Civilizacijos Paslaptys:

Anglas Džeimsas Čerčvardas (James Churchward) buvo nedidelio ūgio ir smulkaus  sudėjimo. Tačiau tai nesutrukdė jam dar jaunystėje parašyti knygą "Stambių žvėrių medžioklės ir žvejybos Rytų Meine vadovas". Pulkininkas Čerčvardas plunksną į rankas vėl paėmė, kai jau buvo nugyvenęs daugiau nei 70 metų. Jis parašė visą seriją knygų apie neatmenamais laikais Ramiajame vandenyne nuskendusį Mu žemyną. Būtent šios knygos, o ypač 1926 metais išleista knyga "Prarastais Mu žemynas", ir išgarsino autorių.

Anglų profesorius Makmilanas Braunas pamėgino surasti paskendusios Pacifidės kultūros liekanų Okeanijos salose. Akmeninių statulų, stiliumi artimų Velykų salos milžinams (bet, teisybė, ne tokių didingų), buvo rasta Havajuose mažytėje Pitkerno salelėje, Markizų salyne.

Senovės žmonių palikti aukštųjų technologijų įrangos naudojimo pėdsakai dar kartą įrodo, kad apie savo praeitį žinome nedaug.

Ieškodami slaptų žinių, daugelis žmonių atsigręžia į žmonijos praeitį. Todėl su kiekviena senovės kultūra siejamos ne tik mokslinės teorijos, bet ir nemažai gražių, nors sunkiai įtikinamų hipotezių. Tas taip pat taikoma Harapos civilizacijai.

Etruskai - paslaptinga civilizacija, turinti daug paslapčių. Etruskai kadaise dominavo Italijos pusiasalyje, o jų centras buvo dabartinėje Toskanos teritorijoje. Kai kuriais duomenimis, Romą įkūrė etruskai, kaip jau sakėme anksčiau. Net pirmieji Romos imperijos valdovai buvo etruskai.

Daugiau kaip pusės amžiaus prireikė archeologams, kad nusausintų paslaptingą šachtą po faraono Chefreno keliu Gizoje. Jie žinojo, kad šachta jungia kelis kambarius, bet pasirodė, kad tai tik pradžia. Iš kai kurių patalpų atsivėrė įėjimai į naujas šachtas.

2021 metų kovo 4 dieną Naujosios Zelandijos rajone nutiko eilinis labai stiprus žemės drebėjimas, kuris kaip visada tokiais atvejais, sujudino forumus, kuriuose žmonės aptarinėja galimą ašigalių pasislinkimą, alternatyviąją chronologiją ir kitus su tvanu susijusius dalykus.

Kai XIX a. pradžioje italų nuotykių ieškotojas Džiuzepė Ferlinis (Giuseppe Ferlini) į Europą atvežė kušitų karalienės Amanišaketos brangenybes, niekas nenorėjo jų pirkti. Užsispyrę europiečiai netikėjo, kad Afrikoje gali būti kas nors vertinga. Ir tik XX a. kasinėjimai parodė, kad Nilo aukštupyje buvo turtinga kušitų valstybė.

Ar galėjo egzistuoti nežinoma civilizacija, kuri gyveno giliai po žeme, o jos gyventojai buvo milžiniško ūgio? Daugelis pasakys, kad tai tik fikcija, bet galbūt tai nėra taip paprasta.

Kaligulos laivai nebuvo skirti sargybai ar karui. Tai buvo prabangūs namai ant vandens, papuošti auksu, brangakmeniais ir statulomis. Čia ištvirkęs imperatorius rengdavo laukines, nežabotas orgijas, kurios dažnai baigdavosi svečių nužudymu ir žiauriu jų žmonų išprievartavimu.

Pakeliui iš Sinajaus dykumos į Jordaniją per siaurus uolėtus tarpeklius kyla kalnas, arabiškai vadinamas Jabal Harun - Aarono kalnu.