Ezoterinė telepatija

Yra daug telepatijos rūšių, nors kai kurie žmonės ne visas jas laiko tikromis. Tos, kurios veikia yra netikros, o kurioms reikalingi specialūs gebėjimai ir juos turintys žmonės – retenybė, tikros. Tačiau, kadangi jos neįrodytos, tai nėra apie ką šnekėti…

Kita vertus, yra įrankis, kuris vertinamas pagal efektyvumą ir teikiamą naudą, tad visai nesvarbu kaip jis vadinamas – sukompromituotu pavadinimu ar ne. Rinktis pavadinimą-taikinį gal ir rizikinga, nes iš karto tapsi puolimo objektu, tačiau kas vertins pagal naudą, pagal galimybę geriau pamatyti žmogų, į primityvų aplojimą tikiuosi nekreips dėmesio.

Nežinau ar metodas naujas, ar ne, nes idėjos, nors ir nemoksliniu būdu, bet į galvą atėjo ne iš šaltinių ir autoritetų, o tiesiog gimė mintyse – iš nieko. Galbūt tą patį suprato ir daugybė kitų žmonių, bet vėlgi – čia ne kokios nors varžybos. Todėl aš šitų idėjų nesisavinu, bet ir neatiduodu kitiems. Rašau taip, kaip yra mano galvoje.

Vienas iš principų labai paprastas: tarkime, kad žmogų sudaro tam tikras elementų rinkinys, už kurio ribų neįmanoma išeiti. Žinodamas tą rinkinį, gali numatyti visas kiekvieno žmogaus galimybes. Tarkime simboliškai šis rinkinys atvaizduojamas kaip sistema iš 5 kvadratų. Kiekvieną akimirką gali realizuotis tik kokia nors viena galimybė, bet neišeinant už 5 galimybių ribos. Vadinasi „5“ yra visas žmogus. Tai matydamas – matai žmogų jo visumoje. Tačiau tam trūksta konkretumo, nes telepatija tai ne gebėjimas suvokti galimybes, bet tų galimybių realizacijas, arba faktus. Jeigu kvadratus pavadinsime numeriais ir padarysime prielaidą, kad realizuojamas tik vienas kvadratas vienu metu, tai galimybės bus 1-2-3-4-5 visos kartu, o faktas, pavyzdžiui, 3 arba viena aktualizacija. Nustatymas, kuri būsena yra kokiu nors duotu momentu, vadinamas telepatija. Tačiau žmogus gerai matomas ir žinant kokios įmanomos visos galimybės.

Pavyzdyje galimybių duota nedaug; o realus žmogus apima dešimtis tūkstančių. Tačiau visos jos sugrupuotos ir susietos, todėl išrinkimo darbas gerokai palengvintas. Galima pradėti nuo fizinio kūno anatomijos. Šiuo klausimu visi žmonės vienodi ir savo organais negali būti niekas daugiau. Taip pat vyksta vienodi procesai. Tad apie kiekvieną žmogų galima pasakyti daug dalykų, kurie yra universalūs. Energetiniai kūnai taip pat ne išimtis – žmogus negali pagal savo pageidavimą pasirinkti bet kokios sandaros, ji duota visiems vienoda, kaip kvadratų rinkinys. Vadinasi norint pamatyti, kas konkrečiu momentu vyksta, reikia mokėti pajausti faktą, t. y., išrinkti „vieną iš penkių“.

Šį principą žinantys žmonės yra geri spėjikai; nenuostabu, kad atrodo, jog jie gali matyti žmones kiaurai. Tai gali kiekvienas, nors būdingas nevienodas meistriškumo lygis, nes kartais būna svarbu ne tai, kad spėji ir atspėji, bet kaip sugebi matyti. Gebėjimas savo sąmonėje matyti kitą žmogų skirtingas visiems mentalistams, tačiau jis yra tobulinamas ir lavinamas.

