasis mėsa, traukiantis paskui save ir visas kitas bėdas, pavyzdžiui, priklausomybė nuo alkoholio. Tas kas valgo išimtinai tik vaisius, praranda norą gerti vyną ar alų; tuo tarpu tie, kurie maitinasi mėsa, visada turi tam potraukį, nes mėsa bendrai sukelia stiprų troškulį. Alkoholis, kaip įrodyta, yra priešnuodis mėsai; didelio miesto gyventojas, mėgstantis skaniai pavalgyti, mintantis pagrindinai tik mėsa, priverstas gerti vyną, kavą ir rūkyti cigaretes, kad nors kažkiek laikinai susilpnintų sunkų organizmo apsinuodijimą mėsa.

Aš skelbiu mėsai ir alkoholiui mirtiną karą! Padidintame mėsos naudojime slepiasi gili ir tikra padidintos alkoholio paklausos priežastis. Tai tiesa, nes alkoholio vartojimas, pavyzdžiui, alaus, labiau nekaltas, nei lėtinis viso virškinamojo kanalo apnuodijimas gleiviniu sluoksniu. Tik vaisiais ir saikingu maitinimusi galima atsikratyti visų bėdų.

Jei net ligonis gali pasveikti badaudamas, tai savaime aišku, kad ir sveikam organizmui reikia mažai maisto. Kai žmogus mažai valgo ir yra sveikas, tai jis kartais gali, kaip sakoma, suvirškinti akmenis, valgyti mėsą ir produktus, turinčius krakmolo (gleivių); tačiau sveikiausia žmogui maitintis valgant vaisius, ir jų jam daug nereikės. Kai tik jis pradeda naudotis saulės voniomis, pasninkauti ir maitintis gyvomis vaisių ląstelėmis, seno maisto ląstelės miršta ir atsiskiria nuo organizmo. Tačiau šis gydymas reikalauja didelio atsargumo.  

Aš pirmas sujungiau šį gydymą su sisteminga ir individualia vaisių dieta, ko dėka ji tapo nepaprastai lengvai taikoma ir visiškai saugi.  Patirties dėka įsitikinau, kad gleivės tai pat yra senatvės, nutukimo, nuplikimo, raukšlių atsiradimo, nervų ir atminties nusilpimo ir pan. priežastimi.

Kuo daugiau „gleivių“ susikaupia nuo vaikystės (blogas motinos pienas ir visos jį keičiančios priemonės) arba kuo mažiau dėl paveldimo silpnumo šios gleivės išsiskiria per atitinkamus organus, tuo stipresnis organizmo polinkis  peršalimui, karščiavimui, drebuliui, parazitų vystymuisi, ligoms ir  ankstyvam senėjimui. Būtent bakterijos puola baltuosius kraujo kūnelius, o ne atvirkščiai, todėl, kad šiuos kūnelius visiškai, arba didžiąją jų dalį sudaro gleivės. Pas sveiką žmogų gleivinės apvalkalas turi būti ne baltas ir balsvas, o skaidrus ir raudonas, kaip pas gyvūnus.

Gyvūnų organizmas (ypač žmogaus) sudarytas iš  vamzdinės kraujagyslių sistemos, kurią veikti verčia per plaučius siurbiamas oras ir kurioje pastoviai teka kraujo skystis, kurio slėgis reguliuojamas širdies. Plaučiuose kiekvieno įkvėpimo metu vyksta oro skaidymas į deguonį ir azotą; per tai kraujas priverstas pastoviai cirkuliuoti, ir žmogaus kūnas veikia neįmanomai ilgai be jokio nuovargio. Nuovargis, iš vienos pusės, tai jėgų netekimas dėl per didelio virškinimo organų darbo, iš kitos – įšilusių kraujagyslių susiaurėjimas dėl užsikimšimo, ir pagaliau iš trečios - dėl organizmo apnuodijimo sukauptomis gleivėmis.

II. Kaip pašalinti pagrindinę visų ligų priežastį

1. Trumpiausias ir pats geriausiais kelias – tai pasninkavimas.

Sveiki žmonės gali saugiai gydytis pasninkavimu; savaime suprantama, kad tai turi vykti protingai ir nepervargstant pasninkavimo metu. Reikia prisilaikyti to: visiškas žarnyno išvalymas prieš pasninkavimą, naudojant nekenksmingus vidurių laisvinamuosius arba klizmą, arba tą ir tą kartu.

