Hipnozė, ateivių pagrobimai ir akis į akį su hibridu

Helena Litrel iš Oregono valstijos visą gyvenimą dirbo su medikais, perrašinėdama iš magnetofono juostelių konferencijų ir įvairių pasitarimų protokolus. Be to, Helena išleido šešias knygas, skirtas medicinos terminams, kurios tapo populiariomis visame pasaulyje.

Helenos dukra Marisa praėjusio amžiaus 8-o dešimtmečio pradžioje studijavo viename Šiaurės Kalifornijos koledže ir nuomojosi butą su Rachele - kita studente. Marisa buvo beveik visiškai akla, jai reikėjo,

kad kas nors padėtų kasdieniniame gyvenime. Rachelės draugija buvo labai tinkama. Marisos nė kiek netrikdė tai, kad jos draugė daugeliui atrodė keistoka: ji keistai rengėsi, kalbėjo keistomis garso moduliacijomis, o maistą jai į namus tiekė kažkokie vyrai juodais kostiumais. Merginos puikiai tarpusavyje sutarė.

Oregonas ir Šiaurės Kalifornija yra netoli viena nuo kitos, todėl Helena neretai aplankydavo savo dukrą. Ji labai norėjos susipažinti su Marisos kaimyne - dukra susižavėjusi kalbėjo apie naują draugę.

Pirmasis susitikimas su Rachele įvyko šiltą 1972-ųjų metų vasaros vakarą ir ryškiai įsirėžė Helenos atmintyje. Moteris vis dar atsimena, kokiais rūbais kiekviena jų buvo apsirengusi, kurioje vietoje stovėjo ir ką kalbėjo. Tuo metu, kai Helena atvyko pas Marisą, Rachelė dar nebuvo grįžusi iš paskaitų. Motina gana ilgai pabuvojo pas dukrą ir jau ruošėsi ją palikti. Jos stovėjo prie atvirų durų, kai laiptinėje pasigirdo Rachelės žingsniai.

Prisilietimas

Praeidama pro Heleną ir jos dukrą, Rachelė trumpam sustojo - lygiai tiek laiko, kiek truko, kol Marisa ją pristatė savo motinai, - ir nuėjo į savo kambarį konspektų, kuriuos, kaip sakė, užmiršo namuose. Kai ji grįžo iš savo kambario, kažkas įvyko. Netgi neįvyko. Paprasčiausiai Helenai staiga kilo pojūtis, kad Rachelė nėra „įprastas" žmogus. Jos nepriekaištinga elgsena susipažinimo metu, jos mechaniškai ir be jokios intonacijos skambanti kalba - visa tai suveikė kaip „raudona vėliavėlė": kažkas čia ne taip!

Taigi, Rachelė išėjo iš savo kambario į bendrą svetainę ir patraukė link atvirų durų, prie kurių vis dar stovėjo ir apie visokius niekus plepėjo Helena ir Marisa. Likus nedideliam atstumui iki durų Rachelė užkliuvo už kilimo ir neteko pusiausvyros, tačiau elgėsi visiškai ne kaip žmogus. Jos kūnas išsitiesė,

tarsi būtų mietą prarijusi, ir mergina, vietoje to, kad pabandytų išlaikyti pusiausvyrą ar ištiestų prieš save rankas, ėmė virsti pirmyn, vis dar prie krūtinės spausdama savo konspektus. Atrodo, dar kiek, ir ji visu ūgiu plosis į grindis žemyn veidu.

- Aš puoliau prie Rachelės, norėdama ją palaikyti, - pasakoja Helena. - Truputį pasisukau dešinėn, žengiau porą žingsnių link jos ir spėjau sugriebti už kairės rankos. Ilga jos kombinezono rankovė užsismaukė aukštyn, aš tvirtai laikiau ją už rankos. Ir staiga mane tiesiog apėmė siaubas nuo pojūčio, kad tai nėra įprasta žmogaus oda! Jausmas toks, tarsi būčiau prisilietusi prie grybo.

Helenos atmintyje iškilo jos lėlė Beverlė, kurią jai padovanojo tetos. Tuo metu ji buvo 6-ių metų amžiaus. Tuo metu šios lėlės „odą" reklamavo kaip „žmogišką - jūs praktiškai nepajusite jokio skirtumo". Tačiau Rachelės oda tikrai nebuvo tokia, kaip žmonių, ir Helena tai aiškiai pajuto!

