«Da Vinčio kodas», arba Kuo pavojinga virtuali realybė?

Kažkodėl kiekvienas naujas atradimas tikrovėje mane vis labiau įtikina fantastikos autorių fantazijos ribotumu. Šį kartą turiu galvoje virtualią realybę. Fantastų nuomone, jai sukurti reikia supergalingų kompiuterių, keistos formos šalmų, į smegenis kišamų strypų ar dar kokios keistesnės įrangos. Jie kažkodėl yra pajėgūs įsivaizduoti tik fizinės tikrovės perkėlimą į skaitmeninę formą ir fizinių pojūčių atkūrimą skaitmeninėje erdvėje. Nors socialinė virtuali tikrovė jau seniai kuriama. Ir ji yra gerokai „-esnė" – baisesnė už baisiausią dirbtinio intelekto antpuolį, sudėtingesnė už sudėtingiausią kompiuterinę įrangą, tikresnė už pačią tikroviškiausią „matricą" ir pan. „Da Vinčio kodo" skandalas, kuris jau, galima sakyti, eina į pabaigą, bet vis deramai neužsibaigia, leidžia dar kartą pagalvoti apie fiktyvios socialinės tikrovės eksperimentus, jų baigtį, o kartu ir kai kurių šiuolaikinio pasaulio tendencijų keliamus pavojus.

Esu vienas iš nedaugelio žmonių, kuriems „Da Vinčio kodą" paskaityti rekomendavo katalikų kunigas. Iki pat šios dienos nežinau, kokia buvo jo intencija. Įtariu, kad tikriausiai pats dar nebuvo spėjęs perskaityti. Bet tai buvo seniai. Kai knyga dar nebuvo išėjusi lietuviškai, kai dar nebuvo nei eilių į Luvrą, nei savotiškų „Da Vinčio kodo" savaitgalių" per „Discovery" kanalą, nei kitų Dano Browno asmenį tik

vėliau apgaubusios šlovės apraiškų. Todėl perskaičiau tą knygą visai jos nesureikšmindamas, tiesiog kaip romaną apie tamplierius ir masonus. Buvo gana įdomu. Paskui kažkaip atsitiktinai į rankas pateko garsusis „Šventasis kraujas ir Šventasis Gralis" („Holly Blood and Holly Grail"). Perskaičiau knygą ir įsitikinau, kad D. Brownas paprasčiausiai nusirašė (jokie teismo sprendimai šio mano įsitikinimo nepakeis), bet „Slaptųjų dokumentų" („La dossier secrete") ir Marijos Magdalietės paslaptys pradėjo mane dominti visai rimtai. Kaip tik beveik tuo metu prasidėjo „Da Vinčio kodo" skandalas ir įvairiais kanalais gausiai plūstelėjusi informacija atnešė man atsakymus į daugelį klausimų. O tuomet, tarsi užsigardžiavimui, perskaičiau dar ir „Fuko švytuoklę", kuri visai be pagrindo buvo nuolat minima greta „Da Vinčio kodo" (jos nė kiek nepanašios ir lygintinos tik netiesiogiai, tai ir bus padaryta šiame tekste). Kaip tik pastaroji knyga, ko gero, labiausiai padėjo išgryninti čia dėstomas mintis.

Įvertinkime situaciją. Šiandien jau tiksliai žinome, kad „Slaptuosius dokumentus", kurie yra svarbiausias tiek „Šventojo kraujo ir Šventojo Gralio", tiek „Da Vinčio kodo" šaltinis, sukūrė Pierre'as Plantardas ir jo kompanija (pasirodo, tai žinojome jau geras dvi dešimtis metų, tik buvome pamiršę). Pagrindinis jo tikslas buvo „atskleisti" neva egzistavusią savo paties įkurtos „Siono brolijos" istorinę praeitį ir „įrodyti" savo kilmę iš Merovingų dinastijos. Akivaizdu ir tai, kad, eliminavus šį šaltinį kaip netikrą, visos kitos „Šventojo kraujo ir Šventojo Gralio" ir „Da Vinčio kodo" „išvados" pasirodo esančios seilėmis iš oro sulipdytos. Ir vis dėlto diskusija tęsiasi. Mes vis dar tebesiginčijame dėl to, ar Marija Magdalietė buvo Kristaus žmona.

Viename iš daugelio dokumentinių filmų apie „Da Vinčio kodą" tvirtinta, kad keletas P. Plantardo draugų buvo siurrealistai, kurie, kitaip nei jų pamišęs bičiulis, į visą „Slaptųjų dokumentų" istoriją nuo pat pradžių žiūrėjo kaip į linksmą meninį projektą. Sukelti susidomėjimą, diskusijas ir triukšmą, pakišus patikliems Paryžiaus Nacionalinės bibliotekos lankytojams visiškai fiktyvią informaciją, jiems atrodė labai siurrealistiška. Šioje esė nė kiek nesvarbu, ar tokia intencija iš tikrųjų egzistavo. Svarbu kas kita – būtent taip įvyko. Tai, kas iš pradžių buvo pamišėlio ir kelių pokštininkų fantazija, virto tikrove, jei pritarsime minčiai, kad tikra yra viskas, kas veikia žmonių santykius. Tačiau kartu, jei apskritai tikime tiesos / melo ir realybės / fantazijos perskyromis, reikia pripažinti ir tai, jog archeologų tamplierių – „Siono brolijos" – Gralio – Magdalietės – Merovingų istorija yra virtuali, fiktyvi tikrovė, nes jos pradžia – fantazija. Ši padėtis pavojinga jau vien tuo, kad kėsinasi į mūsų tikėjimą savo pasaulio normalumu, sveikumu ir tikrumu.

