Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » » 2019 » Lapkričio » 10

Merovingai - Paslaptingi Europos Karaliai

Po bitės, kryžiaus ir rožės ženklu!

Kaip ji prasidėjo? Nuo paslaptingos kažkokio Merovėjaus figūros. Jis buvo vadinamas „dviejų tėvų sūnumi“: žmogaus ir jūrinės pabaisos. Nuo šio vardo ir prasideda visos giminės paslaptis. Senąja prancūzų kalba Merevei reiškia stebuklą arba nuostabų dalyką. Sklandė gandai, neva, net karališki drabužiai turėjo antgamtiškų galių ir magiškų savybių. Tą patį kalbėjo ir apie puikius ilgus visų Merovingų plaukus, kuriuose, neva, slypėjo gebėjimas suprasti paukščių ir žvėrių kalbas, nedalomai valdyti gamtą ir jos stichijas (istorijos paslaptys su paranormal.lt).

Merovingų karaliai buvo apgaubti paslaptimis, legendomis, magija ir antgamtinėmis savybėmis, jie nebuvo panašūs nė į vieną tos epochos valdovą. Jie net nedarydavo jokių ceremonijų (iškilmių, priesaikų, įšventinimų).

Merovingai, tamplieriai, istorijos paslaptys, karaliai, paranormal.lt

“Šventoji” Merovingų valdžia

Kiekvienas iš jų nuo 12 metų, kaip sakoma, “tyliai ir ramiai”, tarsi paklusdami kažkokiai šventajai teisei, imdavo valdžią į savo rankas. Tai buvo ypatingas metas: nereikėjo imtis praktinių reikalų. Reikėjo tiesiog “karaliauti, nevaldant”, būti karaliumi ir šventiku viename asmenyje. Visa valdžia buvo sutelkta “premjerminis-tro” - majordomo - rankose. Tokia valdžios schema buvo panaši j konstitucinę monarchiją.

Be to, Merovingų karaliai buvo pasakiškai turtingi, ypač daug turėjo aukso. Buvo kaldinama gausybė auksinių monetų, kurios pasiekė ir mūsų laikus. Jose vaizduojamas lygiašonis kryžius - Merovingų valdžios simbolis, kaip ir rožė bei bitė, kurios puošė sagtis, užsegimus, sagas ir papuošalus.

Karališkosios bitės

Kas gali būti bendro tarp karalių ir bičių? Žmonijos istorija rodo, kad labai daug. Nors Merovingai nepaliko tikslių duomenų apie tai, tačiau kai kurie faktai kalba su karališka didybe. Merovingai pasirinko bitę vienu iš savo valdžios simbolių. Matyt, jie rėmėsi labai senomis universalios simbolių kalbos tradicijomis. “Bitė” čia reiškė nemirtingumą ir sielos atgimimą. O bičių spiečius - tai dievobaiminga bendruomenė, “kuri gimdo atžalas savo, mėgaujasi būsima karta ir vis vien išsaugo savo tyrumą”.

1653 metais Ardene buvo rasta vieno iš Merovingų - Childeriko I, Cblodviko tėvo - kapavietė. Jis buvo Frankų valstybės įkūrėjas ir to paties Merovėjaus, legendinio dinastijos įkūrėjo, Atilos amžininko, sūnus. Pagal tradiciją, kape turėjo gulėti tik karališkos regalijos ir ginklai. Tačiau, be viso kito, ten rasta arklio galva, auksinis jaučio galvos atvaizdas, krištolinis mago ar burtininko rutulys, 300 miniatiūrinių bičių iš aukso ir granatų. To niekas negalėjo paaiškinti, tačiau legendinės Merovingų valdžios simbolius garbino kai kurie “šventieji”. Pavyzdžiui, Napoleono I įsakymu 1804 metais ant jo karūnavimo mantijos buvo prisegtos auksinės Childeriko bitės. Napoleonas aiškino, kad turi teisę apsivilkti mantiją su bitėmis, nes yra Jokūbo Stiuarto Oraniečio, kraujo ryšiais susijusio su Merovingais, palikuonis. Jo žmonos Žozefinos Bogarnė geneologija siekė paskutinį Merovingų valdovą Dagobertą II. Sprendžiant iš visko, Napoleonas aistringai siekė “paveldėti” Merovingų - dievo išrinktų monarchų - charizmą.

