Dieviški ginklai senovėje: truputis mitologijos

Pastaraisiais dešimtmečiais mokslo tyrinėtojais vis dažniau skelbia, kad tolimoje senovėje mūsų planetoje lankėsi tolimų aukšto išsivystymo lygio civilizacijų atstovai. Kaip teigia šie tyrinėtojai, iš senovės išlikusios mozaikos, piešiniai urvuose ir daug kitų atvaizdų - tai ne kas kita, o nežemiškųjų civilizacijų skraidantys aparatai.

Mokslas taip pat įrodė, kad mūsų planetoje išliko nemažai mįslingų daiktų iš praeities, kurie įrodo nežemiškųjų civiIizacijų egzistavimą. Mokslas, kuris tiria Dievų pasiųstus ginklus, vadinasi astravidija. Praėjusiame amžiuje mokslininkai ne kartą kalbėjo apie dieviškuosius ginklus. Dar daugiau, netgi buvo sukurta šių ginklų klasifikacija. Nors nemažai žmonių tai laiko tik legendomis ir mitais, yra įrodymų, kad šių ginklų keliamas pavojus yra realus ir labai rimtas. Juo labiau, kad mitologijoje yra ne vieną kartą minimi ginklai, kuriais naudojosi daugybė dievų.

Vienas iš tokių dieviškų ginklų yra juodasis kalavijas. Yra ne vienas jo analogas - Ekskaliburas, Kusanagis, Narsilas, Kalavijas-žudikas, Rino akis.

Daugelyje mitų išliko duomenys apie įvairius kalavijus, kuriais didvyriai ir dievai naikino savo priešus.
Kalavijų buvo tiek daug, kad jų visų pavadinimų praktiškai neįmanoma prisiminti. Tačiau anglų rašytojas fantastas Maiklas Murkokas viską sudėliojo į savo vietas, pareiškęs, kad visi didvyriai iš tiesų buvo vienas ir tas pats Amžinasis karys, tik skirtingos išvaizdos, o visi kalavijai - tai jo ginklo skirtingos modifikacijos. Vienas tokių senovės veikėjų, turėjusių nepaprastą kalaviją, buvo Elrikas. Jo kalavijas tuomet vadinosi Audros šaukliu. Pagrindinė ginklo savybė buvo ta, kad jis susiurbdavo į save kitų žmonių sielas. Pats Elrikas nieko negalėjo padaryti, kalavijas nuolat mito jo artimų žmonių sielomis. Paties Elriko, kuris nuo gimimo buvo labai silpnas, jėgos padidėdavo. Elrikas įsipareigojo nešioti prakeiktą kardą, tačiau netrukus už tai sumokėjo - kalavijas nužudė jo pusseserę Simoril. Elrikas leidosi į kelionę, norėdamas atsikratyti baisaus ginklo, tačiau jam to nepavyko padaryti, o galų gale kalavijas nužudė jį patį.

Lygiagrečiai kalavijui, kaip ginklui, egzistavo kalavijas, kaip demoniškų jėgų įsikūnijimas (Kulo ranka, Rino akis). Juodasis kalavijas, kaip teigia rašytojai fantastai, yra vienas iš pagrindinių kosminės pusiausvyros elementų.

Mitinių dieviškų ginklų gausybėje specialistai išskiria ir Ariedbarą, dar žinomą kaip Longino ietį, Gungnirą, Ame no Nuchoką. Ypač dažnai apie šį ginklą pasakojama airių mitologijoje. Apie jį taip pat užsimenama ir Evangelijoje pagal Joną. Pavyzdžiui, joje pasakojama, kad šis ginklas (čia jis vadinamas Likimo ietimi arba Kristaus ietimi) yra vienu iš galingiausių ginklų. Tai ietis, kuria romėnų kareivis pervėrė Jėzaus Kristaus širdį, kai šis buvo nukryžiuotas. Ši ietis laikoma viena iš svarbiausių krikščionybės relikvijų.

Pažvelgus į mitologiją galima aptikti ne vieną viduramžių legendą, kuriose pasakojama ieties priešistorija iki to laiko, kai ji atiteko Longinui.

Iš pradžių šis ginklas priklausė Aarono anūkui ir trečiajam vyriausiam Judėjos kunigui Finesui. Jis paskelbė šią ietį išrinktosios izraelitų tautos magiškųjų kraujo jėgų simboliu.

