Grėsmingi miestai

Jau faraonų laikais galingieji valdovai dažnai architektūrą naudojo kaip būdą išreikšti savo pasaulėžiūrą, o kartais – netgi kaip būdą paveikti savo liaudžiai. Slaptų simbolių, kuruos panaudojo Egipto faraonai, statydami monumentalius statinius, paieškomis užsiima istorikai, o dar dažniau – okultistai.

Akmenyje sustingusios paslaptys

Ne vienas tyrinėtojas stengėsi architektūroje atsekti praėjusių amžių ezoterinę tradiciją. Pasirodė, kad egiptiečių tikėjimas, kurį kažkiek pakeitė tamplieriai ir masonai, sustingo akmenyse ir sudarė daugelio miestų, pavyzdžiui, Paryžiaus, Londono ar Vašingtono, statybos pagrindą. Sunku pasakyti, kodėl egiptiečiai bei jų pasekėjai taip degė noru savo paslaptims suteikti architektūrinę išvaizdą. Gali būti, kad jie paprasčiausiai neatsilaikė prieš vilionę pademonstruoti savo protą ir galybę. Kai kuriais atvejais miestų planuotojai vadovavosi ne okultiniais, o grynai praktiniais tikslais. Pavyzdžiui, Paryžius, yra laikomas architektūros meno pažiba. Tačiau šis miestas suplanuotas taip, kad valdžia be didelių pastangų galėtų nuslopinti bet kokį maištą. Architektūros teoretikai tokį metodą pavadino urbicidu.

Paryžius. Piramidė ir bulvarai

Pats žinomiausias paslėpto simbolizmo požiūriu dabartinis miesto objektas yra stiklo piramidė Luvre. Tie, kurie visur bando pamatyti konspiraciją, teigia, kad piramidė tarnauja įvairiems tikslams - tai ir savotiškas paminklas buvusiam Prancūzijos prezidentui Fransua Miteranui, kuris patvirtino Luvro rekonstrukcijos planą, ir slaptas Marijos Magdalietės kapas (Deno Brauno knyga „Da Vinčio kodas“). O 666 stiklinės plokštės, iš kurių sudaryta piramidė, daugeliui atrodo kaip šėtoniškojo prado Žemėje simbolis. Beje, mažai kas žino, kad iš tiesų stiklo plokščių yra 673.

Luvro piramidė yra vienas iš paskutinių štrichų kruopščiai suplanuotam miestui miesto viduje, kurio pagrindinė paskirtis yra išgarsinti Prancūzijos valstybės didingumą. Luvro „didžioji ašis“ driekiasi nuo senųjų Prancūzijos karaliaus rūmų iki Eliziejaus laukų, praeina pro Triumfo arka ir eina toliau iki šiuolaikinės Didžiosios arkos Defanso rajone. Toks išplanavimas gana smarkiai primena Karnako šventyklų komplekso Egipte išplanavimą.

Paryžiaus landšaftas turi vieną gana grėsmingą štrichą. Kalbama apie miesto prospektus ir bulvarus. Šiomis tiesiomis lyg strėlė ir plačiomis gatvėmis miesto planuotojas tarsi buldozeriu nušlavė viduramžių statinius. Šios gatvės buvo nutiestos antrojoje XIX amžiaus pusėje, o jas suplanavo Napoleono III laikų vyriausiasis architektas Džordžas Judžinas Hausmanas. Oficialiai šis projektas buvo pateisintas tuo, kad reikėjo užtikrinti laisvą oro cirkuliaciją (higienos sumetimais) ir judėjimo gatvėmis patogumą (komerciniais sumetimais). Be viso to, buvo teigiama, kad tokios erdvės formuoja imperijos sostinės, vertos savo valdovo, įvaizdį. Tačiau savo memuaruose Hausmanas nurodė ir kitas, iki tol buvusias nežinomas, tokio planavimo priežastis.

Ištisų kvartalų nugriovimas leido perkelti dešimtis tūkstančių darbininkų iš lūšnynų į miesto pakraščius, kur jie nesimaišė akyse pasaulio galingiesiems. Nauji platūs ir tiesūs prospektai buvo nutiesti dėl to, kad kariuomenė galėtų laisvai judėti mieste, o ne veržtis nuo vienos barikados prie kitos, kaip buvo 1848-ųjų metų revoliucijos metu.

Masonai Vašingtone...

