Eilin Moro paslaptis iki šios neatskleista

Šiaurės Atlantas - ko gero, pati atšiauriausia vieta Žemėje, kurioje gyvena žmonės.  Netikėtai kylantys štormai, permainingos jūrų srovės, uolėtos salelės... tai kraštas, kuriame atšiaurus klimatas, šaltas vanduo ir rūstūs žmonės. O Išorinių Hebridų salos - tai tiesiog Šiaurės Atlanto vizitinė kortelė.

Reguliari laivyba čia yra neįmanoma dėl orų kaprizų ir jūros nepastovumo. Be to, ir prie kranto praktiškai neįmanoma prisišvartuoti - uolos, šcherai, potvyniai ir dešimties metrų aukštį siekiančios bangos. Kai kuriais metais Išoriniuose Hebriduose būna vos 60 dienų, kai danguje pasirodo saulė. Kitos dienos - niūrios, su lietumi, sniegu ir rūku.

  Septynios Flanano salos laikomos Išorinių Hebridų dalimi, nors iš tiesų sudaro atskirą archipelagą. Tai maždaug 80 hektarų šiuo metu negyvenamų uolų. Kai kuriose salelėse auga nuostabaus žalumo žolė, kai kur pasitaiko medelių. Vienu žodžiu, savo noru apsigyventi šiose salose niekam į galvą mintis nešaus. Paskutiniai gyventojai Flanano salas paliko 1971-ais metais, kai vietinis švyturys buvo visiškai automatizuotas.

jis randasi pačioje didžiausioje archipelago saloje Eilin More, 720 x 450 metrų dydžio žemės lopinėlyje. Gėlų kalba salos pavadinimas reiškia „didelė sala". Beje, viduramžiais kartais žmonės apsilankydavo Eilin More. Tai piemenys išsilaipindavo su avimis, tai vietiniai gyventojai nuo vikingų puolimo pasislėp-
davo. Tačiau sala turėjo blogą reputaciją. Buvo manoma, kad ši sala - tai paskutinis vaiduoklių prieglobstis. Ir ne bet kokių vaiduoklių, o elfų. Senovės škotai supantį vandenį vadino „dvasių jūra". Netgi grėsmingieji normanai, valdę šias žemes iki XIII amžiaus vidurio, nerizikuodavo pasilikti Eilin More per naktį.

XIX amžiaus pabaigoje transatlantinių reisų skaičius taip išaugo, kad britams teko prisiminti apie Flanano salas. Pernelyg daug laivų šiuose sudėtinguose vandenyse iškrypdavo iš kurso ir suduždavo į uolas. 1899-ais metais Eilin More buvo pastatytas 140-ies tūkstančių žvakių galingumo švyturys. Buvo tikimasi, kad iš jo sklindanti šviesa bus matoma daugiau nei už 30-ies mylių, o tai, kaip manė specialistai, turėjo užtikrinti saugią laivybą.

Keistas dingimas

Maždaug metus laiko viskas buvo tvarkoje. Tačiau 1900 m. gruodžio 15 d. krovininio laivo „Arktūras“ kapitonas Holmenas į krantą pranešė, kad Eilin Moro švyturys neveikia. Holmeno informaciją patvirtino ir kitų laivų kapitonai, kuriems tą naktį teko plaukti pro Flanano salas.

Artėjo švyturio prižiūrėtojų pamainos pabaiga, kranto švyturių tarnybos pakaitinis Džozefas Mūras ruošėsi plaukti į salą. Kol buvo pakraunamas laivas, prasidėjo stiprus ir ilgalaikis štormas. Išvykimą teko atidėti 10-iai dienų.

Gruodžio 26-ą dieną kliperis „Hesperas" kuriuo plaukė Muras, prisišvartavo prie Eilin Moro prieplaukos. Prižiūrėtojas kėlė visokias versijas apie tai, kas galėjo nutikti švyturyje. Jis gerai pažinojo visus tris pamainoje dirbusius prižiūrėtojus. Tomas Maršalas, Donaldas
Makartūras ir Džeimsas Bukatas buvo patyrę darbuotojai. Budėjimas Eilin Moro saloje buvo jiems toli gražu ne pirmasis ir ne pats sudėtingiausias. Jeigu jau šie vyrai negalėjo atlikti savo pareigų ir įžiebti švyturį, reiškia - atsitiko kažkas labai rimta.