Čia derėtų prisiminti Umberto Eco, nes „Fuko švytuoklėje" jis kaip tik ir perspėja apie panašių intelektualinių žaidimų pavojų. Kaip semiotikas, jis moko savo skaitytojus, kad raidės, žodžiai ir kiti ženklai yra ne žaislas, todėl net ir juokais jais piktnaudžiauti pavojinga. Ženklai ne tik atspindi tikrovę, bet ir gali ją kurti. Tarsi Frankenšteino pabaisa „Fuko švytuoklės" veikėjų Planas atgyja ir atsisuka prieš savo autorius. Toks siužetas labai primena kiek koncentruotą ir hiperbolizuotą P. Plantardo istoriją (čia, beje, galima ir tiesioginė sąsaja, nes „Fuko švytuoklė" buvo parašyta beveik tuo pat metu, kai išėjo skandalingasis „Šventasis kraujas ir Šventasis Gralis"). Pasakojama, kad, pasirodžius „Šventajam kraujui ir Šventajam Graliui", P. Plantardas gerokai išsigando ir pirmiausia pareiškė, kad atsiriboja nuo „tyrėjų" teiginių apie Gralį, Magdalietę ir Kristaus palikuonis Merovingus, o kiek vėliau prisipažino, kad apskritai viską išgalvojo. Šiandien aišku, kad prisipažinimas pavėlavo, nes P. Plantardo Planas jau buvo atsisukęs prieš jį. Ir ne tik prieš jį. Jis atsisuko prieš mus visus. Jo dėka mes vėl tikime atgimusiu Vatikano sąmokslo ir juodaskvernių suktybių mitu, kurio kūrėjais, ko gero, reikėtų laikyti Apšvietos ir ypač – Prancūzų revoliucijos veikėjus, o bene didžiausiais eskalatoriais – sovietus. Suprantu, kad gali būti skaitytojų, kurie mano, jog Vatikanui taip ir reikia, todėl praplėsiu grėsmės įvertinimą. O ką, jeigu viskas suktųsi ne apie Vatikaną? Jei P. Plantardas, D. Brownas ar dar kas nors būtų sugalvoję, kad tamplieriai Rytuose pagrobė paslaptingas musulmonų knygas, kuriose buvo sukaupta šimtmečių išmintis ir žinios, skatinusios arabų civilizacijos progresą? Tokia prielaida leistų daryti išvadą, jog kaip tik tamplierių nusikaltimas lėmė arabų civilizacijos žlugimą ir išnaudotojiškos Europos kultūros suklestėjimą. Paskui istoriją būtų galima pratęsti teigiant, kad, popiežiui (kuris irgi norėjo užvaldyti slaptąsias žinias, bet jam nepavyko) sunaikinus tamplierius, grobį perėmė masonai ir XV–XVI a. išvežė į ką tik atrastą Ameriką, kur įkūrė savo svajonių valstybę – vergovės, kapitalizmo ir gangsterių tėvynę. Išvada aiški – slaptas Jungtinių Valstijų tikslas yra užvaldyti visą pasaulį, tuomet Rytų gėrio pradas bus galutinai sutriuškintas iš Vakarų ateinančio blogio. Dar reiktų pridurti, kad iš karto po tamplierių įvykdyto nusikaltimo Bagdade susitiko septyni (magiškas skaičius) šaunūs džigitai, kurie pasivadino „Al Quaeda", prisiekė susigrąžinti savo dvasiškąjį lobį ir neleisti ištvirkusiems tamplieriams ir masonams sunaikinti Rytų dvasingumo; šiai paslaptingai organizacijai vadovavo daugelis arabų išminčių, kol pagaliau gėrio kariaunos priešakyje stojo Osama bin Ladenas. Kaip tada būtų pasikeitęs pasaulis ir kas mums dabar grėstų?

