Chara Chotas: Mirusio miesto prakeikimas

Chara Chotas - taip vadinosi legendinis senovinis miestas, apie kurio žūtį pasakoja dar viena mongolų legenda. Joje pasakojama, kad paskutinysis miesto valdovas bajus Chara Czian Cziunas, norėdamas atimti sostą iš Kinijos imperatoriaus, paskelbė pastarajam karą. Tačiau, pralaimėjęs keletą mūšių, bajus buvo priverstas pasislėpti už neprieinamo miesto sienų. Negalėdamas paimti miesto šturmu, kinų imperatorius liepė nukreipti Edzin Golo upės vagą nuo Chara Choto ir taip palikti miesto gynėjus be vandens.

Matydamas, kad miestas ir jo gyventojai pasmerkti neišvengiamai mirčiai, Chara Czian Cziunas

slaptoje vietoje paslėpė visas savo nesuskaičiuojamas brangenybes, nužudė žmoną ir vaikus

bei stojo į lemiamą mūšį, kuriame žuvo. Įsiveržę į Chara Chotą kinų kariai išžudė visus jo gyventojus, o patį miestą sugriovė...

Apie mirusį, pietinėje Gobio dykumos dalyje smėlynuose pasimetusį miestą jau seniai buvo žinoma rusų keliautojams, mokslininkams ir tyrinėtojams. 1907-ais metais N.Prževalskio mokinys, garsus rusų tyrinėtojas Piotras Kozlovas organizavo ekspediciją į Mongoliją. Po kelių nesėkmingų paieškų savaičių Kozlovui pavyko įgyti tuose kraštuose gyvenančios torgout-beilų genties kunigaikščio palankumą. 1907 m. kovo 19 d. ekspedicija, lydima palydovo, atkeliavo prie mirusio miesto, esančio prie Endzin Golo upės vingio.

Palydovas, kurio vardas buvo Batas, Kozlovui perdavė kunigaikščio nurodymus, kuriais buvo draudžiama svetimšaliams į sugriautą miestą įsivesti

staugiančius gyvūnus, deginti laužą ir valgyti miesto teritorijoje. Taip pat buvo draudžiama į Chara Chotą įžengti ir moterims. Šie draudimai buvo aiškinami tuo, kad, juos pažeidus, galėjo užsirūstinti senovinio miesto įkūrėjų dvasios. Kaip šio prietaro patvirtinimą Batas rusų keliautojams papasakojo istoriją, kaip prieš gerą šimtmetį į šį miestą įžengė viena vietinė moteris, kuri ieškojo pabėgusių arklių. Tarp miesto griuvėsių ji aptiko keletą didelių perlų vėrinių. Vos tik išėjo iš miesto, moteris pateko į siaubingą smėlio audrą... Po kelių dienų jos pusiau smėliu užneštą negyvą kūną su rankose laikomais perlų vėriniais aptiko pro šalį einantis karavanas...

Torgout-beilų genties kunigaikštis taip pat norėjo, kad rusų tyrinėtojai visas bajaus Chara Czian Cziuno brangenybes, jeigu jas pavyktų aptikti, perduotų jam.

NEĮKAINOJAMI RADINIAI

Prieš rusų keliautojų akis atsivėrė aukštos tvirtovės sienos, beveik visiškai užneštos smėliu. Prie vakarinės sienos stovėjo du mauzoliejai - suburganai, iš kurių vienas buvo visiškai sugriautas. Dar vienas gerai išlikęs mauzoliejus buvo už tvirtovės ribų. Būtent jame tyrinėtojai aptiko istoriniu požiūriu nuostabius ir neįkainojamus radinius. Mauzoliejaus viduje buvo aptikti budistų tapytos ikonos, atliktos spalvotais dažais ant šilko, daugybė metalinių ir medinių statulėlių. Ypač vertinga buvo aptikta biblioteka - daugiau nei 2000 gerai išlikusių ranka rašytų knygų ir ritinėlių.

Mauzoliejaus centre ant akmeninio pjedestalo, iš kurio į viršų stiebėsi aukšta metalinė kartis, veidas prieš veidą gulėjo 20 molinių žmogaus aukščio skulptūrų. Šios figūros gulėjo viena ant kitos, o šalia kiekvienos jų gulėjo ranka rašyti lapai. Tolimame suburgano kampe mokslininkai aptiko gerai išlikusį skeletą žmogaus, kuris sėdėjo. Tyrinėtojai manė, kad skeletas galėjo priklausyti dvasiškiui, kurio garbei ir buvo pastatytas šis mauzoliejus...