Kas bijo ilgalaikio pasninkavimo, netgi jei ir jaučiasi sveikai, tie tegul pradeda nuo trumpalaikio. Jau net 36 valandų pasninkavimas, kartojamas kartą ar du per savaitę, labai naudingai veikia organizmą. Geriau pradėti iš vakaro, atsisakius vakarienės ir pasidarius klizmą. Tęsiant 36 valandų pasninkavimą – įskaitant antrą rytą – nereikėtų vartoti jokio maisto, o po pasninkavimo pusryčiams valgyti tik vaisius. Maitintis vaisiais būtina po kiekvieno pasninkavimo, kadangi vaisių sultys suriša išsilaisvinusių gleivių masę. Ligoniai ir pagyvenę žmonės turi ypač atkreipti dėmesį į savo individualias savybes. Pavyzdžiui, kas maitinasi pagrindinai tik mėsa, tas turi ypač saugotis staigaus perėjimo į badavimą ir į griežtą vaisių dietą. Staigus pasikeitimas čia gali labai pakenkti. Dietos pakeitimus reikia keisti griežtai pagal organizmo savybes ir stebint patyrusiam gydytojui.

Tikslas pasiekiamas gerokai greičiau, jeigu nurodytu būdu tęsti pasninkavimą keliomis dienomis ilgiau, t.y. 3 dienas nieko nevalgyti ir gurkšneliais gerti, atsižvelgiant į poreikį, vandenį su citrina. Pradedant 4-ta diena truputį maitintis daržovėmis, salotomis arba vaisiais ir tos pačios dienos vakare padarytii klizmą. Sveiki žmonės pasninkavimą gali tęsti netgi keletą savaičių, ypač tie, kurių vykdoma veikla leidžia gulėti. Tačiau šie patarimai skirti tik sveikiems žmonėms, kurie asmenine patirtimi trokšta įsitikinti galimu fiziniu ir dvasiniu atgimimu. Pasninkavimo metu nesigėdykite savo pablogėjusios išvaizdos ir kūno svorio netekimo! Jūsų sveikata, nepaisant blogos veido spalvos, tampa stipri, ir greitu laiku skruostuose atsiranda šviežias ir sveikas raudonis. Kūno svoris taip pat greitai taps normaliu. Po pasninkavimo kūno svoris ima augti praktiškai su kiekvienu maisto gramu. Saikingai valgantys ir dažnai pasninkaujantys žmonės yra labai subtilios ir dvasingos veido išraiškos.

Pasninkavimo sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo paties pasninkautojo. Jis neturi prarasti dvasinės stiprybės. Abejonių minutėmis vienam padeda ramybė, kitam – veikla, ypač lengvas mechaninis darbas.

Kai organizmas išsilaisvina nuo šiukšlių, gleivių ir klijų, tai šventa kiekvieno pasveikusio žmogaus pareiga įvertinti šį  įgytą didį gėrį ir teisingai maitinantis jį išsaugoti.

            2. Kas dėl savo sveikatos būklės negali pasninkauti, pavyzdžiui, esant sunkioms plaučių arba širdies ligoms, tegul nors rūpinasi tuo, kad gleivių kaupimuisi būtų nustatytos ribos. Tai pasiekiama galimu susilaikymu nuo formuojančio gleives maisto, ypač nuo miltinių (pyragai), ryžių ir bulvinių patiekalų, nuo virto pieno, sūrio, mėsos ir t.t. Varškė, raugintas pienas, jogurtas formuoja mažiau gleivių, nes jie veikia vidurius laisvinančiai. Kas visiškai negali atsisakyti duonos, tegu vartoja baltą ir juodą duoną džiūvėsių  pavidalo; taip ji netenka kenksmingumo, nes geivinės dalelės dalinai suardomos. Džiovintos duonos daug nesuvalgysi, galų gale kruopštus kramtymas nuvargina ir pati ėdriausią. Kas negali atkąsti džiūvėsio dėl blogų dantų, tas turi jį čiulpti tiek, kol nesuminkštės – puiki priemonė atgaivinti prarastas jėgas. O kas negali apsieiti be bulvių, tas tegul valgo jas tik keptas. Čia aš vėl įspėju nuo savarankiško gydymosi be patyrusio vadovo. Netgi menkiausi nukrypimai į begleivę ar turinčią mažai gleivių dietas reikalauja skirtingų nurodymų ir formų, priklausomai nuo ligos rūšies ir ligonio individualumo. Labai svarbų vaidmenį vaidina savalaikis ir teisingas perėjimas nuo vienos dietos prie kitos.

