Dievas kas 7000 metų sukuria naują civilizaciją

Apibendrinant visas teorijas, teigiančias, kad civilizacijos vystosi cikliškai, galima išsireikšti vienu sakiniu: „Bet kuri civilizacija, taip pat ir žmogus, savo vystymosi metu praeina šias stadijas – užgimimo, suklestėjimo, nuosmukio ir mirties dėl demografinės krizės, ekologinės katastrofos, globalaus karo“. Šių teorijų šalininkai yra įsitikinę, kad tolimoje praeityje Žemėje egzistavo kelios išsivysčiusios civilizacijos, tačiau jos visos žuvo dėl kažkokios katastrofos būtent tada, kai pasiekė, atrodo, savo suklestėjimo viršūnę ir buvo arti tolimojo kosmoso įsisavinimo.

Kas 7000 metų

Šių hipotezių autoriai įrodymų ieško įvairių tautų mituose ir legendose, taip pat iki mūsų dienų išlikusiuose kai kuriuose rašytiniuose šaltiniuose. Pastaruoju laiku atsirado daug informacijos apie tai, kad senovės indų epuose yra teigiama – prieš mūsų civilizaciją egzistavusi civilizacija buvo sukūrusi skraidančius aparatus, sukaupė unikalias mokslo žinias bei sukūrė atominį ginklą.

Remiantis kabala – mistiniu žydų mokymu – Dievas kas 7000 metų nuo Žemės paviršiaus nutrina egzistuojančią civilizaciją ir sukuria naują. Gali būti, kad šis periodas iš tiesų atitinka kiekvienos civilizacijos egzistavimo trukmę.

Tačiau kyla klausimai, kuriuos visiškai pagrįstai užduoda šios hipotezės priešininkai. Jeigu priešistorinėje praeityje iš tikrųjų egzistavo didžios, savo išsivystymo lygiu mums prilygstančios ar net mus aplenkusios civilizacijos, kodėl jos nepaliko jokių pėdsakų? Kodėl, jeigu tikėti šia teorija, po katastrofos visiems, kam pavyko išgyventi, tekdavo viską pradėti „nuo nulio“?!

Informacijos kaupiklių evoliucija

Tarkime, kad kai kurie archeologų atkasti paslaptingi objektai iš tiesų yra senųjų civilizacijų atstovų rankų kūrinys, tačiau kur dingo šių kultūrų sukauptos dvasinės vertybės – mokslininkų, filosofų, poetų ir t.t. kūriniai? Juk be viso to nėra ir civilizacijos…

Nors tai atrodo labai keistai, tačiau būtent pastaraisiais metais atsiradusios technologijos atsako į šiuos klausimus. Peržvelgiant šiuolaikinės žmonijos vystymosi istoriją, galima pastebėti ryškią tendenciją, siekiant maksimalaus informacijos kaupiklių kompaktiškumo. Akmeninės stelos su iškaltomis jose raidėmis seniai nuėjo į praeitį. Jas pakeitė molio lentelės, papirusas ir pergamentas. Savo ruožtu, pergamento ritinėlius pakeitė knygos…

Toks pat kelias laukė ir pagrindinių žmonijos būdų garso ir vaizdo informacijai įrašyti. Tik nedaugelis tų, kas gimė paskutiniais dešimtmečiais, matė senus gremėzdiškus magnetofonus su didžiulėmis ritėmis. Į istoriją nuėjo dar ne taip seniai buvę populiarūs kasetiniai magnetofonai ir vaizdo leistuvai, o juos pakeitę kompaktiniai diskai, į kuriuos nesunkiai telpa vidutinio dydžio bibliotekos turinys, užleidžia vietą miniatiūrinėms USB atmintinėms, kuriose galima sukaupti iš tiesų milžinišką informacijos masyvą. Niekas nežino koks bus sekantis informacinių technologijų vystymosi etapas. Tačiau jau dabar aišku, kad būsimos technologijos aplenks pačias drąsiausias rašytojų – fantastų pranašystes.