Akis į akį

Dar kurį laiką Helena prilaikė merginą. Dideli, akis dengiantys tamsūs akiniai, kuriuos nešiojo Rachelė, nuslydo ant paties mažos nosies galiuko. Helenos veidas buvo visai arti Rachelės veido. Ir iš nedidelio atstumo ji žiūrėjo merginai tiesiai į akis - didžiules, beveik smilkinius siekiančias žalias akis, kuriose nėra vyzdžių: jų vietoje du juodi vertikalūs tarpeliai!

- Kurį laiką mes žiūrėjome viena kitai į akis, jaučiausi tarsi užhipnotizuota, - prisimena Helena. - Tuo metu supratau, kad aš į ją spoksau. Iš karto nukreipiau žvilgsnį ir paleidau jos ranką, nes mergina jau tvirtai laikėsi ant kojų. Rachelė man padėkojo - savo mechaniniu balsu, ir paskubomis nuėjo.

Helena buvo visiškai sumišusi. Ji užmiršo, kad jau ruošėsi išeiti ir kažką planavo atlikti namuose. Ji suprato, kad pamatė kažką netikėto, todėl buvo apstulbusi. Iš pradžių, pažvelgusi į žalias Rachelės akis, ji labai išsigando. Dabar baimės pojūtis jau buvo praėjęs, tačiau sumišimas liko. Mintys karštligiškai šokinėjo, emocijos liejosi per kraštus. Ji niekada nejautė nieko panašaus. Ką visa tai reiškia?

Marisa pasiūlė motinai prisėsti - ji turi pasakyti kai ką labai svarbaus. Helena sutiko, nes suprato, kad, esant tokios savijautos, ji negalės vairuoti automobilio. Marisos išvaizda buvo tokia, tarsi ji nieko nepastebėjo. Beje, nieko keisto - juk mergina beveik nieko nematė.

Gal padės hipnozė?

Bėgant laikui Helenos prisiminimai apie pirmąjį susitikimą su Rachele neišblėso. Jie tarsi buvo padėti į mažytę slaptą atminties dėžutę, kurioje be jokių pakitimų išliko daugiau nei 30 metų. Jai visada atrodė, kad gali juos bet kada iš tenai ištraukti (tą kartais ir darydavo) ir suvokti. Visa tai buvo iki to laiko, kai 1990-ais metais mirė Marisa (ji sirgo sunkia diabeto forma), o Helena liko viena - viena su savo prisiminimais. Moteris nusprendė parašyti apie dukros draugę, tikėdamasi, kad knygos rašymas jai padės kiek pamiršti netekties skausmą. Helena ėmė su visomis detalėmis atkurti viską, kas susiję su Marisa, ir, žinoma, su jos studentiškais metais, buto kaimyne. Štai tuomet ir kilo mintis pasinaudoti ufologės Džinos Bilofo pagalba, o vėliau, jai patarus, atlikti regresinės hipnozės seansus.

Helena spėjo, kad jos supratimas apie Rachelę - tai tik ledkalnio viršūnė. Taip, kartais kai kas palaipsniui buvo prisimenama - fragmentas po fragmento. Tačiau hipnozė, kurią panaudojo mokslų daktarė Džuna Stainer, padėjo atskleisti daug kitokių dalykų. Pavyzdžiui, Helena ir jos šeima turėjo ilgą prieš istoriją, susijusią su ateivių pagrobimu. Moteris to neprisiminė. Nors hipnozės metu paaiškėję faktai buvo šokiruojantys, Helenai sunkiausia buvo perrašyti iš magnetofono juostos ant popieriaus visa tai, ką ji kalbėjo hipnozės seansų metu. Ji vėl pergyveno kiekvieną akimirką, kiekvieną intonaciją, kiekvieną niuansą.

„Neteisingos" rankos

Jau pačio pirmojo hipnozės seanso metu atsinaujino Helenos atmintis apie pirmąjį susitikimą su Rachele. Užhipnotizuota moteris ją apibūdino iki mažiausių detalių: dideli akiniai, aplink galvą apsuktas ir pasmakrėje surištas didelis šalikas, mažas veidas, mėlynas vientisas kombinezonas ilgomis rankovėmis, ir nelabai grakšti figūra. Ir didžiulio nerimo jausmas, kurį Helena pajuto, negalėdama atitraukti savo žvilgsnio nuo didžiulių, dėmesį patraukiančių keistos merginos akių...