Jeigu žaidimai su tikrove vis tiek neatrodo pavojingi, galima prisiminti ryškiausią pavyzdį – totalitarizmą. Juk totalitarinės ideologijos susiformavimo principas toks pats – masinė šizofrenija. Sukuriama teiginių apie pasaulį sistema, visiškai logiška ir nuosekli, tačiau neturinti jokio ryšio su realybe. Taip atsiranda virtuali tikrovė, įtraukianti vis daugiau žmonių. Galų gale viskas apverčiama: tikrovė paskelbiama priešų sąmokslu, o totalitarinė tikrovė – dėsninga ir natūralia tvarka. O pagal ją, pavyzdžiui, masinės žudynės yra neišvengiamos (dėl didesnio gėrio), todėl jų dalyviai – lyg ir nekalti, tiesiog atsidūrę ne laiku ir ne vietoje. Šiuo požiūriu naciai ir sovietai buvo visiškai vienodi. Blogiausia tai, kad tokios fiktyvios tikrovės neišnyksta kartu su savo kūrėjais. Kaip P. Plantardo „Slaptieji dokumentai" ne tik po jo prisipažinimo, bet ir po jo mirties vis dar tebėra aistrų objektas, taip ir totalitarinių judėjimų šešėlis mus tebelydi ir po Niurnbergo, ir po Sovietų Sąjungos žlugimo. Mes vis dar neatsikratėme eugenikos, vis dar norėtume sterilizuoti pamišėlius, skirti eutanaziją kone kiekvienam senam ir ligotam žmogui ir apskritai sukurti gražiųjų ir sveikųjų visuomenę, gal net ją susiklonuoti, pritaikę naujausius genetikos pasiekimus. Tai – akivaizdus nacistinės mąstysenos pavyzdys. Ką jau kalbėti apie komunizmo, kuris apskritai niekaip nepasmerktas ir vis dar egzistuoja net politinių partijų forma, palikimą.

Vis dėlto baisiausia yra tai, kad šiuolaikinis pasaulis – neįtikėtinai palanki aplinka eksperimentams su tikrove. Tai lemia dvi priežastys. Pirmiausia (nors tai ir labai paradoksalu), ko gero, kaip tik nuo totalitarinių sąjūdžių laikų tikrovę, ypač politinę ir socialinę, mes esame linkę laikyti ne kažkuo, kas duota ar paveldėta ir tobulintina, o kažkuo, ką reikia sukurti nuo visiško nulio (tik rašydamas šias eilutes supratau, kodėl neseniai aplankytas Briuselis man pasirodė kiek panašus į nacių Berlyną ar sovietų Maskvą ir kodėl euroentuziastus taip lengva pašiepti primenant jiems: „Pasaulį seną išardysim..."). Antra priežastis yra glaudžiai susijusi su pirmąja: mes nebetikime Dievu. Ir tai anaiptol

nėra religinė problema. Ne veltui Voltaire'as tvirtino, kad Dievą reikėtų bent jau išgalvoti. Jeigu nėra Dievo, tai nėra ir jokio atskaitos taško. O be atskaitos taško negali susiformuoti jokia normali žmogiška pasaulėžiūra. Jeigu nėra Dievo, tai kas tada yra gėris? O kas blogis? Kaip juos atskirti? Viskas reliatyvu? Jei taip, tai reliatyvus turėtų būti ir holokaustas. Ne viskas reliatyvu? Tai kokiu pagrindu vieni dalykai yra reliatyvūs, o kiti – ne? Blogai tik tai, kas daugumai žmonių atrodo blogai? Pasigilinus gali paaiškėti, kad žmogžudystė yra visai neblogai, nes mirties bausmė – tikrai gerai. Panašios problemos kyla ir tiesos/melo perskyroje. Jei nėra jokių didžiųjų pasakojimų, tai ar yra tiesa? O melas? Nėra nei vieno, nei kito? Tai kas yra teismo sprendimas ir ką reiškia nekaltumo prezumpcija? O šmeižtas? Jeigu visos tiesos lygiavertės, tai kodėl draudžiama skelbti tiesą apie prigimtinę arijų rasės viršenybę? O kodėl teisė turėtų būti visiems vienoda? Juk tai akivaizdus didžiojo pasakojimo pavyzdys. Kodėl negalėtų būti netradicinės teisės? Juk netradicinė medicina jau, galima sakyti, yra.

Taigi išvada paradoksali – nors labai dažnai kartojame vieni kitiems, kad „pasaulis nėra tik juodas ir baltas", mes negalime visiškai atsisakyti dualistinio suvokimo. Mūsų logika negali funkcionuoti be tokių atraminių sąvokų kaip „gėris ir blogis", „tiesa ir melas", „protas ir pamišimas", „norma ir patologija" ir kt. Tačiau ir gėris, ir tiesa, ir protas, ir norma turi turėti transcendentinį garantą, kuris nuo mūsų nepriklausytų. Nes sutartinės „bendražmogiškos vertybės" yra fikcija. Vagys nevertina nuosavybės, o kanibalai – gyvybės. Tad jei yra pasaulinės tvarkos kriterijus, jis – ne „bendražmogiškas", o „antžmogiškas". Todėl jei nesusigrąžinsime tikėjimo Dievu, įžengsime į pasaulinę netvarką. O ten kartu su gėrio / blogio ir tiesos / melo perskyromis, vieną dieną tikrai išnyks ir realybės / fantazijos perskyra (sovietai, naciai ir P. Plantardas jau pademonstravo, kad ji nėra nesunaikinama). Tada nebegalėsime pasakyti net elementaraus dalyko, kad „Da Vinčio kodas" yra jo autoriaus išsigalvojimas ir mus visus ištiks „Fuko švytuoklės" herojų likimas.

Šaltinis: Metai, 2006 m. Nr. 8-9. (rugpjūtis-rugsėjis)