Ką garbino tamplieriai?

Su tamplierių ordinu susiję labai daug paslapčių. Viena jų - tai mirusio žmogaus galva, kurią garbino paslaptingojo ordino nariai. Savo požeminėse salėse jie susirinkdavo į slaptus susirinkimus ir atlikdavo paslaptingos jėgos, kurios įsikūnijimu tapo mirusio žmogaus galva, garbinimo apeigas.

Egzistuoja hipotezė, kad tamplieriai garbino Jono Krikštytojo galvą. Būdami rytuose ordino riteriai nukeliavo į Palestiną ginti Bažnyčios ir Šventojo kapo. Ten jie užsikrėtė erezija, kuri skelbė, jog Jėzus nėra tikrasis pranašas. Tikrasis mesijas yra Jonas. Nukirsta Jono galva ir buvo šio tikėjimo simboliu. Būtent dėl šios priežasties į ordiną įšventinti riteriai apsijuosdavo taip vadinama Jono juosta -balta vilnone virvele, kuri simbolizavo jų priklausomybę slaptam ordinui.

Iš kur atsirado barzdoto žmogaus galva, kuri pusantro amžiaus buvo viena iš švenčiausių tamplierių relikvijų? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia peržiūrėti dar dviejų relikvijų - garsiosios Turino drobulės ir Edeso mandiliono - atsiradimą.

Pirmą kartą Turino drobulė paslaptingu būdu atsirado Liro mieste Prancūzijoje pas grafą Žofrua de Šarni. 1353-iais metais grafas viešai pareiškė, kad turi unikalų Kristaus mirties įrodymą ir perdavė drobulę, kurioje jis buvo palaidotas, vietinei bažnyčiai, norėdamas, kad su ja galėtų susipažinti tikintieji. Tai sukėlė aršų vietinio vyskupo protestą. Viską apsunkino tai, kad Žofrua de Šarni negalėjo paaiškinti kaip pas jį atsidūrė drobulė.

1389-ais metais grafo de Šarni sūnus, užsitikrinęs popiežiaus pritarimą, bandė antrą kartą pakabinti Turino drobulę bažnyčioje. Relikvija buvo patalpinta specialiai tam pastatytoje bažnyčioje Lire, de Šarni šeimos valdose netoli Paryžiaus. Šiam veiksmui vėl pasipriešino vietinis vyskupas Pjeras d‘Arsi, kuris oficialiai pareiškė, kad Turino drobulė yra kažkokio dailininko kūrinys. Vyskupo memorandumas buvo pirmasis oficialus dokumentas, kuriame buvo paminėta Turino drobulė.

1390-ais metais popiežius Klementas VII paskelbė specialų nutarimą: Turino drobulę galima rodyti bažnyčioje, tačiau tik tokiu atveju, jeigu paaiškės, kad tai nėra drobė, į kurią Juozapas iš Arimatėjos po mirties susuko Kristaus kūną, o meninis įkūnijimas, t.y. ikona.

1452-ais metais grafo Žofrua de Šarni. anūkė Margarita perdavė Turino drobulę Savojos hercogui, kuris ją saugojo Šamberi (Prancūzija) miesto bažnyčioje, kol sostinė buvo perkelta į Turiną. Nuo 1578-ųjų metų iki šios dienos drobulė saugoma Džovanio Batisto bažnyčioje Tūrine.

Pažvelkime į pravoslavų pasaulį. Nors tai atrodo gana keista, tačiau pravoslavai daug amžių nieko nežinojo apie Turino drobulę. Užtat Bizantijoje buvo gerai žinoma ir garbinama kita relikvija -Edesos mandilionas. Yra žinoma tai, kad mandilionas buvo rodomas bažnyčioje per Didžiąją savaitę XI-XII amžiais, t.y. iki dingimo. Dar visai neseniai buvo manoma, kad tai yra dvi skirtingos šventenybės. Jos yra skirtingo dydžio. Vienoje drobėje atvaizduotas veidas, kitoje - visas kūnas. Daktaras Janas Vilsonas iš Oksfordo universiteto bei kiti mokslininkai, atidžiai išnagrinėję visus istorinius duomenis, padarė išvadą, kad Turino drobulė ir Edesos mandilionas - tai vienas ir tas pats daiktas, tik skirtingais savo istorijos metais.

Imperatoriaus Konstantino iš Edesos įspūdžius aprašė jo raštininkas. 944-ais metais Konstantinas, dar būdamas berniuku, siaurame aplinkinių rate, žvakių šviesoje apžiūrėjo drobę, kuri vėliau tapo žinoma kaip Edesos mandilionas.

Vaizdas buvo ne spalvotas, kaip tikėjosi Konstantinas, o monochrominis.