Merovingai, tamplieriai, istorijos paslaptys, karaliai, paranormal.lt

Rožė

Mergelė Marija vadinta Stebuklingąja Rože, Dangaus Rože, “Rože be spyglių”, nes buvo be nuodėmės. Taip pat rožė yra paslapties ir tylėjimo simbolis. Senovėje rožių atvaizdais būdavo puošiamos pasitarimų salių arba kambarių lubos. Tai simbolizavo, kad viskas, kas pasakyta sub rosa - “po rože” - yra konfidencialu.

Kryžius

Buvo ir dar viena mįslė - raudonas apgamas ant kiekvieno Merovingų karaliaus kūno, tarsi jie būtų “dievo pažymėti” dėl ypatingos, šventos kilmės. Apgamas buvo arba kryžiaus formos ant krūtinės (matyt, ne veltui tamplieriai prisisiūdavo mažus raudonus kryželius ant savo drabužių prie širdies), arba tarp menčių.

Keista buvo tų ilgaplaukių karalių valdžia. Neužsiimdami ūkiniais reikalais, jie dažniausiai būdavo dvasiniais lyderiais, šventikais, kurie gydė “rankomis” kaip Jėzus Kristus. Kai kurie slapti pavyduoliai atsainiai vadino juos “tingiais karaliais”. Savo misija Merovingai laikė kažką ne galo didingą. Bažnyčia jiems netrukdė. Iki tam tikro laiko. Kol Romai buvo naudinga, ji visaip flirtavo su dvaru, kuris turėjo neginčijamą autoritetą ir itin aukštą reputaciją. Bet kai ji ėmė lenkti pačios Romos reputaciją, viskas pasikeitė. Roma sulaužė priesaiką, pagal kurią karaliaus valdžia ir imperatoriaus titulas galėjo priklausyti tik Merovingams. Kas pastūmėjo bažnyčią į tokią išdavystę, tiksliai neaišku, bet magiški šios dinastijos gebėjimai aiškiai gąsdino katalikų elitą. Roma ieškojo “sąjungininkų” ir lengvai rado tuos, kurie ir laikė frankų karalystės valdymo vadžias savo rankose - majordomus. Šie aukščiausi pareigūnai užgrobė valdžią. Taip paprastai ir nutinka. 679 metais buvo nužudytas Dagobertas II - paskutinis valdantis šios dinastijos karalius. Jis buvo labiau negu kiti panašus į savo protėvį Chlodvigą I ir turėjo milžinišką valią. Dagobertas II bandė atkurti Merovingų valstybę. Bet laikas jau buvo praėjęs. Jį nužudė buvę majordomai Pepino iš Herstalio nurodymu. Tas Pepinas buvo būsimo uzurpatoriaus Pipino Trumpojo senelis. Keistai skamba istorinių kronikų frazė: “Pipinas praliejo kraują, šventesnio už kurį pasaulyje nėra”. Katalikų bažnyčia išdavė Merovingus, “palaiminusi” šį nužudymą ir į sostą pasodinusi labiau praktiškus Kapetingus, kurie stengėsi kuo greičiau susigiminiuoti su buvusia karališka gimine, vesdami Merovingų dukras, seseris ir tolimas giminaites. Tačiau Dagoberto II palikuonis, jo sūnus Sigiberas IV, liko gyvas, priešingai, negu teigė oficiali versija. Jį išgelbėjo sesuo ir 681 metais išvežė į Langedoką (Prancūzijos pietūs ir būsima tamplierių tėvonija). Ten valdė jos motina, vestgotų princesė Gizelė de Redė. Sigiberas IV gavo grafo de Redė titulą ir vardą “Plant-Ar”, kuris modifikuojamas į prancūzišką “Plantard” (ir vienas, ir kitas reiškia “pabėgimas”, “ūglis”). Taip buvo primenama, kad Merovingų giminė davė naują šaką. Po ketverių metų Plantardų šeimoje atsirado Godfrua iš Bouillono - Bulonijos grafas, Lotaringijos hercogas. Dėl karšto charakterio Bulonijos grafas gavo pravardę “Verdantis”. Jis buvo pagrindinis Pirmojo kryžiaus žygio organizatoriu ir karo vadas. Užėmus Jeruzalę 1099 metais, jis buvo paskelbtas jos karaliumi. Bet atsisakė to, pasakęs, kad negali nešioti auksinio vainiko ten, kur Kristus nešiojo erškėčių vainiką, ir priėmė “Viešpaties karsto gynėjo” titulą. Karūna atiteko broliui Boduenui.

