Hipotezė: mes kilome iš Antarktidos civilizacijos?

1929-ais metais turkų archeologas Chililas Edemas buvusių imperatoriaus rūmų Topkanyje (dabartiniu metu ten įrengtas muziejus) bibliotekoje aptiko pasaulio žemėlapį, kurį 1513-ais metais sudarė Piris Reisas. Žemėlapio analizė prasidėjo tik 1957-ais metais, kai vienas specialistas, dirbęs šioje srityje, amerikietis Arlingtonas Maloris pareiškė, kad pietinėje Pirio Reiso žemėlapio dalyje pavaizduoti Antarktidos kontūrai, kurie stebina savo tikslumu.

Tą patį dalyką patvirtino ir kiti specialistai, tyrinėję žemėlapį. Ėmė plisti „legenda" apie Pirį Reisą. Kadangi žemėlapyje buvo pavaizduoti kalnai, kurie dabar padengti tūkstančių metų senumo ledo sluoksniu, nesunku padaryti išvadą, kad Reisas naudojosi žemėlapiu, kurio prototipas sukurtas prieš 10 tūkstančių metų Antarktidoje gyvenusios aukšto išsivystymo lygio civilizacijos, kuri vėliau dėl nežinomų priežasčių išnyko. Šios priežastys, greičiausiai, buvo klimato atšalimas.

Vos tik ši hipotezė buvo paskelbta, ją aštriai ėmė kritikuoti kai kurie geografai, reikalaudami „atskirti tikrovę nuo prasimanymų".

Tačiau tuo viskas nesibaigė. Amerikiečių mokslininkas Čarlzas Hepgudas paskelbė dar vieną įdomią
hipotezę. Jis pastebėjo, kad projekcijos sistema, paremta erdvine trigonometrija, visiškai kitaip nušviečia Graikijos antiką. Žemėlapyje pavaizduotos Maražo ir Faolklendo salos, kurios buvo atrastos vėliau, tuo metu nežinoma Atrato upė Jukatane ir tuo metu dar neištirti Andų kalnai. Kalbant apie Antarktidą, tai jos kontūrai atitinka subledyninės epochos „profilį", kuris buvo nustatytas, panaudojant naujausią techniką.

Hepgudas, tyrinėdamas ir kitus senovės žemėlapius, padarė neįtikėtinų atradimų. Pavyzdžiui 1531-ais metais Orontijaus Finėjaus sudarytame žemėlapyje yra labai tiksliai pavaizduota Antarktida - ne tik kalnai, bet ir upės, kurios susiformavo vidutinio klimato sąlygomis, o jų amžius siekia apie 6 tūkstančius metų.

Kitame žemėlapyje, kurį sudarė Andrea Beninkaza, aiškiai pavaizduoti Skandinavijos ledynai tose vietose, kur jie buvo maždaug prieš 14 tūkstančių metų (dabartinės geografijos žiniomis). Kalbant apie ledynus yra įdomu prisiminti, kad senovės žemėlapiuose, pavyzdžiui Ptolemėjaus Aleksandriečio, ledynai pažymėti ir Skandinavijoje, ir Vokietijoje.

Kas antikos laikais ar viduramžiais girdėjo ar kalbėto ką nors apie ledynmetį? Kaip įminti šią mįslę? Kaip paaiškinti tą faktą, kad Antarktidos kontūrai parodyti labai tiksliai, o Europa pavaizduota padengta ledais? Visiškai logiška teigti, kad kalbama apie išsivysčiusią civilizaciją, kuri egzistavo Antarktidoje prieš 10 tūkstančių metų ir vėliau dėl kažkokių priežasčių išnyko.

Profesorius Hepgudas paskelbė teoriją, pagal kurią „visas Žemės paviršius tolygiai juda branduolio atžvilgiu link Europos ir Amerikos šiaurės pusru-tulio“. Civilizaciją, kurią sąlygiškai pavadinsime „antarktų“, pasiekė aukštą lygį matematikos, astronomijos ir geografijos srityse.

Kai ši civilizacija išnyko, visos jos žinios perėjo toms tautoms, kurias mes laikome senosiomis. Sis perėjimas vyko mokslinių tiesų, kurias, atseit, spontaniškai atrado šios tautos, pavidalu arba per taip vadinamus paralelinius mitus.

Tautų, tarpusavyje nutolusių dideliais atstumais, mitologija, paraleliniai mitai (epas apie Gilgamešą, biblinis pasakojimas apie Nojų) ir klimatologijos, hidrografijos ir archeologijos mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad hipotezė apie tvaną yra teisinga.

Paraleliniai mitai, kurie atsirado tarp kiče indėnų, Meksikos ir Venesuelos tautose, senovės Persijoje (Zend Avesta), senovės Indijoje („Rygveda") ir Egipte (Herodoto pateiktomis žiniomis) teigia, kad tvanas buvo lydimas ir kitų grėsmingų reiškinių, visų pirma staigaus klimato pasikeitimo. Kai kuriuose mituose pasakojama, kad „Saulė, Mėnulis ir žvaigždės patekėdavo vieną kartą per metus, visi metai atrodė kaip viena dienai".