Tuo metu hipnotizuotoja Džuna paprašė apibūdinti Rachelės rankas. Žinoma, Rachelė jas matė, juk ji laikė merginą už rankos. Tačiau dabar, atsiminusi šį momentą, ji vėl pajuto pasibjaurėjimą. Jos... neteisingos", - sumišusi sušnabždėjo Helena. Ji aiškiai prisiminė, kad Rachelės ranka jai pasirodė kažkokia nenatūrali. Aha,

štai kas! Ant kiekvienos rankos buvo po keturis pirštus, visi jie vienodo ilgio, visiškai nėra nagų! Netgi tuo metu, kai Helena perrašinėjo žodžius iš magnetofono, ji pasijuto nejaukiai, kaip būna, kai netyčia pagalvoji apie kažką draudžiamo... O tuo metu, kai Helena pamatė merginos ranką, ji tik pagalvojo, kad vargšelė, gali būti, serga kažkokia reta liga...

Ji vėl išgirdo mechaninį Rachelės balsą, standartines frazes. Viskas, ką sakė mergina, buvo gramatiškai tikslu ir prasminga. Tačiau tas keistas balsas...

Kito hipnozės seanso metu Helena papasakojo, kaip Rachelė suklupo ir vos neparvirto. Ir papasakojo apie tą momentą, kai jų žvilgsniai susitiko. Helena pajuto, kad mergina bando jai perduoti kažką tokio, ko negalima išreikšti žodžiais...

Ir Helenos baimė išnyko. Ji staiga suprato, kad Rachelė buvo kur kas labiau išsigandusi. Telepatiškai mergina bandė pasakyti, kad nepadarys Helenai nieko blogo ir to paties tikisi iš jos. Baimė dingo. Helena netgi ėmė gėrėtis šios nepaprastos merginos akimis - grožiu, apie kurį dar prieš minutę net neįtarė egzistuojant.

Hipnozės seansai vyko dvejus metus. Per tą laiką Helena iš naujo pergyveno visas situacijas, kurios visus tuos metus buvo nugrimzdusios į atminties dugną. Dabar jos galva buvo tarsi prikimšta faktų ir įvykių, kuriuose jai reikėjo susivokti. Tik vieną dalyką Helena suvokė aiškiai: ji negalėjo, ir neturėjo viso to prisiminti, kol neateis tinkamas laikas. Taip ji buvo užprogramuota.

Dabar ji tikrai žinojo, kad visi šie įvykiai jos gyvenime tikrai vyko. Nebereikės kankinamai blaškytis tarp noro ir baimės prisiminti. Kas buvo, tas buvo.

Per portalą

Iš tiesų dramatiškas epizodas, paaiškėjęs hipnozės seanso metu, įvyko vieną dieną, kai Helena vėl užsuko į dukros butą, norėdama su ja pasimatyti. Šį kartą Marisa dar nebuvo grįžusi iš koledžo, tačiau Rachelė buvo namuose. Mergina iš karto prakalbo - gyvai ir susijaudinusi. Ji pasakė, jog labai norėtų, kad Helena būtų ir jos mama. Moteris kiek sutriko, tačiau po to atsakė, kad tai neįmanoma, tačiau jos gali tapti draugėmis. Rachelė nesutiko. Ji ėmė dar atkakliau kartoti vieną ir tą patį, o po to pasakė, kad norėtų Helenai parodyti vietą, kur ji, Rachelė, užaugo.

Tuo metu, kai buvo ištarti šie žodžiai, Helena stovėjo prie virtuvinio staliuko, kurio paviršius buvo pagamintas iš kažkokios vėsios medžiagos, panašios į marmurą ar porcelianą. Buvo karšta birželio diena, kambaryje buvo tvanku, prisilietimas prie vėsaus stalo, į kurį rėmėsi Helena, buvo malonus. Rachelė stovėjo maždaug už pusantro metro, prie šaldytuvo, kuriame stovėjo keli ąsočiai su kažkokiu skysčiu - tai vienintelis dalykas, kurį ji galėjo gerti. Rachelė įdėmiai pažvelgė į savo pašnekovę, ir tuo metu Helena pajuto, kaip ją tiesiog įtraukia didžiulės žalios merginos akys...