Airijos mituose pasakojama apie pagrindinį mūšių strategą Lugą. Šis garbingas titulas jam suteiktas ne be pagrindo: jis ne tik buvo dievas, bet ir amatininkų globėjas. Lugas dažnai pats narsiai žengdavo į mūšio lauką ir turėjo didelį ginklų arsenalą. Mitologijoje vaivorykštė vadinama jo kovos diržo paliktu pėdsaku, o Paukščių takas vadinamas Lugo grandine. Tačiau pagrindiniu Lugo ginklu buvo iš kukmedžio pagaminta ietis. Ji buvo pripažinta viena iš relikvijų, kurias atgabeno Tuata de Danan genties dievai iš Goriaso, kai jie užkariavo Airiją. Mituose teigiama, kad ši ietis gauta iš Persijos karaliau Pisiro. Legendos byloja, kad ietis buvo užnuodyta, visada pataikydavo į tikslą ir sugrįždavo į savo šeimininko rankas.

Su šia ietimi Jėzus Navinas puolė Jerichoną. Taip pat užsimenama, kad būtent šią ietį į Dovydą metė Saulius. Dar vienas ieties šeimininkas buvo Erodas Didysis. Vėliau ietis atsirado Antiochijoje, o šios ieties dėka Pirmojo kryžiuočių žygio 1098-ais metais riteriai nugalėjo atabeką Mosulą.

Vėliau, kaip teigiama legendose, ietį savo rankose laikė Konstantinas Didysis, gotų karalius Teodoriksas I, imperatorius Justinianas, Karolis Didysis. Vėliau ši ietis vis pasirodydavo Romos imperatorių rankose. Galima daryti prielaidą, kad nuo kažkurio momento kalbama apie realų daiktą arba apie keletą iečių, kurios buvo laikomos kaip viena.

Dabartiniais laikais pasaulio bažnyčiose saugomos kelios relikvijos, kurios jos vadinamos Longino ietimi arba fragmentu.

Actekų mitologijoje minimas Šiuakoatlis. Šis ginklas dar vadinamas Dovydo diržu, Lugo diržu ar Šaruro vėzdu. Kaip pasakojama mituose, dar iki dievo Uicilopočtlio gimimo piktoji burtininkė Koiolšaukė vadovavo sukilimui prieš jo motiną. Todėl dievas priėmė vienintelį teisingą šioje situacijoje sprendimą - jis gimė iš karto su šarvais. Nukirtęs galvą burtininkei Šiuakoatliu, dievas padarė iš jos Menulio galvą, o pats akylai stebėjo, kad neateitų pasaulio pabaiga, nes jeigu ginklas negaus
naujų žmonių aukų, saulė danguje išbus tik 52 metus.

Įdomiausia tai, kad šis ginklas iš tikrųjų egzistavo realybėje. Tai buvo kovinio diržo modifikacija, skirta mėtyti strėles ir ietis, kuri buvo pradėta naudoti dar vėlyvojo paleolito epochoje. Buvo kelių rūšių iečių svaidyklės -medinės ir virvinės. Medines naudojo Australijos aborigenai, taip pat Siaurės Amerikos ir šiaurės rytų Azijos gyventojai, nivchų gentis Sachaline. Panašų ginklą turi eskimai, aleutai, čiukčiai, taip pat Siaurės Amerikos šiaurės vakarų dalyje gyvenantys indėnai.

Virvines iečių svaidyklės naudojo airiai, senovės graikai, skandinavai, kai kurios polineziečių tautos ir indėnai, šiaurėje gyvenančios tautos.

Budizme ir indų mitologijoje užsimenama apie ginklą Vadžrą, kuris turi ir kitus pavadinimus - Dzeuso žaibas, Heraklio vėzdas. Tibeto budizme, induizme, džainizme tai yra ritualinis ir mitologinis ginklas. Legendose pasakojama, kad ginklą iš išminčiaus Dadchičio kaulų Indrai pagamino amatininkas Tvaštaras. Mitai skelbia, kad po to, kai Indra nugalėjo trigalvį slibiną ir amatininko namuose surengė tikrą pogromą, šis už tai įsižeidė ir, apimtas pykčio, sukūrė baisų demoną - gyvatę Vritrą. Indra labai ilgai medžiojo Vritrą, kol galiausia pavyko demoną nugalėti.

Vadžra turi didelę kultūrinę ir religinę prasmę, jo simbolis kartu su induizmu ir budizmu pasklido po visą pasaulį. Užuominų apie šį ginklą galima aptikti Nepale, Indijoje, Butane, Tibete, Kambodžoje, Tailande, Indonezijoje, Korėjoje, Kinijoje, Japonijoje, Mongolijoje, netgi Rusijoje.