Iki katastrofos, kuri minima iki mūsų dienų išlikusiuose mituose, klimatas mūsų planetoje buvo šiltas. Po to įvyko atšalimas. Ten, kur per metus derlius buvo nuimamas du kartus, prasidėjo rūsčios žiemos. Tokį staigų ir netikėtą klimato pasikeitimą galima paaiškinti Žemės ašies poslinkiu.
Kada visa tai vyko? Mokslo sukaupti duomenys teigia, kad reiškinys, kurį mes vadiname tvanu, buvo ilgalaikis. Gėlavandenių augalų liekanų ir vulkaninių darinių, aptiktų Atlanto vandenyno dugne amžius yra apie 13 tūkstančių metų. Niagara „užgimė“ irgi prieš 13 tūkstančių metų, panašiai tuo metu šventasis Titikakos ežeras ir Tiachuajako uostas pakilo į 4 km aukštį. Visa tai aiškiai susiję su realiu žemės žievės judėjimu, kuris, greičiausiai, buvo lydimas ugnikalnių išsiveržimų.

Vėlesnių duomenų galima aptikti kalendoriuose, kurie buvo naudojami įvairiose pasaulio dalyse. Analizė rodo, kad visi jie pradeda savo skaičiavimus nuo kažkokio labai svarbaus įvykio, kuris prasidėjo 11652-ais metais pr.m.e. ir baigėsi 11542 metais pr.m.e., t .y. truko 110 metų. Visi paaiškinimai, bandantys apibūdinti šį faktą, kol kas lieka tik hipotezėmis. Pateiksime vieną tokią hipotezę, kuri atrodo viena iš priimtiniausių.

Įvykiui, apie kurį kalbama (tvanas), buvo ruošiamasi ilgai. Ne vieną šimtmetį, o gal ir tūkstantmetį Žemė artinosi prie visiškos katastrofos. Jos „įžanga“ buvo ugnikalnių išsiveržimai, kurie,
kaip teigia geologai, ypač aktyviai vyko prieš 13 tūkstančių metų. Po to prasidėjo kritulių periodas - lietus ir gausus sniegas. Aklų gamtos jėgų siautėjimas užbaigė šių įvykių grandinę - Žemės ašies pasislinko su visomis iš to sekusiomis siaubingomis pasekmėmis.

Reikia pastebėti, kad paraleliniuose mituose taip pat kalbama apie staigų klimato pasikeitimą ir poliarinių sąlygų atsiradimą ir aiškiai nurodo, kad iki katastrofos žmonės gyveno srityje, kur buvo šiltas klimatas, vėliau pavirtęs į šaltą. Vienintelė vieta mūsų planetoje, kur klimatas iš pradžių buvo
šiltas, o paskui pasidarė poliarinis - tai Antarktida.

Tyrimai rodo, kad Antarktidoje upės susiformavo prieš 6 tūkstančius metų, esant vidutinio klimato sąlygoms. Tai reiškia, kad atšalimas vyko palaipsniui. Kai šaltis pasidarė nepakeliamas, antarktai paliko savo gyvenamąsias vietas. Tai atrodo visiškai įmanomas dalykas, nes kai kurių indėnų genčių legendose pasakojama apie priverstinį keliavimą „sušalusių vandenynų ledo laukais“.

Galima daryti prielaidą, kad antarktai žinojo apie ledynų evoliuciją šiaurėje, t.y. Europoje ir Amerikoje, kur tuo metu šiltas Golfo srovės vanduo užbaigė ledynmetį ir kur iš ledo gniaužtų ėmė išsivaduoti didelės teritorijos, tinkamos gyventi ir pratęsti tūkstantmetę antarktų civilizaciją, nors ir žemesniame

lygyje.

Tie, kuriems pavyko išgyventi šioje katastrofoje, su savimi pasiėmė savo mokslo žinias. Šias išsaugotas žinias perdavė aplinkinėms gentims, kurios ateivius iš pietų laikė antgamtiškais ar dievų kilmės. Antarktai visiškai asimiliavosi su kaimyninėmis pirmykštėmis gentimis.

Kodėl įvyko katastrofa? Sunku įsivaizduoti, kad Žemės ašis savo padėtį pakeitė staiga. Yra pagrįsta teorija, iš kurios logiškai seka, kad žemės plutos judėjimas į pietus sukėlė tokias pačias pasekmes, kaip ir Žemės ašies poslinkis: šilto klimato sritys priartėjo prie ašigalio ir jose atšalo, o šiaurinės sritys pasislinko link ekvatoriaus ir jose pasidarė šilčiau.

Negalima atmesti teiginio, kad per šiuos didžiulius tektoninius poslinkius palaipsniui įvyko ir Žemės ašies poslinkis, kol galiausiai ašis rado savo naują vietą. Klimato atšalimas pasireiškė tuo, kad sniegas, kuris kažkada antarktams kėlė nusistebėjimą, nustojo tirpti ir pasidarė amžinu bei privertė šio krašto gyventojus palikti savo gyvenamąsias vietas.

Sunku bent apytiksliai apibūdinti šios tragedijos mastą. Netgi pats paslaptingų antarktų egzistavimas yra hipotetinis, mes nieko nežinome apie jų gyvenimo būdą, visuomeninę santvarką ir t.t.

Pagrindinį žodį, sprendžiant šias mįsles, turi tarti archeologiniai tyrimai. Kartu su archeologija savo žodį gali tarti ir kiti mokslai ir taip padėti atkurti pirmuosius žingsnius, kuriuos žengė žmonija savo vystymosi kelyje.