Ką gi belieka valgyti žmogui, jeigu jis turi visiškai atsisakyti mėsos, o esant galimybei vengti džiovintų žirnių, lęšių ir pupelių? Tokį klausimą atsidusęs pateiks ne vienas iš  mano skaitytojų. Nežymus žmogaus poreikis baltymams pilnai padengiamas cukringais vaisiais; bananai, riešutai su keliomis vynuogėmis arba datulėmis formuoja puikius raumenis ir aukščiausios rūšies jėgą. Daržovės, salotos, pagamintos su aliejumi ir gausiai apipiltos citrina.

Nesismulkinsiu, tačiau noriu tik rekomenduoti – ypač silpnos sveikatos žmonėms – bet kokiu atveju, laikytis bent rytinio pasninkavimo. Visai nevalgykite iki pietų arba nors iki 10 valandų ryto, o paskui valgykite tik vaisius.

3. Tiems, kurie negali atsisakyti įprasto gleivinio maisto (mėsos ir pan.),- maistas kruopščiai kramtomas tol, kol burnoje netampa skysta košele. Maisto kiekis mažinamas iki reikiamo apetito dydžio, t.y. pusantro karto vietoje  įprasto, kas pasekoje duoda nuostabius rezultatus.

Kai tik žmogus, pasninkavimo ir vaisių dietos dėka pasveiksta, t.y. jo organizmas išsilaisvina nuo gleivių, klijų ir ligų užuomazgų ir toliau lieka tokiu, tai savaime aišku, kad jam toliau nereikia pasninkauti ir maistas jam tampa tokiu malonumu, apie kurį jis anksčiau neturėjo jokio supratimo. Čia ir yra žmogaus kelias į laimę, harmoniją ir visų klausimų sprendimą.

Pavelas Liberneras, vienas iš mano bendraminčių, poetiška ir patrauklia forma išdėstė pagrindines Dievui tinkančio gyvenimo būdo taisykles:

Prieš valgį pagarbiai sukalbėki savo maldą ir rūpinkis tuo, kad tavo pietūs būtų persmelkti pamaldžios nuotaikos. Valgyk lėtai, su nauda, kad aromatas ir savybės valgio, esančio balzamu tavo nervams, prasiskverbtų į tavo esybę. „

Tavo maistas turi būti švarus, nesuteptas nužudymu ir krauju! Palik gyvūnui jo kūną ir gyvenimą, palik jam jo vienintelį gėrį! Dangaus dovanomis tavo stalas visada gausus: subrendę žemės vaisiai, sodų želmenys, miškų uogos, saldūs ir margaspalviai medžių vaisiai su savo aromatu.

Švarus kaip maistas tebus tavo kūnas!  Ši ar kita žolytė padės tau išvalyti organizmą nuo nuodų ir išlaisvinti nuo piktų dvasių. Stebuklus daro vaisių sultys: su šaknimis išnaikina jie blogį, išvalo kraują ir suteikia tau jėgos. Stebuklus daro ir citrina, visų auksinių vaisių perlas ir karūna. Kartais duok ramybę ir poilsį savo virškinamiesiems organams. Protingai paskirstyk savo maistą, kaip metų laikai tau juos pateikia.

III. Jaunystės ir grožio išsaugojimo būdai

Jei pagal rojaus įstatymą žmogaus plaučiams ir odai būtų suteikta vien tik oras ir saulės energija, o skrandžiui ir žarnynui tik saulės maistas, t.y. vaisiai, tai negali būti, kad žmogaus organizmo vamzdelinė sistema dėl to galėtų sugesti, nusilpti, susenti ir galų gale visiškai atsisakyti dirbti. Vietoj gyvų, pilnų energijos, vaisių ląstelių žmogus dabar valgo „gaišenas“, t.y. pūvantį ir sunkiai virškinamą, nesuteikiantį energijos maistą. Dėl to skrandyje,  žarnyne ir kitur kaupiasi gleivės, kurios užkemša kanalus ir filtrus (liaukas). To pasekoje einama link ankstyvos senatvės.