Tad nuo kokių „kvadratų“ reikėtų pradėti? Mano naudojami terminai yra mano asmeniniai. Kitaip sakant, jie nėra „moksliniai“ ir nenaudojami jokioje teorijoje. Tai galima laikyti trūkumu, tačiau juk ne terminuose pažinimo esmė, bet principų supratime. Taigi kiekvienas žmogus turi rodomąją sąmonę, kurioje galima parodyti daug dalykų: kas yra, kas buvo, kas bus, kas turi būti, kas būtų buvę  ir t. t. Toliau nemažiau svarbi yra kaupiamoji sąmonė, kur surinktos visos buvusios būsenos ir kurias galima vėl padaryti esančias dabar, arba kitaip sakant – atsiminti. Ir valdomoji sąmonė, kuri priima sprendimus, renkasi ir vykdo tam tikrą susikurtą planą.

Nesunku suprasti, kad svarbiausia rodomoji sąmonė, nes ji suriša visus duotus suvokimus erdvėje ir laike. Taip gaunamos dvi žmogaus dalys – sensoriumas bei kognityviumas, abu esantys rodomojoje sąmonėje.

Rodomoji sąmonė turi vidinę sandarą, kurią taip pat gerai žinoti, bet ji mentalizme nėra labai svarbi. Nebent būtų žmonių, gebančių pajausti kitą per šią vietą. Viskas prasideda nuo informacijos, patenkančios į šabloną, kuris atlieka filtravimo ir susiejimo darbą. Toliau, šis šablonas įgauna konkrečiam juslumui būdingas kokybes, kurios priklauso nuo to, per kokią vietą surenkama informacija. Kokybės gali būti garsų, vaizdų, minčių, vaizdinių ir pan. Bet rodomoji sąmonė pasirodo aukščiausioje pakopoje, vadinamoje suvokimu. Suvokti galima pasaulio daiktą, savo vaizdinį, mintį; vadinasi suvokimas yra galutinė instancija, ta vieta, kuri tapatinama su šviesiuoju žmogiškumu.

Ši žmogaus vieta labai svarbi, tad nenuostabu, kad yra norinčių ją pamatyti. Šis pamatymas vadinamas neteisėta telepatija. Tačiau, kadangi iki tikro telepato daugumai toli, tai ir nusikaltimą padaryti ne taip paprasta. Daug lengviau yra padaryti kitą nusikaltimą, t. y., iškraipyti tiesą, apie ką nors pasakyti tai, ko jo tikrovėje niekada nebuvo.

Tai yra gera pradžia. Bet prieš pradedant pirminius skenavimus reikia žinoti vieną svarbų principą. Jeigu skenuoja tik mentalistas, tai geriausia pradėti nuo aplinkos, nes nuo to kokia yra artimiausia ar tolimesnė aplinka, priklauso sąmonės turinys. Jeigu žmogus yra rodomojoje sąmonėje, tai jis mato arba pasaulio, arba savo minties dabar. Mintis dažniausiai būna susijusi su šiuo pasauliu, vadinasi norint žinoti kas mąstoma, reikia žinoti aplinką. Jeigu skenuojama ne rodomoji, bet kaupiamoji dalis, riekia žinoti buvusias aplinkas ir konkrečiai, su kuria iš rinkinio vieta susijusios mintys.

Su valdomąja sąmone – taip pat nėra daug problemų, bent jau galimybių lygmenyje. Žmogus turi būtinus ir nebūtinus poreikius, tad visi pagrindiniai planai susiję su kokiu nors iš jų. Pasirinkus vieną poreikių grupę, kiekviena jų išsišakoja į daugybę galimybių, priklausančių nuo žmogaus tipo. Pavyzdžiui, poreikiai susiję su bendravimu ir pramogomis. Kiekvienas žmogus šiais klausimais turi įpročius ir galima nesunkiai numanyti konkretų konkrečiam momentui planą. O šis įgyvendinamas valdomosios sąmonės, kuri naudojasi visomis kitomis sąmonės rūšimis kaip resursais.

Noriu dar kartą pakartoti principą, kad žmogų lengviausia pažinti pagal jo aplinką, nes kiekviena aplinka turi savo specifiką ir sėkmingas žmogus būna prie tos specifikos prisitaikęs. Prisitaikymas reiškia, kad susiformavusios struktūros prote, kaupiamojoje dalyje, o planai būna įdėti aplinkos, kurioje žmogus veikia. Jeigu ta aplinka yra organizacija, tai kiekvienas jos narys vykdo tos organizacijos strateginį planą. Vadinasi jį žinant galima žinoti jeigu ir ne visus kvadratus, tai bent dalį jų – tikrai.

