Jūreivis vaiduoklis

Tai įvyko beveik prieš 70 metų. 1945 m. vasario 11 d. Bostono karinės ligoninės priimamajame pasigirdo atvykusio greitosios pagalbos automobilio sirenos garsas. Budinti medicinos seselė pašoko ir atidarė priėmimo skyriaus duris, po minutės pasirodė sanitarai ir įstūmė vežimėlį, ant kurio gulėjo žmogus su karo jūreivio uniforma…

Vienas sanitaras medicinos seselei pasakė, kad pacientas vadinasi Čarlzu Džemisonu. Moteris linktelėjo galvą ir ėmė apžiūrinėti atvežtą vyrą. Jis vos kvėpavo, buvo be sąmonės, teko kviesti reanimatologus. Atvykę specialistai apžiūrėjo vyrą, kuriam iš pažiūros buvo apie 45 metai. Kojose ir nugaroje buvo skeveldrų palikti sužeidimai, aplink kuriuos prasidėję uždegiminiai procesai. Be to, ligonis buvo paralyžuotas. Ant abiejų paciento žąstų buvo vienodos tatuiruotės – sujungtų širdžių fone buvo sukryžiuotos amerikiečių ir britų vėliavos.

Medicinos seselė išbėgo į kiemą, norėdama sanitarų paklausti iš kur atgabentas vyras ir kur jo dokumentai, nes Džemisono rūbų kišenės buvo tuščios. Tačiau greitosios pagalbos automobilio niekur nebesimatė. Toks skubus pasišalinimas moteriai pasirodė keistas, todėl ji paskambino į policiją. Kitą dieną paaiškėjo, jog nė vienas miesto greitosios pagalbos tarnybos automobilis nieko į šią karinę ligoninę neatvežė.

Vis tik reikėjo išsiaiškinti vos gyvo vyro asmenybę, todėl Bostono policijos detektyvai Džemisono pirštų atspaudus išsiuntinėjo į karines pajėgas, karinį ir prekinį laivynus, FTB, tačiau iš visur buvo gautas neigiamas atsakymas. Policija apklausinėjo visus miesto greitosios pagalbos automobilių vairuotojus, jų nuotraukas parodė medicinos seselei, tačiau moteris nė vieno jų neatpažino.

Ką jis kalba?

Kol vyko nerezultatyvus tyrimas, ligonis buvo operuotas, jam šiek tiek susilpnėjo paralyžius, žaizdos gijo. Vyras po truputį taisėsi, tačiau visą laiką tylėjo, ir tai kėlė gydytojams nerimą. Pusę metų Džemisonas sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje ir žiūrėjo pro langą.

Praėjus dviems metams nuo to laiko, kai buvo atgabentas į ligoninę, Džemisonas vėl nustebino medicinos seselę. Jis jai nusišypsojo ir tarė: „Aš nežinau, kaip tai įvyko!“ Į palatą atskubėjo pats ligoninės direktorius Oliveris Viljamsas. Jis ėmė kalbėti su Džemisonu, bijodamas, kad šis vėl nenutiltų. Tačiau ligonis jį nustebino tuo, jog ėmė kalbėti apie žmones, kurie jau buvo mirę – apie Viljamą Gledstoną (1809-1898) ir Bendžaminą Dizraelį (1804-1881). Ir kalbėjo taip, tarsi asmeniškai juos pažinojo.

Daktaras Viljamsas pabendrauti su nepaprastu ligoniu pakvietė Didžiosios Britanijos informacinės tarnybos vadovą serą Eltoną Barkerį. Šis ėmė Džemisonui pasakoti apie stambius anglijos laivyno mūšius ir šias istorijas patvirtino piešiniais. Pacientas ėmėjuos apžiūrinėti, tačiau netikėtai juos metė ant stalo ir sušuko: „Keturi piešiniai su jūrų antsiuvais yra neteisingi!“ Ir jis buvo teisus! Barkeris specialiai buvo pakeitęs piešinius, norėdamas pamatyti Džemisono reakciją. Po to jis išsitraukė pluoštą nuotraukų su britų laivų ir bazių nuotraukomis. Iš pradžių Džemisonas jas abejingai apžiūrinėjo, tačiau viskas pasikeitė, kai paėmė Karališkojo jūrų laivyno šaudmenų sandėlio nuotrauką. Jis sušuko, kad buvo šiame sandėlyje.