Merovingai, tamplieriai, istorijos paslaptys, karaliai, paranormal.lt

Bitės ir tamplieriai

Tamplieriai patys save vadino taip: “Neturtingi Kristaus ir Saliamono šventyklos riteriai” arba “Šventojo Gralio riteriai”. Ir šiame pavadinime jau slypi paslaptis. “Neturtingų riterių” ordiną įkūrė devyni riteriai maždaug 1119 metais. Jie atliko piligriminę kelionę į Jeruzalę ir pasirodė pas Bodueną I - Godfrua iš Bouillono brolį. Apie tikrąją ordino misiją nieko nežinoma, viską gaubia “oficialus tylėjimas”. Kai kurie “metraštininkai” mano, kad “pagrindinis devynių riterių uždavinys buvo gauti tam tikras relikvijas ir rankraščius, kuriuose buvo slaptųjų judaizmo ir Senovės Egipto dogmatų esmė. Kai kurie iš jų galėjo būti ten pristatyti Mozės laikais... Neabejotina, kad jie atliko tą privatų uždavinį ir kad taip gautos žinios buvo perduodamos iš lūpų į lūpas slaptuose ordino rateliuose”.

Nežiūrinti ordino slaptumo, garsas apie jį pasiekė Europos pakraščius, kur jis, laikui bėgant, tapo galingiausia ir nuo “karalių” bei “bažnyčių” nepriklausoma jėga. Jo prisibijojo, o ordino turtai lenkė bet kokios karalystės iždą. Tiesa, nė vienas riteris asmeniškai nebuvo turtingas, nes jie buvo davę neturto įžadus, bet ordino vardu jie priimdavo visas dovanas. Taip ordino valdžioje atsirado didelės teritorijos Prancūzijoje, Anglijoje, Flandrijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, taip pat Šventojoje žemėje ir Rytuose.

Merovingai, tamplieriai, istorijos paslaptys, karaliai, paranormal.lt

Portugališkas vaško svaras

Įdomi detalė iš tamplierių istorijos: tolimojoje Portugalijoje jie jautėsi laisviausiai. 1128 metais į tamplierių valdas pateko Sera miškas, kurį jie išvadavo nuo saracėnų ir paskelbė savo tėvonija su Koimbros, Rodin ir Egu miestais. Šių miestų bažnyčios buvo padarytos tiesiogiai priklausomos nuo Popiežiaus, be teisės įsikišti bet kokiam vyskupui. Oficialiai tamplieriai nemokėjo dešimtinės. Į Romą buvo siunčiamas tik svaras bičių vaško per metus - absoliučiai simbolinė duoklė. Be to, po ordino sutriuškinimo XIV amžiuje Portugalijoje jis liko praktiškai nepaliestas. Kodėl? Ogi štai kodėl. Viduramžiais bitės nebuvo laikomos aviliuose, kaip dabar. Medus ir vaškas buvo išgaunamas iš laukinių bičių, gyvenusių miškuose, lizdų. Bičių lizdų-drevių ieškojimas, spąstų ir kilpų statymas buvo laikomos medžioklės rūšimis. Ir tokia medžioklė XII amžiuje atnešdavo didelių pajamų. O štai “simbolinės duoklės” fakto ir tų valdų kontrolės iš Romos pusės, remiantis dabartinėmis pažiūromis, paaiškinti neįmanoma. Bet kai kurie smalsūs protai pabandė tai padaryti. Rezultatai, žinoma, galbūt ir pasirodys neįtikėtini, bet mūsų skaitytojai jau įprato stebėtis. Kodėl gi mums jų nenustebinti? Į pagalbą visais laikais ateina pagarsėjęs senovės Egiptas. Kaip gi be jo!

Įvertink šį straipsnį Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą PARANORMAL turinį.

Niekas neišdrįso palikti komentaro.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomonėmis su kitais.
avatar