Šios tendencijos logika akivaizdi – kuo aukštesnis civilizacijos išsivystymo lygis, tuo daugiau ji yra sukaupusi informacijos, o vis kompaktiškesnių, talpesnių ir patogesnių informacijos kaupiklių naudojimas tampa neatskiriama šio vystymosi dalimi.

Tačiau lengva pastebėti, kad kartu su kompaktiškumu didėja iš šių informacijos kaupiklių pažeidžiamumas. Pavyzdžiui, pakanka subraižyti kompaktinį diską ir jau nebeįmanoma nuskaityti jame įrašytos informacijos. Praktiškai tokios pačios pasekmės laukia, jeigu USB atmintinė įkris į puodelį su karšta kava.

Be to, atsirado specifinių informacijos skaitymo įrenginių būtinybė: norint paklausyti audiokasetės, reikalingas kasetinis magnetofonas; norint peržvelgti kompaktinio disko ar USB atmintinės turinį, reikia kompiuterio su specialiais jų nuskaitymo prietaisais ir t.t. Šių įrenginių veikimo principas yra universalus, jo pagrindu galima nesunkiai sukurti kitus kaupiklius ir informacijos nuskaitymo sistemas. Pavyzdžiui, USB atmintinei suteikti kokio žaisliuko formą ir pan.

Kaip ištraukti informaciją?

Ir štai priartėjome prie vieno iš galimų atsakymų į klausimą, kodėl iki mūsų dienų neišliko didžių priešistorinių civilizacijų dvasiniai paminklai. Pabandykime įsivaizduoti, kad XX amžiaus pradžioje archeologas aptiko kompaktinį diską, pagamintą iš gryno silicio, ir nustatė, kad artefakto amžius siekia, pavyzdžiui, 50 tūkstančių metų. Kaip mokslininkas būtų traktavęs šio daikto paskirtį?

Savaime suprantama, kad iš pradžių būtų nustebęs, jog jau tokioje tolimoje senovėje žmonės mokėjo gaminti tokius idealiai apskritus daiktus, o po to jau pasitelktų savo fantaziją. Gali būti, kad jis padarytų išvadą, kad tai yra amuletas, kurį pagamino genties, garbinusios Mėnulį ar Saulę, amatininkai. Skylutė disko viduryje buvo skirta tam, kad per ją būtų perverta gyvūno odos raištis ir amuletą būtų galima nešioti ant kaklo. Arba iškeltų hipotezę, kad kalbama apie ypač keistos formos peilį…

Bet kokiu atveju, yra tik labai maža tikimybė, jog archeologas suprastų, kad jam į rankas pateko unikalus informacijos kaupiklis, sukurtas aukšto išsivystymo lygio civilizacijos, egzistavusios žymiai seniau, nei atsirado šumerų civilizacija. Tačiau netgi tuo atveju, jeigu mokslininkas pasižymėtų nepaprasta moksline intuicija ir suprastų disko paskirtį, nieko gero iš to nebūtų. Juk perskaityti kompaktiniame diske esantį įrašytą turinį jis negalėtų, nes tam reikalingas specialus įrenginys, nuskaitantis tokius kompaktinius diskus.

Kas gali garantuoti, kad kažkas panašaus praeityje nevyko – archeologai arba praeina pro informacijos kaupiklius, sukurtus išsivysčiusiose praeities civilizacijose, arba nesugeba teisingai nustatyti savo radinių paskirties. Greičiausiai, tas pats laukia ir ateities archeologų, kurie kasinės dabartinės civilizacijos griuvėsius.

Reikia atsiminti, kad labai didelė žmonijos sukauptos informacijos dalis yra saugoma Tinkle. Savo ruožtu, Internetas taip pat yra visiškai pagrįstas progreso žingsnis. Jo išradimą numatė Žiulis Vernas savo romane „XX amžiaus Paryžius“, kurį parašė 1863-iais metais. Vėliau panašias prognozes paskelbė ir kiti rašytojai-fantastai.