Ši nuotrauka buvo padaryta prieš 60 metų, o Džemisonas tvirtino, jog jam yra 49-eri metai. Tai sujaudino pacientą ir jis ėmė įtikinamai pasakoti apie Gosporto artilerijos mokyklą, kuri veikė iki 1850-ųjų metų! Jis detaliai papasakojo apie vadovėlius, patalpas ir mokyklos vadovybę. Vėliau Barkeris patikrino atitinkamus dokumentus ir įsitikino, jog jūreivis viską tiksliai papasakojo. Jis toliau tęsė savo eksperimentus ir Džemisonui parodė 1900-ųjų metų leidimo karinių laivų katalogą. Vyras net pravirko, kai pamatė linkoro „Belerofonas“ nuotrauką: „Man teko plaukioti šiuo garsiu laivu. 1916-ais metais mes išplaukėme į mūšį prie Jutlandijos“. Džemisonas pasidarydavo niūrus, kai jo buvo klausinėjama apie linkorą ir Jutlandiją – jis taip stipriai pergyveno pralaimėtą jūrų mūšį, kuris vyko prieš 30 metų, tarsi visa tai vyko vakar. Gydytojai padarė išvadą, jog pacientas iki šiol gyvena praeitimi.

Paini jūreivio istorija

Sekanti užuomina buvo tatuiruotės. Pasirodė, kad sukryžiuotos vėliavos simbolizavo JAV ir Didžiosios Britanijos karinę draugystę, o tokias tatuiruotes turėjo visi garsaus tristiebio burinio kliperio „Ketė Sark“ jūreiviai. Susidomėję gydytojai tęsė savo tyrimą ir sužinojo, jog šis laivas ant vandens buvo nuleistas Škotijoje 1869-ais metais ir kartu su kitais burlaiviais gabeno arbatą. Daktaras Viljamsas paprašė „Ketės Sark“ istorijos, kurioje aptiko įdomių dalykų. Dokumentuose buvo rašoma, jog 1941 m. liepos 10 d. vokiečių povandeninis laivas „U-24″ pastebėjo burlaivį ir įsakė pradėti dreifuoti. Vietoje to iš „Ketės Sark“ į povandeninį laivą buvo paleista salvė, į kurią vokiečių povandeninis laivas atsakė torpeda, kuri burlaivį pasiuntė į vandenyno dugną. Vokiečių povandeninio laivo ekipažui pavyko iš vandens iškelti vieną jūrininką – tai buvo Čarlzas Džemisonas. Priešas jį paėmė į nelaisvę, tačiau neilgam – vyras paprasčiausiai dingo.

„Jūreivio iš praeities“ istorija buvo išspausdinta laikraštyje. Netrukus atsiliepė vienas jūrų karininkas, anksčiau tarnavęs transporto laive „Ledženas“, kuris kreipėsi į Bostono ligoninę su pareiškimu: „Aš atsimenu jūreivį pavarde Džemisonas! Patikrinkite mano buvusio laivo dokumentus“.

„Ledženo“ dokumentuose buvo rašoma, kad Čarlzas Viljamas Džemisonas buvo paimtas… jūroje! Į laivo asmenų žurnalą jis buvo įrašytas 1945-ais metais. Įraše buvo informacija, kad paimtas jūreivis buvo karo belaisvis. Tiesa, lieka neaišku, kaip Džemisonas atsidūrė jūroje, nes netoliese nebuvo jokio laivo, nei laivo skendimo pėdsakų. Taip pat nesuprantama, kaip vyrui pavyko išgyventi šaltame vandenyje. Pats įdomiausias dalykas – kur Džemisonas buvo beveik ketverius metus, praėjusius nuo „Ketės Sark“ paskandinimo iki to momento, kai jį iš jūros ištraukė „Ledženo“ ekipažas?

Čarlzas Džemisonas mirė 1975-ais metais. Šį atvejį tyrė pareigūnai, jūrų istorikai ir britų konsulato tarnautojai. Niekas taip ir negalėjo suprasti, ar jis buvo paprasčiausiai svaičiojančiu ligoniu ar žmogumi, kuriam iš atminties kažkokiu būdu išsitrynė ilgas gyvenimo laikotarpis.