Tikrai yra žinoma, kad pirmasis JAV prezidentas Džordžas Vašingtonas buvo masonas. 1793-iais metais vyko iškilmės, kurių metu buvo įmūrytas pirmasis Kapitolijaus akmuo. Šiose iškilmėse Vašingtonas dalyvavo užsirišęs masonų prijuostę, o rankose laikė sidabrinį plaktuką ir lopetėlę. Masonų simbolika siejasi su visu Vašingtono miestu. Pirmasis vyriausias miesto architektas Pjeras Šarlis Lanfanas buvo markizo de Lafajeto, prancūzų revoliucionieriaus ir įsitikinusio frankomasono, bendramintis. Jo sukurtas Vašingtono planas buvo susijęs su kai kuriomis laisvųjų mūrininkų ezoterinėmis idėjomis. Lanfano darbų tęsėjas generalinis stebėtojas Endrius Eliotas taip pat buvo masonas.

Istorikas Frensis Fukujama pripažįsta, kad masonybė paveikė sostinę. Tai susiję ne tik su Egipto obelisku (Džordžo Vašingtono memorialas). Idealiai lygiagrečios gatvės, įstrižai kertamos prospektų, sudaro masonų simbolius - kampainį ir skriestuvą. Ne viename interneto puslapyje galima pamatyti iš Žemės palydovo padarytas Vašingtono nuotraukas, kuriose matoma miesto gatvių suformuota pentagrama. Vienas iš pentagramos spindulių nukreiptas į Egipto obeliską. Yra daugybė šio fakto aiškinimų - nuo pseudoegiptietiško okultizmo masonybėje iki satanistinio stiliaus. Penkiakampio Pentagono pastato statyba Antrojo pasaulinio karo metais iki šiol laikoma negirdėtu iki tol masonų įžūlumu.

Vienas iš pagrindinių teorijos, kad Vašingtonas buvo pastatytas pagal masonų modelį, šalininkas yra astrologas ir rašytojas Deividas Ovansonas.

Jam didelį įspūdį paliko zodiako ženklų, pavyzdžiui, Mergelės, panaudojimas ant visuomeninių miesto pastatų.

Ovansonas įsitikinęs, kad masonai, pastatę ir toliau valdantys Vašingtoną, šį miestą ruošia ateičiai, kai pasikeis pats žvaigždžių esmės supratimas. Savo knygoje „Slapta mūsų nacijos sostinės architektūra“ rašytojas teigia, kad valstybinių įstaigų pastatai „slapta buvo pašvęsti egiptiečių vaisingumo deivei Izidei“.

Istorikai Gremas Henkokas ir Robertas Bovalas savo knygoje „Talismanas: šventi miestai, slaptas tikėjimas“ samprotauja apie ezoterinius Vašingtono simbolius, kurių dėka šis miestas veikia kaip didžiulis dieviškosios energijos imtuvas ir taip užtikrina sąlygas atkurti prarastą egiptiečių išmintį.

...ir Londone

Po 1666-ais metais kilusio didžiulio gaisro, kuris sunaikino didžiąją Londono dalį, architektas Kristofas Renas, kuris irgi buvo masonas, sukūrė esminio miesto perplanavimo planą, kuriam pritarė karalius Čarlzas II.

Tuo metu masonybė buvo nepaprastai populiari, ypač su architektūra susijusiuose sluoksniuose, daugelis architektų savo projektuose panaudojo laisvųjų mūrininkų simbolizmą. Tai, kaip tikėjosi projektuotojai, jų kūrybai turėjo suteikti elitiškumo, intelektualumo savybes. Tad ir didysis Londono ložės magistras Kristofas Renas savo plane panaudojo ne vieną masonišką ir kabalistinį simbolį.

Įgyvendinti visą grandiozinį planą nepavyko, tačiau nežiūrint į tai buvo pastatyta ne viena įspūdinga šventykla. Tarp jų ypač išsiskiria šventojo Povilo bažnyčia, kuri buvo rekonstruota pagal Kristofo Reno projektą. Įdomu tai, kad statinys nuo rytų-vakarų ašies yra nukrypęs 8 laipsniais. Šis keistas požymis sukelia mintį, kad bažnyčia atsukta tiesiai į Templo bažnyčią, kuri buvo dvasine riterių tamplierių prieglauda.

Architektas Nikolasas Hoksmuras buvo toks pat tiesmukiškas. Jo sukurta šventojo Jurgio bažnyčios Blumsberio aikštėje varpinė turi    zikurato - laiptuotos piramidės - išvaizdą. Poetas ir okultistas Janas Sinkleras mano, kad tai įrodo, jog Hoksmuras buvo satanistas. Šią mintį palaiko ir kai kurie šių dienų anglų rašytojai-mistikai. 1985-ais metais Piteris Akroidas parašė aštraus siužeto romaną „Hoksmuras“, kuriame architekto suprojektuotos Londono bažnyčios tampa satanistinių žmogžudysčių vietomis. Edžio Kempbelo ir Alano Muro komikse „Iš pragaro“ į satanistų veiklą įtraukiamas ir Viktorijos laikų serijinis Londono žudikas Džekas Skerdikas. Kaip visada, viena sąmokslo teorija lengvai pereina į kitą.