Jeigu apsigimimai, grožio netekimas ir senatvė ateina neteisingos mitybos dėka, tai grožio ir jaunystės terapija priklauso tik nuo dietos ir atitinkamo maisto produktų pagerinimo. Kokia gaivi bus žmogaus veido spalva, jeigu jis pradės maitintis tik vaisiais: vynuogėmis, vyšniomis ir apelsinais, o jei prie to dar pridės oro ir saulės vonias...

Žmogaus ūgis, t.y. jo kaulų sandaros apimtis, priklauso pagrindinai nuo maiste esančio kalcio. Visi kūno sudėjimo apsigimimai, kaulų išretėjimas ir ypač supuvę dantys vyksta dėl kalcio trūkumo maiste. Siaubingas mineralų trūkumas kultūriniame maiste, ypač mėsoje, lyginant su vaisiais, ko pasekoje kultūriniam žmogui gresia visiškas dantų netekimas. O kartu su tuo ir svoris, forma, ir ypač kūno apimtis gerokai per didelė. Kiekviena pernelyg didelė riebalų sankaupa patologiška. Gamtoje nė vienas gyvūnas nėra taip nutukęs kaip žmogus. Vaisių vynuogių cukrus ir jų maitinamosios druskos – gyvas šaltinis formuojant tvirtus raumenis, ir šiuo maitinimu lengva atstatyti ir sustiprinti organizmą,  pasninkavimo dėka atsipalaidavusį nuo riebalų ir gleivių.

(...)liesas, išsaugojęs jaunystę organizmas, kiekvienu atžvilgiu labiau sugeba priešintis ir prieš  nutukusį turi didelį pranašumą bei lyginant su pastaruoju sulaukia gilios senatvės.

Kaip paaiškinti, kad vargingiausiuose šalyse, kur žmonės „moksliškai neprivalgo“, sutinkama daugiausiai šimtamečių senolių? Kilnūs ir puikūs veido bruožai, švari ir sveika veido spalva, akių skaistumas ir natūralus jų dydis, išraiškos grožis ir lūpų spalva blunka ir blogėja tuo pat metu, kai tik skrandyje ir žarnyne susikaupia gleivių masės.

 Dabar aš prieinu prie svarbiausio, krentančio į akis ankstyvos senatvės simptomo – plaukų slinkimo ir žilimo. Madinga, trumpai kirptų vyrų šukuosena ir priešlaikinio nuplikimo paplitimas tapo mums įprastu reiškiniu.

Mūsų viską niveliuojančiaislaikais kerpa negražius, susivėlusius, dažnai nelygius plaukus, tikslu paslėpti gyvą degeneracijos įrodymą. (...)šiuolaikinis žmogus neturi teisingo supratimo apie idealų žmogaus, gyvenančio natūraliomis sąlygomis grožį ir sveikatą.

(...)medicina bejėgė prieš nuplikimą(...)

Apie plaukus galima pasakyti, kad jie aplink kiekvieną būtybę (įskaitant ir žmogų) skleidžia specifinį kvapą ir įtakoja juo visas būtybes, kurios įkvepia kvapu prisotintą orą. (...)sužadinant simpatijos jausmą plaukai atlieka svarbų vaidmenį. (...)įsigijus šunį ar arklį galima lengvai iššaukti simpatiją, duodant praryti keletą savo plaukų. Plaukų gyvavimo trukmė nuo 2 iki 4 metų. (...)plaukai greičiau auga dieną, nei naktį, greičiau šiltuoju metų laiku, nei šaltuoju; skutimas greitina plaukų augimą. 