Saloje buvo dvi prieplaukos - rytinėje ir vakarinėje pusėse. Paprastai laivai prisišvartuodavo prie vakarinės prieplaukos. Taip pasielgė ir Muras. Jam iš karto nepatiko tai, ką pamatė. Niekas neatėjo pasitikti atvykusiųjų. Prieplaukoje nebuvo paruoštos geležinės dėžės maisto produktams ir kitoms atsargoms. Švyturys, savaime aišku, neveikė. J šūksnius ir šaudymus į orą niekas neatsiliepė.

Aukštyn Muras leidosi vienas -„Hespero“ jūrininkai tik mindžikavo nuo kojos ant kojos ir visiškai nerodė jokio noro palikti prieplauką. Muras pakilo prie švyturio ir pamatė, kad langai ir durys rūpestingai užrakintos, tačiau prieš įėjimą esantis flagštokas buvo tuščias - vėliava tarsi buvo vėjo nunešta. Suspausta širdimi vyriausias prižiūrėtojas peržengė švyturio slenkstį.

Viduje beveik viskas buvo tvarkoje, išskyrus apverstą virtuvinį stalą. Ir šis buvo apverstas atsargiai, tarsi kažkas ruošėsi jį remontuoti. Savo vietoje kabėjo prižiūrėtojų apsiaustai nuo lietaus ir vėjo, po pietų indai buvo išplauti ir sutvarkyti. Savo vietoje gulėjo ir budėjimo žurnalas. Paskutinį įrašą gruodžio 15 d. 19:00 padarė Maršalas: „Štormas baigėsi. Dievas vėl su mumis". Iš pažiūros atrodė, kad žmonės kambarį paliko ne seniau nei prieš savaitę.

Supratęs, kad įvyko kažkas labiau mįslingo, nei atrodė iš pradžių, Muras grįžo į laivą. Jam padėti buvo paskirti trys jūreiviai. Vyrai pasiliko Eilin More atlikti tyrimą.

Paslaptingas štormas

Per kitas tris dienas Muras su savo pagalbininkais apieškojo visą švyturį ir netgi visą salą. Tačiau nebuvo aptikta jokių prižiūrėtojų pėdsakų. Tačiau kai kurių atradimų jie niekaip negalėjo racionaliai paaiškinti.

Jie nustatė, kad lempos švyturyje buvo pripildytos aliejumi, dagčiai pakirpti. Tai reiškė, kad kažkas jau rengėsi uždegti lempas, tačiau kažkodėl nutraukė savo darbą. Metalinės dėžės atsargoms kažkodėl buvo paruoštos rytinėje prieplaukoje, nors paprastai jomis nesinaudodavo. Pati prieplauka atrodė siaubingai.

Metaliniai turėklai buvo išrauti iš betoninio pagrindo ir susukti. Atsargų dėžė atrodė taip, tarsi ją kažkas daužė kalvio kūju. Pati dėžė buvo apvirtusi ant šono, o joje buvę daiktai išmėtyti aplinkui. Tarp kitko, dėžė buvo 33 m aukštyje virš jūros lygio. Tačiau griovimo pėdsakai buvo aptikti ir dar aukščiau. Kalvos viršūnėje - o tai jau 60 m virš jūros lygio - iš savo vietos buvo nustumtas didžiulis granito uolos gabalas.

Prašėsi išvada, kad visus tris prižiūrėtojus nuplovė į jūrą didžiulė banga. Tačiau Muras šią versiją atmetė. Pirma, visiems trims prižiūrėtojams vienu metu, ypač per audrą, būti prieplaukoje kategoriškai draudžiama. Antra, jeigu jie buvo priversti pažeisti instrukciją, tai būtų apsigobę apsiaustais. O juk šie apsiaustai liko namelyje. Ir galiausiai, Muras buvo įsitikinęs, kad nei gruodžio 14, nei 15 Flanano salų rajone nebuvo jokios audros. Jūra tomis dienomis buvo rami.

Namelyje taip pat netrūko mįslių. Pavyzdžiui, lovos buvo nepaklotos. Tai reiškia, kad prižiūrėtojai pavakarieniavo, sutvarkė indus, suspėjo atsigulti miegoti, tačiau kažkodėl neįžiebė švyturio lempų. O po to visi kartu puolė į rytinę prieplauką, kur buvo nuplauti bangos. Tačiau juk Maršalas rašė, kad štormas jau baigėsi.