Nemažai įdomių ir mįslingų atradimų ekspedicijos narių laukė pačiame mieste. Pavyzdžiui, Chara Choto centre mokslininkams pavyko iš po smėlio atkasti keistą akmeninį statinį - 2apskritą, 2,5 m aukščio, primenantį milžinišką sūrį.

Viršutinėje plokščiojoje dalyje tyrinėtojai pastebėjo nesuprantamus rašmenis, kurie skyrėsi nuo rašmenų, aptiktų rankraščiuose. Panašu, kad ant radinio aptikti rašmenys priklausė žymiai ankstesnei epochai, kaip ir paslaptingi koncentriniai apskritimai ir spiralės, sudarantys keistą linijų voratinklį. Visa tai buvo iškalta tvirtame akmenyje. Mokslininkų manymu, šis statinys labai senais laikais galėjo tarnauti miesto gyventojams kaip observatorija ar šventa vieta, kurioje žyniai atnašavo aukas savo dievams.

Dar vienas įdomus radinys rusų keliautojų laukė viename pusiau apgriuvusiame pastate. Po kruopštaus nuvalymo prieš apstulbusių ekspedicijos dalyvių akis pasirodė gerai išlikusios tapybos ant sienų fragmentai, kuriuose, be šventųjų atvaizdų, buvo matomi keisti sutvėrimai - dvigalviai paukščiai, žuvys su žmogaus galvomis, bauginančios išvaizdos drakonai. Salia šių mistinių sutvėrimų buvo pavaizduotos miniatiūrinės žmonių figūrėlės.

 CHARA CHOTAS ATSKLEIDŽIA SAVO PASLAPTIS

1907-ųjų metų vasaros viduryje Kozlovo ekspedicija sulaukė Mongolijos valdžios nurodymo nutraukti kasinėjimus ir palikti šalį. Kaip motyvas buvo nurodytas vietinių gyventojų skundai administracijai, kad svetimšaliai savo buvimu išniekina „uždraustą miestą". Taip susiklostė aplinkybės, kad būtent tuo metu, kai ekspedicija dirbo Chara Chote, tuose kraštuose kilo nematyta sausra. Lyg to būtų maža, centrinę Mongoliją supurtė stiprių žemės drebėjimų serija. Visa tai mongolų genčių vyresnieji paaiškino tuo, kad galingosios dvasios nepatenkintos kitatikių buvimu jų žemėje.

Nežiūrint į kliūtis, kurias darė valdžia, Kozlovui pavyko didžiąją dalį rastų eksponatų ir rankraščių išsiųsti į Sankt Peterburgą, į Geografijos draugiją. Mirusio miesto bibliotekoje aptiktas „sisia“ kalbos žodynas, kuria kalbėjo tangutai, kažkada gyvenę valstybėje, kurios sostinė buvo Chara Chotas. Šis žodynas padėjo ekspertams ir mokslininkams iššifruoti daugumą rankraščių. Dalis ritinėlių buvo užpildyta įvairiausių vaistų receptais, kurie padėjo gydyti žmones ir naminius gyvūnus.

Nemažai vietos rastose knygose skirta metraščiams, iš kurių paaiškėjo, kad apie 1226-1227 metus tangutų valstybę sutriuškino Čingischano kariuomenė, po ko ši valstybė įėjo į didžiąją mongolų valstybę.

Tačiau dalies dokumentų iššifruoti nepavyko. Tai susiję su tuo, kad jie buvo parašyti tyrinėtojams nežinoma kalba. Pagal vieną mokslininkų hipotezę, paslaptinguose ritinėliuose senovės žyniai užšifravo kažkokius magiškus tekstus, kurių paprasti mirtingieji negalėjo žinoti. Pagal kitą hipotezę, šie rankraščiai, galimas dalykas, yra vieninteliai materialūs liudijimai apie paslaptingą civilizaciją, pastačiusią Chara Choto miestą.

Garsusis mąstytojas ir Azijos tyrinėtojas Nikolajus Rerichas, susipažinęs su mirusiame mieste rastais artefaktais, savo dienoraštyje užrašė: „Atmintyje iškyla nuostabus moters galvos atvaizdas. Jeigu tokie žmonės gyveno dykumos miestuose, šių vietų niekaip negalima pavadinti laukinėmis!“

Gali būti, kad Rerichas buvo teisus, manydamas, kad tokius kūrinius galėjo sukurti civilizacija, kuri savo išsivystymo lygiu buvo žymiai aplenkusi savo laiką. Tačiau apie šią civilizaciją primeta vien tik smėliu užpustyti griuvėsiai ir daugybė kvapą gniaužiančių legendų.