Atvaizdas - nelabai ryškus. Tačiau, žengus keletą žingsnių toliau nuo drobės, joje buvo galima atpažinti Išganytojo veidą. Šventosios Sofijos šventyklos archidiakonas Jurgis savo prisiminimuose liudija, kad ant atvaizdo buvo matomi kraujo pėdsakai.

Bizantijos istorikams buvo žinoma, kad Edesos mandilionas buvo vadinamas ir graikišku žodžiu „tetradiplonas“, kuris reiškia „sulankstytas keturgubai".

Kaip mandilionas pateko į Edesą? Apie tai pasakoja legenda apie Edesos valdovą karalių Avgarą V, kuris buvo Jėzaus Kristaus amžininku. Kartą karalius Avgaras pasiuntė tarną pas Jėzų su prašymu jį išgydyti. Tarnas buvo karaliaus sekretorius ir tuo pačiu metu dailininkas. Jėzus, matydamas nesėkmingus tarno bandymus įamžinti jo atvaizdą, paėmė jo apsiaustą, pridėjo prie veido ir įamžino jame savo veidą. Iš Palestinos apsiaustas buvo nugabentas į Edesą. Tačiau karaliaus palikuonis Avgaro VIII sūnus atsivertė į pagonybę. Tai ir buvo priežastis, dėl kurios Edesos mandilionas buvo palaidotas ir apie jį niekas nežinojo iki 525-ųjų metų.

Dabar palyginkime Edesos mandilioną ir Turino drobulę. Pagal gaisro, kuriame 4 m ilgio drobulė gerokai nukentėjo, paliktus pėdsakus galima nustatyti, kad ji buvo sulankstyta keturgubai taip, kad veidas būtų drobulės viduryje ir viršuje. Taip sulankstytos drobulės aukštis siekė 50 cm. Edesos mandiliono drobė buvo saugoma būtent tokiu būdu sudėliota, todėl buvo manoma, kad šioje drobėje išliko vien tik Jėzaus veido atvaizdas. Pagal bažnytinius pasakojimus, Šventoji drobulė buvo saugoma XI-XII amžiais Konstantinopolyje Šventosios Sofijos bažnyčioje ir tikintiesiems buvo parodoma per Didžiąją savaitę. Taip pat yra žinoma, kad 1201 -ais metais imperatoriaus gvardijos maišto metu Nikolajus Mazaritas išgelbėjo Šventąją drobulę iš ugnies.

Iš Konstantinopolio drobulė dingo po to, kai miestą 1204-ais metais užgrobė kryžiuočiai. Kur vėliau ji papuolė, niekas nežino. Daktaras Janas Vilsonas atkreipė dėmesį į keistą sutapimą: tamplierių ordino įkūrėjas buvo pirmojo kryžiuočių žygio giminaitis. O Normandijos tamplierių ordino vadovas, kuris buvo nubaustas mirties bausme 1314-ais metais, kai Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis ėmė persekioti ordiną, turėjo tokį patį vardą, kaip ir pirmasis oficialus Turino drobulės savininkas - Žofrua de Šarni. Yra netiesioginių įrodymų, kad drobulė buvo laikoma pas tamplierius.

1951-ais metais Anglijoje, atliekant seno namo, kuris anksčiau priklausė tamplieriams, restauravimo darbus, buvo aptiktas šios mįslingos galvos atvaizdas. Po tinko sluoksniu ant lubų buvo pritvirtinta lenta, kurioje matėsi veidas, labai panašus į atvaizdą, esantį Turino drobulėje. Šios lentos dydis yra toks, kad tai galėjo būti medinės dėžės, kurioje buvo saugoma drobulė, dangtis.

Tamplierius Žofrua de Šarni buvo giminaitis grafui Žofrua de Šarni, ordino persekiojimo metu pastarajam perdavė Šventąją drobulę, kuri buvo pagrobta Konstantinopolyje prieš pusantro amžiaus. Grafas de Šarni negalėjo išduoti jo turimos drobulės paslapties, nes nuo tamplierių ordino persekiojimo pabaigos buvo praėję tik 42 metai, o jie vis dar buvo paskelbti už įstatymo ribų.

Mokslininkai taip ir neatsakė į klausimą, kodėl tamplieriai, nelaikę Kristų tikruoju mesijumi, naudojo drobulę savo mistinėse apeigose?

Tamplieriai per įšventinimo apeigas šventvagiškai spjaudavo ant kryžiaus. Tačiau, kaip jau minėta, jie garbino Jono Krikštytojo galvą ir jo garbei nešiojo baltą virvelę ant juosmens. Tai reiškia, kad drobulė su Kristaus atvaizdu tamplierių apeigoms nebuvo reikalinga. Atsakymas gali būti paprastas: gal iš Konstantinopolio pargabentoje drobėje buvo matyti ne Kristaus, o Jono veidas? Juk būtent šiame mieste buvo pastatytos Jono Krikštytojo bažnyčios, jis šiame mieste buvo garbinamas.