Žmonių mintys būna įvairios: reprezentacinės, atsiminimų, planų. Kaip jos sąmonėje atsiranda suprasti nesunku. Per visą gyvenimą pasaulis po truputį rekonstruojamas asociatyvinėje hologramoje, kur jis įgyja tinkle esančio modelio formą. Mintis iš šio tinklo surenka kokią nors informaciją per reikalingus mazgus perleidžiant srovę ir tas mazgas aktualizuojamas į mintį. Šitaip laike išsidėstę žybsniai yra ne kas kita kaip minčių seka, kuri rodo su sensoriumu arba kognityviumu koreliuotas informacijas sąmonei. Mintis gali atrodyti labiau semantinė, o gali turėti ir vaizdinių pavidalą.

Reikia neužmiršti, kad mintys yra suskaidytos ir jas galima skaičiuoti. Tai reiškia, kad viena mintis turi stadijas – ji atsiranda, kelias sekundes išsilaiko sąmonėje ir išnyksta. Tada kyla kita mintis, kuri gali būti ankstesnės minties tąsa, o gali ir nebūti. Praėjusi mintis pereina į kaupiamąją sąmonę ir gali būti ištraukta čia tada, kai iš rodomosios sąmonės būna išnykusi. Tad kai su žmogumi dirbama telepatiškai, riekia atsikirti darbą su rodomąja ir kaupiamąja sąmone, nes jų specifika – skiriasi. Tačiau tai pajausti turi kiekvienas žmogus asmeniškai.

Ruošiantis užsiimti telepatija, nesvarbu kokia būtų jos rūšis, reikia paruošti savo sąmonėje vietą, kurią vadinu telepatiniu sensoriumu, t-sensoriumu. Jis turi būti integruota su jusliniu sensoriumu ir su kognityviumu, per kurį reiškiasi iš kitos realybės paimta informacija. Sensoriumai integruojami vertikaliai, tai yra juslinis žmogaus kontūras papildomas išplėstais laukais, į kuriuos turi būti perkelta telepatinė informacija. Taip pat būtina integruoti horizontaliai, nes į šiuos telepatinius sluoksnius turi būti perkelta informacija iš minčių pasaulio. Šitaip sukuriamas sintetinis atvaizdas, kuriame sumodeliuota informacija, ateinanti iš žmogaus vidinės dalies.

Skenuojant žmogų, reikia turėti viso pasaulio modelį, nors tai gali būti prieštaravimas, nes telepatas turi gauti informaciją savais telepatiniais kanalais. Modelis gali būti orientuotas į erdvinį surišimą, tačiau tai įprastas vaizdavimo būdas. Mažiau įprastas yra laikinis surišimas. Principas elementarus. Sąmonėje vienokiu ar kitokiu pavidalu aktualiai yra tik tai, kas yra dabar arba kas buvo anksčiau. Vadinasi visi procesai atsiremia į dabartį, kurią galima vaizduoti horizontalia tiese. Šis principas galioja ir žmogui, ir visai visatai. Tai simbolinis tapsmo, kitimo atsiremiančio į dabartį pavaizdavimas.

Skirtingi reiškiniai turi skirtingą praeitį. Pažymėję ją skale, žyminčia dešimtmečius, šimtmečius ir tūkstantmečius, gauname praeities atvaizdavimo priemonę. Pavyzdžiui, keturiasdešimt metų turinčio žmogaus skalė padalinta į keturias dalis, dvidešimt metų – į dvi ir t. t. Modeliuojant reiškinį, ypač kaupiamąją dalį, skenuojama aplink šią skalę surinkta informacija. Galima matuoti nebūtinai žmogų. Valstybės skalė apima kelis tūkstančius metų, o šios skalės visas turinys sukuriamas baigtinių žmonių gyvenimų atkarpų. Tačiau visi reiškiniai atsiremia į dabartį, kuri apriboja tai, kas vyksta ir po truputį slenka laiku tolyn, vystantis procesams, tęsiantis ir gęstant žmonių gyvenimams.