Muras grįžo prie dienoraščio, apie kurį ieškojimų metu kuriam laikui buvo pamiršęs. Jame buvo aptikta gana keistų įrašų. Pavyzdžiui, gruodžio 12 d. Maršalas parašė: „Dukatas suirzęs", gruodžio 13 d. rašė: „Dukatas ramus. Makartūras verkia", o gruodžio 14 d rašė: „Dukatas, Makartūras ir aš meldžiamės". Gruodžio 15 d. ryte buvo padarytas dar vienas keistas įrašas: „Dievas aukščiau visko“. Tai reiškė, kad keletą dienų prižiūrėtojai buvo tarsi nesavi.

Beje, prižiūrėtojai turėjo ne tik rašyti dienoraštį, bet ir registruoti oro sąlygas. Ši informacija buvo rašoma kreida ant grifelio lentos prie įėjimo. Paskutinis įrašas buvo padarytas gruodžio 12 d., o paskutinius tris įrašus kažkas nutrynė.

Gruodžio 29 d, į Eilin Morą atvyko Škotijos švyturių administracijos vadovas Robertas Miurhedas. Jis turėjo paskelbti oficialius tyrimo rezultatus. Muras vėliau prisiminė, jog Miurhedą labiau nei mįslių tyrimas jaudino prižiūrėtojų instrukcijų pažeidimai, kurie leistų nemokėti pašalpas dingusių vyrų šeimoms. Oficiali įvykių tyrimo versija skelbia:

Maršalas, Makartūras ir Dukatas dirbo darbą iki gruodžio 15-os dienos pietų. Pamatę, kad artėja audra, jie paliko švyturį, norėdami geriau pritvirtinti atsargų dėžę. Jie pažeidė instituciją, todėl visi trys buvo nuplauti atsitiktinės bangos.

Versijos ir spėlionės

Oficialusis tyrimas mažai ką tenkino. Muras beveik visą mėnesį iš išbuvo Eilin Moro švyturyje vienas - tokią blogą šlovę įgavo sala. Gali būti, kad vyriausiojo prižiūrėtojo išvadoms galėjo galėjo įtaką padaryti vienatvė, arba jis iš tiesų susidūrė su kažkuo antgamtišku.

Kaip teigia Muras, jis ne kartą girdėjo savo dingusių draugų pagalbos riksmus. Paprastai tai įvykdavo vakare, audros išvakarėse. Kartą, kai kilo labai stipri audra, Murui vėl pasirodė, kad kažkas jį šaukia. Jis iš namelio išpuolė į lauką ir ėmė šaukti visus tris iš eilės. Ir jam pasirodė, kad vieną kartą atsakė.

Muras tvirtina, kad visą buvimo saloje laiką jautė siaubingą slegiančią atmosferą. Jam atrodė, kad jį kažką visą laiką stebi. Kai atplaukė laivas, turintis pargabenti į „didžiąją žemę“, jis paskutinį kartą sušuko savo draugų vardus. Tuo metu nuo švyturio bokšto staigiai į dangų pakilo trys dideli nematytos rūšies juodi paukščiai ir greitai nuskrido į vandenyną.

Šiek tiek paprastesnę įvykių versiją papasakojo Volteris Aldebertas, kuris 1953 - 1957 metais dirbo švyturio p Kartą jis pastebėjo didžiulę bangą, kuri labai siauru frontu artėjo prie Eilin Moro, nors buvo visiškai ramus oras. Laimei, jis buvo švyturio bokšte, nors vanduo po smūgio į salą pakilo beveik iki pat slenksčio. Iš esmės, toks reiškinys vandenyne visiškai galimas.

Štai Aldebertas ir iškėlė prielaidą kad du prižiūrėtojai dirbo prieplaukoje, kai trečiasis, pildamas aliejų į lempas, pamatė artėjančią bangą. Jie metėsi žemyn, norėdamas įspėti draugus, tačiau neįvertino stichijos masto. Visus tris vyrus banga nuplovė į jūrą. Tiesa, ši versija nepaaiškina keistų užrašų dienyne. Be

to, žmogus, kuris skuba į pagalbą, tikrai rūpestingai neužrakins durų. Reikia pripažinti, kad kitos iškeltos versijos yra dar silpnesnės. Negi Eilin Moro švyturio prižiūrėtojus pasiėmė elfai?