Plaukai sudaryti iš smegenų ir žievės audinio, o taip pat išorinės odelės. Plauko šaknis svogūnėliu prisitvirtinusi prie plauko čiulptuko. Riebalinės liaukutės pritvirtintos prie plauko odelės padengia plauką riebalais. Jų spalvą lemia dažomoji medžiaga ir oras, esantys plauko smegenų audinyje. Pradėjus žilti dažomoji medžiaga dingsta, ir oro erdvė smulkių kamuoliukų pavidalu padidėja. Galvos plaukas kasdien paauga 0,2-0,3 mm. Plaukai  sugeria daug drėgmės. Jeigu plauko čiulptukai gyvybingi, tai vietoj iškritusių plaukų greitai išauga nauji. Buvo apskaičiuota, kad vyro plaukas per visą gyvenimą užauga 12-14 metrų ilgio. Ir tegul tik žmonės pagalvoja, kiek jėgų, kiek gerų ir svarbių syvų organizmas privalo išeikvoti, kad pakeistų nupjautus plauko gabalėlius.

(...)pavadinau plaukus, ypač augančius ant žmogaus galvos, kvapo organais, per kuriuos išsiskiria kai kurie kūno garai. Kiekvienas žino, kad žmogus pirmiausiai pradeda prakaituoti nuo galvos ir pažastyse, ir kad su prakaitu, ypač sergant, susijęs nemalonus kvapas.

Liga yra organizmo, arba perteklinio ir nenatūralaus maisto  rūgimo ir puvimo procesas. Čia pagrindinai kalba eina apie baltymų ląstelių cheminį skaidymąsi ir irimą. Šis procesas, kaip žinoma yra lydimas blogo kvapo. Tiesą sakant, pilnai sveikas žmogus turi skleisti aromatą, o ypač jo plaukai. Poetai teisingai lygina žmogų su žiedu ir kalba apie moters plaukų aromatą. Tokiu būdu aš žmogaus plaukus laikau labai svarbiu organu, kuris be tikslo apsaugoti ir šilumos reguliavimo, dar turi labai įdomią ir naudingą savybę, būtent garinti, skleisti sveiko ir sergančio žmogaus kvapą. Šis kvapas žmonėms, turintiems puikią uoslę, atskleidžia ne tik asmenines žmogaus savybes, tačiau ir suteikia galimybę spręsti apie vidinę žmogaus sveikatos būseną...

(...)žiluose plaukuose padidėja oro kiekis, ir aš išsakau požiūrį, kad šis „oras“, matyt, susideda iš nemaloniai kvepiančių dujų, ar bent jau sumaišytas su jomis. Jautriam chemikui aš rekomenduoju nustatyti čia sieros rūgšties buvimą, ir tada bus paaiškintas dažančios plaukų medžiagos dingimas, juk žinoma, kad sieros oksidas verčia organines medžiagas blukti. (...)pagrindinė plaukų iškritimo priežastis slypi tik organizmo viduje. Jeigu per poras, vietoje natūraliai malonaus aromato pastoviai išsiskiria dvokiančios, aštraus kvapo dujos, tai mūsų neturėtų stebinti, jei plaukai kartu su šaknimis palaipsniui bąla, miršta ir paskui iškrenta.

 (...)man sergant lėtiniu inkstų uždegimu, sujungus jį kartu su dideliu nervingumu, mano plaukai ėmė stipriai žilti ir slinkti. Kai aš po dietinio gydymo pasveikau nuo savo sunkių kančių, žilė plaukuose ėmė dingti, o vietoj nuslinkusių plaukų išaugo didesnis kiekis kitų.

Jeigu pagrindinė plauku slinkimo priežastis susijusi su virškinimo sutrikimu arba medžiagų apykaita, tai pašalinti tai galima tik atstatant normalią organizmo veiklą. Žilimo priežastis – ne išorinė ir todėl jos negalima pašalinti išoriniu gydymu. Nuo daugelio priemonių skirtų plaukams reiktų visai susilaikyti, kadangi jose yra daug stiprių neorganinių medžiagų: ypač žalingos yra plaukų dažymo priemonės. Kraštutiniu atveju galima naudoti plaukus stiprinančius vandenis, - jiems priskiriami dilgėlių preparatai.

Kaip žinoma, gražūs ir vešlūs plaukai yra ne tik simpatijos ir seksualinio susižavėjimo priežastis, bet ir atgimstančio ir klestinčio gyvenimo, panašaus į augalo žiedelį požymis. Mūsų laikais tiesiog siaubingas nuplikusių skaičius gali būti laikomas jėgų netekimo simptomu - kaip atskiro individo, taip ir pačios rasės išsigimimu. Vešlus plaukų augimas ne tik sako apie jaunatvišką gyvenimą ir jėgą, tačiau ir liudija apie naujos gyvybinės energijos prabudimą.