Į šitą dabarties tiesę atsiremiančios realybės sudaro hierarchiją. Yra visatos procesas, jos skalė į praeitį ilgiausia, visatoje tam tikroje vietoje atsiranda galaktika, galaktikoje susiformuoja planetų sistema ir konkrečiai mūsų planeta, atsiranda visa gyvybė arba biosfera, tada išsivysto žmogus, atsiranda žmonija, ji sukuria istoriją, civilizacijas, valstybes, o šiose savo gyvenimus gyvena konkretūs žmonės. Kiekviena dabartis apribota tame pačiame taške visiems esiniams, ji tapati yra visatai ir atskiram žmogui, nes visi prie šios tiesės stovi kaip prie starto linijos, kuri pamažu tolsta ir reikia šiek tiek pasislinkti į priekį nenorint likti praeityje.

Šioje sistemoje naudojamos dvi logikos: laiko evoliucijos logika, kai situacijas determinuoja praeities konfigūracijos; ir erdvės logika, kai mažesnis reiškinys yra įkomponuotas į didesnį ir šis jį lemia. Pavyzdžiui, žmogus priklauso nuo visatos, galaktikos, planetos klimato, biosferos, žmonijos, valstybės, visuomenės, artimiausių aplinkinių žmonių ir tik paskutinėje vietoje nuo savo laisvės. Vadinasi, skenuojant konkretų žmogų, reikia šią hierarchiją turėti omenyje, nes nuo jos priklauso ateities modelis, tai kas peržengia dabarties tiesę ir numato tuos procesus, kurie vyks ateityje. Kai kurie dalykai yra deterministiniai, priklausantys nuo dėsnių. Tokia yra visata, galaktika, planeta. Ir nuo pasirinkimų bei sprendimų. Tokie yra žmonės, jų grupės ir pavieniai individai.

Labai tolimoje perspektyvoje žmogus priklauso nuo to, kas vyks visatoje, tačiau pagal mokslinį modelį, šis procesas labai ilgas ir ateities skalė nusitęsia toli į ateitį. Tas pat yra su galaktika. Jau artimesnė perspektyva yra planetos klimato raida, kuri įtakoja žmogų tiek biologiškai, tiek socialiai. Tada – socialiniai procesai, kurie paklūsta socialiniams dėsniams, pirmiausiai nuo gamybos faktorių, ekonomikos, kurie lemia pragyvenimo galimybes. Vertinant žmogaus perspektyvą, į viską galima atsižvelgti ir nustatyti, kad jeigu dabar yra 2015 metai ir žmogui 40 metų, tai praeitis yra sudaryta iš keturių dešimtmečių, o ateities perspektyva, jeigu numatoma, kad gyvens 75 metus, siekia iki 2050 metų ir sudaro skalę iš trijų su puse dalių. Kokia ši ateitis bus, priklauso ir nuo žmogaus valios, ir nuo aplinkos, kurioje jis gyvena.

Tačiau tuo gyvenimas neapsiriboja, nes skenavimas gali būti ir ezoterinis, išeinantis už šio gyvenimo ribų. Vadinasi dabarties tiesė ir dvi gyvenimo dalys, praeitis ir ateitis, savo kelionę suirus kūnui baigia šioje realybėje, tačiau siela persikelia į kitą pasaulį ir čia toliau ją tęsia. Kitaip sakant, atkarpa į praeitį yra daug ilgesnė už kelis dešimtmečius ir mirtimi nesibaigia ateities perspektyva. Paprasčiausiai pasibaigia „mišri“ būsena ir žmogus sugrįžta į savo gryną arba švarų pavidalą. Kadangi žmogus turi ribotą atmintį, o skenuotojas galimybes pamatyti abu pasaulius, nes tam reikia būti aukštesnio dvasinio lygmens būtybe, tai tikra ezoterinė telepatija – labai retas dalykas. Tačiau iš principo įmanomas ir toks skenavimas.

Ezoterinė telepatija – tai gebėjimas matyti žmogų kaip visumą, ne tik šiame pasaulyje, bet ir kituose, ne tik šiame gyvenime, bet ir visuose gyvenimuose. Norint savo dabartį pamatyti platesnėje perspektyvoje, reikia skales į praeitį ir ateitį pratęsti už fizinio gyvenimo ribų. Žmogus atėjo ne iš nieko ir nueina ne į nieką.