Kitą akimirksnį Helena pasijuto besanti kažkokioje ovalo formos patalpoje baltomis sienomis, kurios viduje buvo dar viena patalpa, su daugybe langų. Helena stovi išorinėje šių langų pusėje, o Rachelė - vidinėje, ir kviečia, tarsi vilioja - ateik čionai. Helena gestais parodė - negaliu, juk nėra durų, vien tik langai. Rachelė leido suprasti, kad durys nereikalingos: reikia, kad Helena uždėtų delną ant stiklo, o ji, Rachelė uždės savo delną toje pačioje vietoje kitoje pusėje, štai ir viskas, Helena galės užeiti. Moteris taip ir padarė, ir jau sekančią akimirką atsidūrė vidinėje patalpoje, šalia Rachelės.

„Iki šiol negaliu pamiršti to keisto jausmo, kurį pajutau pereidama per stiklą, - rašo Helena savo knygoje. - Jausmas toks, tarsi mano kūnas ištyso ir tapo banguotas, tarsi raibuliai vandens paviršiuje, kurie atsiranda, į vandenį įmetus akmenuką. Tačiau, atsidūrusi viduje ir atsistojusi šalia Rachelės, aš vėl grįžau į savo įprastą kūną“.

Helena toliau aprašo, kad tuo metu, kai Rachelė jai aprodinėjo vidinę ovalo formos patalpą, nutiko keli ypač keisti ir neraminantys įvykiai. Vėliau, kai ji klausėsi savo kalbos regresinės hipnozės seanso metu, ji vėl pajuto nerimą, kuris neišnyko iki dabartinio momento.

Kas buvo toliau? Helena vėl pasijuto bestovinti virtuvėje, jos ranka vėl rėmėsi į vėsų stalo paviršių, o Rachelė lygiai taip pat stovėjo šalia savo ąsočių, tačiau jau nebežiūrėjo į savo pašnekovės akis. Marisa vis dar negrįžo iš koledžo. Helena atsisveikino ir paskubomis išėjo...

Misija įvykdyta

Praėjo keletas metų po to, kai knyga buvo parašyta. Ši knyga apie viską, kas susiję su Rachele ir jos įtėviu - JAV KOP pulkininku Nadjenu. Su juo Helena susipažino, rinkdama medžiagą savo knygai. Ji įsitikinusi, kad būtent šis vyras jai telepatiškai perdavė nemažai informacijos. O tuomet, 8-ame dešimtmetyje, Rachelė netikėtai dingo. Gal dėl to, kad aklą Marisą ėmė persekioti bauginantys įtarimai dėl savo buto kaimynės, tačiau ji bijojo apie tai kam nors išsitarti, baimindamasi, jog bus palaikyta nenormalia. Dabar, kai nebebuvo nei Marisos, nei Rachelės, pulkininkas Nadjenas prisipažino, jog tuo metu dalyvavo ypač slaptame eksperimente, kurį vykdė „Four Corners" poligono vadovybė Nevadoje. Ši bazė - tarsi garsiosios „51 zonos" sesuo. Kas ten vyksta - vienas Dievas težino. Kaip papasakojo pulkininkas, žinyba, vadinama Aerokosminės techninės informacijos vadovybe, pasiūlė jam tapti Rachelės įtėviu ir sukurti jai sąlygas, kuriuose mergina galėtų gyventi normalų studentišką gyvenimą. Taip ir buvo padaryta. Tačiau, atrodo, eksperimentą teko nutraukti...

Helenos gyvenimas po šių įvykių kai kuriais aspektais labai pasikeitė. Ji nėra įsitikinusi, jog gerai supranta, kodėl Rachelė jai aprodė ovalo formos patalpą. Tačiau vienu dalyku ji tikrai neabejoja: kartu su Rachele jos kirto ribą tarp dviejų pasaulių - mūsų ir to, kurį Rachelė vadino savo namais. Helena perėjo per juos skiriantį portalą. Po hipnozės ji suprato, ko iš jos norėjo mergina-hibridas. Ir šią misiją Helena įvykdė, parašydama knygą „Rachelės akys".

Tegul ir neatsakė į visus klausimus, kurie kankina tokius pat pagrobtuosius, kaip ir ji pati. Tačiau, ko gero, padėjo daugeliui suvokti, kas su jais vyksta. Padėjo patikėti, kad egzistuoja ir kiti pasauliai. Ir yra būtybės, esančios kažkuo tarpiniu tarp mūsų ir anų, kitų. Pavyzdžiui, Rachelė...

Sudėtingi ir skausmingi prisiminimai apie tai Helenai sukėlė mintį, kad kažkur, ko gero, yra daugybė panašių hibridų, nepatyrusių motiniško švelnumo ir neturinčių giminės šaknų. Šie hibridai gyvena tarp dviejų pasaulių...