Visi senatvės simptomai atitinkamai yra tik paslėptos ligos, pasireiškiančios kaip  gleivių susikaupimo ir organizmo užkimšimo jomis pasekmė. Jeigu kas nors kruopščiai gydo save nuo kokios nors ligos begleive dieta arba pasninkavimu, tas išsilaisvina nuo negyvų ląstelių ir tuo save jaunina, Aš mačiau žmones, kurie nuo begleivio gydymo taip pajaunėjo ir pagražėjo, kad jų net nebuvo galima pažinti.

IV. Mirtis

(...)jeigu žmogus užgrūdins save jau nuo vaikystės gyvu saulės maistu, tai visiškas žmogiškojo mechanizmo sustojimas įvyks labai labai negreitai. Gyvenant normaliai žymiai sumažėja medžiagų apykaita, taip pat ir vidinių organų įtampa, ypač širdies ir skrandžio. Netgi pats didžiausiais fizinis krūvis neiššaukia begleiviame organizme tokio pulso pagreitėjimo, koks dažnai būna, pavyzdžiui, pas apsirijėlį.

Galutinė smegenų ir širdies pažeidimų pasekmė yra mirtis. Galima sakyti, kad dažniausiai mirtis ištinka, kai susirgusi širdis prisijungia prie jau turimos ligos. (...)širdies kraujagyslių užsikimšimas ir to pasekoje širdies raumens nusilpimas ir smulkiausių širdies nervų suirimas, sąlygotas ilgalaikio kraujo apnuodijimo, yra paskutinė mirties priežastis sergant bet kuriomis chroniškomis ligomis. Taip pat smulkiausių smegenų kraujagyslių užsikimšimas, jų nežymus trūkimas (smegenų paralyžius) ir bet koks kitas pilnas kraujagyslių užsikimšimas, irgi nutraukia gyvybines funkcijas.

Žinoma, čia svarbų vaidmenį atlieka ir kiti šalutiniai reiškiniai, pavyzdžiui, nepakankamas gryno oro srautas sergat plaučių ligomis ir pan. Mokslas įžvelgia mirties priežastį dominuojant baltiesiems kraujo kūneliams organizme. Šis ligos reiškinys medicinos laikomas atskira liga ir vadinamas leukemija, t.y. Baltakraujystė. Mano nuomone, ši „liga“ liudija, kad žmogaus gyslose yra daugiau gleivių nei kraujo. Mokslas nurodo ir kitas mirties priežastis: nuodus ir toksinus, gaminamus organizmo, medžiagų apykaitos nuodus, bacilas ir jų išskyras, savęs nuodijimą ir pan.

Jeigu atsitiktinai medicina negali priskirti ligos kuriai nors klasifikacijai, tai mirties liudijime ji pažymima kaip kachekcija (išsekimas), t.y. prasta mitybos būklė, irimas. Dabar aš klausiu kas gi yra mirties nuodai? Šiuolaikinis medicinos tyrimas, kaip daugelio ligų priežastį nurodo bacilų buvimą. Mano eksperimentinis įrodymas, kad gleivės yra svarbiausias ir pagrindinis ligos faktorius.

Baltųjų kraujo kūnelių, t.y. gleivių, dominavims prieš raudonuosius, susidedančių iš cukraus ir geležies, tampa lemtingu gyvybei. Kovą su mirtimi reikia vertinti, kaip paskutinę krizę, kaip paskutinį organizmo bandymą išskirti gleives; pagaliau, kova su mirtimi – tai paskutinis gyvų ląstelių mūšis su mirusiomis. Jeigu baltosios negyvos ląstelės – gleivės kraujyje – paims viršų, tai įvyks ne tik mechaninis širdies kraujagyslių užsikimšimas, bet ir suirimas, pilnas apnuodijimas,  visos kraujo masės puvimas, ir tada mechanizmas sustoja.

Paskutine svarbiausia visų ligų, ankstyvos senatvės ir mirties priežastimi yra nežinojimas - nesąmoningai mūsų daroma nuodėmė; ir nors dėl jos mes nesame kalti, nešam savo kryžių, nes kaip ir pagal civilinės teisės principą, taip ir gamtoje -  nežinojimas neatleidžia mūsų nuo atsakomybės.