Senovės žmonių branduolinis reaktorius

Kas mes? Iš kur? Kada ir kaip atsiradome Žemėje? Šiuos klausimus Žmonija pati sau užduoda visą savo egzistavimo laikotarpį. Pagal paplitusią monocentrizmo teoriją - mokslo, aiškinančio šiuolaikinio žmogaus kilmę, visi žmonės atsirado maždaug prieš 200 tūkstančių metų ir vienos populiacijos, kurios gyvenamasis arealas buvo Afrikoje. Teologai su tokiu aiškinimu nesutinka. Jie tvirtina, kad žmogų sukūrė Dievas, ir tai įvyko 3761-ais metais prieš mūsų erą. Tačiau XX ir XXI amžių archeologiniai radiniai leidžia daryti prielaidą, kad žmonija yra kur kas vyresnė, nei yra manoma.

Skeletas iš Omo slėnio

2003-iais metais Kalifornijos universiteto archeologai atliko kasinėjimus Omo upės slėnyje pietinėje Etiopijos dalyje. Sis darbų sezonas buvo gana eilinis ir nežadėjo jokių reikšmingų atradimų. Tačiau tuo metu, kai ekspedicija artėjo prie pabaigos, paleoantropologas Johanas Hailė Selasijė aptiko žmogaus skeletą. Radinio radioaktyviosios anglies analizė tiesiog apstulbino mokslininkus. Pagal rezultatus, šis žmogus, kuris savo sandara niekuo nesiskyrė nuo šiuolaikinio homo sapiens, šioje teritorijoje gyveno maždaug prieš penkis milijonus metų. Tai reiškia, kad amerikiečių archeologams pavyko rasti patį seniausią žmogaus skeletą.

Dauguma mokslininkų nepatikėjo šiuo nepaprastu atradimu, kuris griovė visas ankstesnes teorijas apie žmonijos kilmę. Juk penki milijonai - tai neįsivaizduojamai daug.

Tačiau radinys Omo slėnyje įkvėpė hipotezės apie nežemiškąją žmonijos kilmę šalininkus. Jie tvirtina, kad labai seniai į Saulės sistemą galėjo atvykti kosminė ekspedicija iš galaktikos centrinės dalies, kurioje žvaigždės ir aplink jas besisukančios planetos yra žymiai senesnės, o tai reiškia, kad tenai gyvybė atsirado žymiai anksčiau bei pasiekė aukštesnį išsivystymo lygį. Žmonijos kosminės kilmės šalininkai iš pradžių apgyvendino Fajetoną, kuris tuo metu, kai Saulė buvo jaunesnė ir karštesnė, buvo tinkamiausia gyvenimui planeta. Kai šioje planetoje kilo siaubingas karas, kurio metu planeta suskilo ir pavirto asteroidų juosta, išgyvenusi žmonijos dalis persikėlė į Marsą. Tačiau po daugybės metų ir marsiečių civilizacija savo vystymesi nesugebėjo peržengti „branduolinio slenksčio" ir buvo sunaikinta. Tačiau išgyveno kolonistai, kurie tuo metu jau buvo nukeliavę į Žemę.

Šios teorijos šalininkais yra ne tik rašytojai fantastai (Aleksandras Kazancevas ir kt.). Pavyzdžiui, 1961-ais metais sovietų mokslininkas, matematikas ir astronomas, senųjų kalbų žinovas Matestas Agrestas parašė straipsnį „Senovės kosmonautai“. Autorius mano, kad kai kurie artefaktai ir praeities paminklai liudija tai, kad Žemėje kažkada lankėsi aukšto išsivystymo lygio ateivių civilizacijos atstovai. Jis rašo: „...gali būti, kad Saulės sistemą kosmonautai tyrinėjo nedideliais laivais, kuriais pakildavo iš Žemės. Šiems tikslams reikėjo Žemėje išgauti branduolinį kurą, pastatyti specialias aikšteles ir saugyklas".