Induizme vadžra yra galingas ginklas, apjungiantis vėzdo, kalavijo ir ieties savybes. Budizme šis ginklas yra dvasios stiprybės ir jėgos simbolis, taip pat neliečiamumo ir amžinybės simbolis. Be to, vadžra simbolizuoja vyriškąjį pradą, todėl ritualuose naudojamas kartu su varpeliu gchanta - moteriškojo prado simboliu.

Graikų ir romėnų mitologijoje dažnai minimas dar vienas grėsmingas ginklas - trišakis. Dar jis yra vadinamas Šyvos trišakiu ir Šėtono šakėmis.

Šis ginklas egzistavo realybėje. Jį sudarė antgalis su trimis dantimis ir ilgas medinis kotas, o jo kilmė siejama su kasdieninio įrankio, skirto gaudyti žuvims - žeberklo.

Senovėje trišakis buvo gaminamas iš kaulų. Kai trišakis iš taikaus įnagio tapo ginklu, kabliukai dantų galuose išnyko. Šis ginklas nebuvo naudojamas artimoje kovoje, nes ten jis buvo neefektyvus. Dažniausiai trišakis buvo naudojamas kaip ietis, taip pat juo iš priešų buvo išmušinėjami ginklai.

Trišakis labiausiai buvo paplitęs Romos imperijoje tarp gladiatorių.

Panagrinėjus mitologiją, tampa aišku, kad graikų ir romėnų kultūroje trišakis simbolizuoja žaibo smūgį ir buvo dievo Dzeuso arba Jupiterio ginklu. Be to, trišakis buvo žinomas kaip senovės graikų jūrų dievo Neptūno (Poseidono) valdžios simbolis ir atributas. Trišakiu Neptūnas galėjo nuraminti bangas arba iššaukti bet kokio stiprumo audrą. Sausumoje trišakiu buvo galima perskelti žemę.

Krikščioniškoje kultūroje trišakis laikomas Trejybės simboliu, tačiau tuo pačiu tai yra ir šėtoniškas ginklas - daugelyje religinės tematikos paveikslų galima matyti, kaip velniai trišakiais kankina nusidėjėlius.

Budizme trišakis yra Budos Trijų brangenybių simbolis. Tai trijų nuodų - tingėjimo, norėjimo ir pykčio - sunaikinimo simbolis.

Indijoje trišula (ginklas, labai panašus į trišakį) yra dievo Šyvos ginklu, o pats dievas žinomas kaip kūrėjas, sergėtojas ir griovėjas.

Trišakis taip pat sutinkamas ir kitose kultūrose. Pavyzdžiui, legendose pasakojama, kad Paracelsas ligonius gydė trišakiu. Trišakis taip pat buvo asmeninis Čingischano ženklas, jis buvo pavaizduotas ant Batijaus monetų.

Germanų ir skandinavų mitologijoje sutinkamas pavadinimas Melnyras. Šis ginklas dar vadinamas Hefaisto kūju arba Perūno kirviu. Tai ir dievo Toro kūjis, kuris turėjo labai trumpą rankeną. Ginklas buvo toks sunkus, kad jo niekas negalėjo pakelti. Ir tik Toras, apsimovęs stebuklingas pirštines, ne tik galėjo pakelti kūjį, bet ir kautis juo su priešais. Melnyras buvo toks galingas ginklas, kad galėjo iššaukti žaibus ir griaustinį.

Mituose pasakojama, kad kūjį galėjo nukalti nykštukai dvergai Sindris ir Brokas. Jie su Lokiu susiginčijo, kas yra geresnis meistras. Lokis pralaimėjo ginčą, jam buvo užsiūta burna. Melnyras buvo universalus ginklas, kuris gyveno savo gyvenimą. Jis kartas nuo karto nuskrisdavo šalin nuo Toro, po to sugrįždavo atgal, juo buvo galima ne tik žudyti, bet ir atgaivinti.

Melnyras yra dievo Toro simbolis. Kūjo kopijos yra gana populiarios tarp Skandinavijos gyventojų, jos buvo nešiojamos pakabintos po kaklu kaip amuletai. Be to, kūju buvo šventinama santuoka, jis buvo dedamas po jaunavedžių lova, kad jie susilauktų daug vaikų.

Mitologijoje minima dar daug įvairių kitokių ginklų. Dažniausiai jų funkcijos buvo tokios pačios: tai buvo ne tik ginklai, bet ir magiški simboliai, kurie buvo naudojami ne tik fiziniam, bet ir psichologiniam gąsdinimui.