Kas liks po Interneto

Atkreipiame dėmesį, kad jau šiandien Internete yra daugybė literatūros kūrinių, mokslinių straipsnių, monografijų, kurių paprasčiausiai nėra popieriniame pavidale. Einant metams ši tendencija dar labiau stiprės. Kai popierinės knygos fiziškai susidėvės ir išnyks tradicinės bibliotekos, Internetas taps vienintele žmogaus sukurtų žinių ir pasaulinės literatūros saugykla. Jau šiandien nebėra būtinybės rašyti popierinius laiškus. Didžioji dauguma visų laiškų siunčiami elektroniniu paštu, tad mūsų anūkams tikrai nebeteks pavartyti nuo laiko pageltusius savo senelių dienoraščių ar meilės laiškelių.

Tačiau esmė ne tik laiškuose. Kaip žinoma, Internetas pakeitė tradicinį požiūrį į žinių įsisavinimą. Eruditai baigia išnykti – kam galvoje laikyti daugybę informacijos, jeigu ją galima susirasti, uždavus klausimą paieškos sistemoje?!

Dabar jau visiškai priartėjome prie pagrindinio atsakymo į klausimą, kur yra buvusių civilizacijų pėdsakai ir kodėl po civilizacijų žlugimo išlikusiems gyviems viską reikėdavo pradėti „nuo nulio“?

Įsivaizduokite, kad po kokio gero šimtmečio dėl vienų ar kitų priežasčių pasaulį ištiks katastrofa, dėl kurios nebeliks Tinklo. Tai visiškai tikėtina, nes būtent kompiuterių tinklai tampa būsimųjų karų pagrindiniais taikiniais – išvedus juos iš rikiuotės armijos ir šalies valdymas tampa nebeįmanomas ir neišvengiamai kyla chaosas. Beje, Interneto žlugimas nebūtinai turi įvykti dėl karo – gali nukristi meteoritas, įvykti labai stiprus žemės drebėjimas ir pan..

Kad ir kaip ten būtų, po pasaulinės katastrofos išgyvens tik saujelė žmonių. Tarp jų bus tikrai inteligentiškų, labai išsilavinusių pagal savo laiko sampratą žmonių, tačiau civilizacijos atgaivinimui jiems trūks… Interneto. Be jo šie žmonės ne tik neturės galimybės sukurti paprastus techninius įrenginius, bet ir paprastą stalą sukalti. Vienintelė jiems likusi išeitis bus eiti į mišką, susirasti kuo sūnkesnį pagalį ir pabandyti pradėti medžioti kokiūs nors gyvūnus. Po to kažkas susiprotės prie pagalio pritvirtinti akmenį – taip bus sukurtas žymiai patogesnis medžioklės ginklas…

Kaip matome, iš tiesų viską tenka pradėti „nuo nulio“ todėl, kad fizines katastrofas neišvengiamai lydi informacinės.

Kurį laiką išlikę gyvi žmonės yra įsitikinę, kad nežiūrint į tai, kokio dydžio buvo katastrofa, visi žmonės ir jų sukaupta informacija negalėjo žūti – kur nors liko kompiuteriai su juose saugoma unikalia informacija bei išgyveno tie žmonės, kurie juos aptarnavo. Jie pasakoja apie tai savo vaikams, anūkams… Taip po kelių žmonių kartų atsiranda mitai apie Olimpo dievus, Sambalą, Sangri Lą ir kitas paslaptingas vietas, taip pat apie dangaus vežėčias, dubenėlyje plaukiojantį besisukantį stiklo rutulį ir panašiai. Anksčiau ar vėliau visos šios pasakos tampa tikrove, tačiau kuo didesnių aukštumų pasiekia nauja civilizacija, tuo greičiau ji artėja prie savo žūties.

Baigiant reikia priminti, kad kalbama tik apie hipotezę. Tegul skaitytojai patys nusprendžia ar tokia hipotezė turi teisę egzistuoti.

Šaltinis : Mįslės ir Faktai