Oklo kasykla: reaktorius ar...

Gali būti, kad Matesto Agresto hipotezę patvirtina netikėtas 1972-ais metais padarytas atradimas. Viena Prancūzijos kompanija kasė urano rūdą Oklo kasykloje Gabone. Rūdos pavyzdžių analizė parodė, kad urano-235 kiekis rūdoje yra mažiau normos. Po to buvo pastebėta, kad dingo apie 200 kg šio izotopo. Prancūzijos Atominės energijos komisariato specialistai ėmė skambinti pavojaus varpais, nes iš dingusios medžiagos buvo galima pagaminti keletą atominių bombų.

Vėlesni tyrimai parodė, kad urano-235 koncentracija Oklo kasykloje yra tokia pati, kaip ir atidirbusiame atominės stoties kure. Kas tai? Nejaugi branduolinis sąvartynas? Tačiau kaip jis atsirado maždaug prieš du milijonus metų?

Suglumę specialistai atsakymą rado straipsnyje, kurį dar 1956-ais metais parašė amerikiečių mokslininkai Džordžas Vetrilas ir Markas Ingremas. Mokslininkai iškėlė hipotezę, kad tolimoje senovėje egzistavo gamtiniai branduoliniai reaktoriai. Arkanzaso universiteto chemikas Polas Kudora netgi nustatė būtinas ir pakankamas sąlygas tam, kad urano rūdos sankaupoje prasidėtų savaiminis skilimo procesas.

1975-ais metais Gabono sostinėje Librevilyje buvo surengta mokslinė konferencija, kurioje buvo aptariamas Oklo fenomenas. Dauguma mokslininkų padarė išvadą, kad ši kasykla yra vienintelis Žemėje žinomas natūralus branduolinis reaktorius. Jis pradėjo veikti maždaug prieš du milijonus metų, susidarius unikalioms gamtinėms sąlygoms, ir veikė 500 tūkstančių metų.

Kokios tai sąlygos? Upės deltoje ant tvirto bazalto pagrindo susidarė smiltainio, turinčio daug urano rūdos, sluoksnis. Tektoninio planetos aktyvumo metu bazalto pagrindas kartu su urano turinčiu smiltainiu nugrimzdo gilyn keletą kilometrų. Smiltainis sutrūkinėjo, į tarpus ėmė skverbtis gruntinis vanduo.

Oklo kasykloje, kaip ir atominių elektros stočių branduolinio kuro krosnyse, kuras buvo susikaupęs kompaktiškomis grupėmis lėtintuvo viduje. Lėtintuvo vaidmenį atliko vanduo. Rūdoje buvo molingos sankaupos. Jose gamtinio urano dalis nuo įprastinio 0,5 % buvo padidėjusi iki 40 %. Po to, kai sluoksnių masė ir storis pasiekė kritinį dydį, prasidėjo grandininė reakcija, įrenginys pradėjo dirbti.

Vanduo buvo natūraliu reguliatoriumi. Patekęs į aktyviąją zoną, jis paleisdavo grandininę reakciją, kurios metu vanduo išgaruodavo, sumažėdavo neutronų srautas ir reakcija nuslopdavo. Praėjus 2,5 valandos, kai reaktoriaus aktyvioji zona atvėsdavo, ciklas vėl prasidėdavo nuo pradžių.

Po to eilinis kataklizmas šią gamtinę branduolinę „jėgainę" pakėlė į ankstesnį lygį, nes uranas-235 išdegė, reaktorius baigė savo darbą.

Nors per pusę milijono metų šis gamtinis branduolinis reaktorius pagamino 13 milijonų kWh energijos, jo galingumas buvo nedidelis. Jis vidutiniškai nesiekė net 100 kilovatų, o tai reiškia, kad gaminamos energijos būtų užtekę kelioms dešimtims sumuštinių skrudintuvų.

...branduolinis sąvartynas?

Daugeliui atominės energijos specialistų Librevilio konferencijoje padarytos išvados kelia dideles abejones.

Juk dar pirmojo pasaulyje branduolinio reaktoriaus sukūrėjas Enrikas Fermis tvirtino, jog grandininė branduolinė reakcija gali prasidėti tik dirbtinai. Jeigu gamta ir sugebėjo kažkokiu būdu ją paleisti Okle, tai nuolatiniam reakcijos palaikymui turi būti įvykdyta dar ne viena sąlyga, kurių egzistavimas vienu metu praktiškai lygus nuliui. Iš tiesų, mažiausias šiame rajone grunte esančios plokštės postūmis (o tai labai tikėtina aukšto tektoninio aktyvumo sąlygomis) būtų sustabdęs reaktorių, o jo pakartotinam paleidimui sąlygos vargu ar galėjo dar kartą susidaryti. Jeigu grandininę reakciją reguliavo gruntinis vanduo, tai, nesant dirbtiniam reaktoriaus galingumo reguliavimui, galingumas būtų savaime išaugęs, vanduo išviręs, o procesas sustojęs. Neįtikėtina, kad vėl būtų susidariusios sąlygos savaiminei reakcijai prasidėti.

Tačiau reikia pasakyti, kad kasykla Gabone nėra labai panaši į branduolinį reaktorių, kurį sukūrė išsivysčiusi civilizacija. Labai mažas reaktoriaus galingumas. Tai labiau panašu į atidirbusio branduolinio kuro palaidojimo vietą. Ir ši vieta įrengta tiesiog idealiai. Per du milijonus metų į aplinką nepateko nė gramo radioaktyviųjų medžiagų. Uranas patikimai užmūrytas bazalto „sarkofage“.

Uždaras ratas

Jeigu yra atidirbusio branduolinio kuro sąvartynas, tai reiškia, kad turėjo būti reaktoriai, kurie kūrė atominę energiją, ir išsivysčiusi civilizacija, kuri šią energiją naudojo. Kur dingo ši civilizacija?

Pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta teiginiai, jog dabartinė technogeninė civilizacija nėra pirmoji tokia civilizacija Žemėje. Gali būti, kad išsivysčiusios civilizacijos, sugebančios valdyti galingas gamtos jėgas, mūsų planetoje egzistavo prieš milijonus metų. Tačiau nė viena civilizacija šios galios nesugebėjo panaudoti kūrimui, o ne griovimui. Tam tikrame technogeninio vystymosi etape kildavo priešprieša tarp dviejų ar kelių valstybių ar į jas panašių darinių, kuri baigdavosi tokio siaubingo ginklo panaudojimo, jog branduolinis ginklas, palyginus su juo, atrodytų tik vaikų žaidimai. Taip žmonija sunaikindavo pati save, keisdama planetos išvaizdą, o stebuklu gyvi išlikę žmonės vėl patekdavo į pirmykštę būseną, netekę visų žinių ir įgūdžių.

Paskutinį kartą tokia pasaulinė katastrofa įvyko maždaug prieš 50 tūkstančių metų, kai arijai (hiperborėjai) stoto į mirtiną kovą su atlantais. Panaudojus tektoninį ginklą buvo pasiekta tik tai, kad į vandenyno dugną nugrimzdo ir Hiperborėją, ir Atlantida, o iš vandens iškilo nauji žemynai, kuriuose dabar, praėjus dešimtims tūkstančių metų, vėl išsivystė technogeninė civilizacija, turinti branduolinį ginklą ir kurianti dar siaubingesnes naikinimo priemones. Ar gali eilinį kartą civilizacija neperžengti „branduolinio slenksčio"? Ar pavyks išsiveržti iš uždaro rato? Ar bus visos pajėgos nukreipto kūrimui, o ne griovimui? Į šiuos klausimus negali atsakyti nei mokslas, nei religija.

Žurnalas "Mįslės ir faktai" №03 2017