Kaip «aukso standartas» dolerį pavertė popiergaliu

Aukso standarto atsisakymas paleido amžinos infliacijos mechanizmą. 1971 metų rugpjūčio 15 dieną KAV prezidentas Ričardas Niksonas panaikino „aukso standartą“ ir doleris nuo to momento tapo absoliučiai niekuo nepadengtas, kaip ir visos kitos pasaulio valiutos. Nuo tos dienos pinigai pavirto popiergaliais ir laikėsi tiktai vartotojų tikėjimu, kad jie turi kažkokią vertę ir jais galima atsiskaityti. Paradoksalu, bet šią revoliuciją mažai kas pastebėjo.

ŠIEK TIEK ISTORIJOS

Įprastu mums pavidalu aukso standartas susiformavo XIX amžiuje, per Europos pramoninę revoliuciją. Augančios gamybos apimtys reikalavo plėsti realizavimo rinkas, dėl ko ėmė audringai plėtotis tarptautinė prekyba. Ir atsirado būtinybė rasti patogų tarpusavio atsiskaitymo instrumentą. Tokiu

instrumentu tapo nacionalinių valiutų pririšimas prie fiksuoto kiekio aukso: tai leido lengvai atsekti bet kurių valiutos porų tarpusavio kursus ir operatyviai nustatyti kiekvienos valstybės prekybos balansą (santykį tarp importo ir eksporto vertės).

1867 metais visa tai buvo galutinai įteisinta Paryžiaus valiutine sistema. Tačiau XX amžiaus pradžioje dauguma šalių nesugebėjo susitvarkyti su išlaidomis, susijusiomis su I Pasauliniu karu ir atrišo savo valiutas nuo aukso, kad galėtų spausdintis pinigus neribotais kiekiais. Vienintelėmis valiutomis, išsaugojusiomis padengtumą auksu, liko Amerikos doleris ir britų svaras. Jos ir įgavo tarptautinių atsiskaitymų priemonių statusą. 1922 metų Genujos kongrese tokia sistema tapo oficialia ir buvo pavadinta aukso-valiutos sistema. Tačiau paskui Amerikoje nugriaudėjo Didžioji depresija, pinigai staigiai nuvertėjo ir tos pačios „pažangiausios“ šalys irgi atsisakė savo valiutų pririšimo prie aukso (Anglija – 1931, JAV – 1933).

Nieko gero tai nedavė ir po metų, 1934 sausio 30 prezidentas Ruzveltas ratifikavo „Akso rezervo aktą“, pagal kurį doleris vėl buvo pririštas prie aukso fiksuotu kursu – 35$ už Trojos unciją. 1944 liepą Breton Vudo konferencijoje buvo galiausiai patvirtinta pinigų sistema, kuri šiandien žinoma kaip „aukso standartas“. 44 pasaulio šalių valiutos buvo pririštos prie dolerio pagal griežtai nustatytus kursus, o doleris buvo pririštas prie aukso.

KODĖL PANAIKINO AUKSO STANDARTĄ

Priimta manyti, kad Vašingtono atsisakymas nuo aukso standarto buvo ne kas kita, kaip realcija į Prancūzijos prezidento Šarlio de Golio mėginimą 1968 metais atplukdyti ištisą laivą dolerių ir iškeisti juos į auksą. Beje, per du metus jam pavyko išpirkti iš amerikiečių daugiau kaip 3000 tonų šio brangiojo metalo. Tačiau realios priežastys buvo kitos.

Priežastis buvo ta, kad įtarimai, jog apyvartoje esančių dolerių kiekis nebeatitiko Amerikos aukso atsargų kiekio, buvo visiškai pagrįsti. Nors Amerikos ekonomika po II Pasaulinio karo ir tapo didžiausia pasaulyje, realybėje auksas tekėjo iš šalies. Iš kitos pusės, pagal nustatytas taisykles amerikiečiai neprivalėjo atskleisti savo aukso „taupyklės“ dydžio ir dėl to galėjo prispausdinti daugiau žalių popieriukų, nei buvo leistina. Ir, pagaliau, dėka to, kad daugelio šalių ekonomikos buvo tiek prisodrintos dileriais, kad netgi be aukso standarto negalėjo jo atsisakyti, idėja atsisakyti aukso standarto, galutinai atrišanti amerikiečiams rankas, tiesiog tvyrojo ore. Visa tai suprasdama, JAV vyriausybė nesvyruodama žengė beprecedentinį savo akiplėšiškumu žingsnį ir vienašališkai paskelbė apie visišką atsisakymą nuo aukso standarto.

Dar labiau ši situacija stulbina dėl sekančių dviejų faktų. Pirmas: tuo metu didžioji pasaulinio aukso dalis buvo saugoma būtent JAV ir priėjimo prie šio aukso niekas neturėjo (vokiečiai, beje, iki šiol neturi priėjimo prie Amerikoje laikomo Vokietijos aukso). Antras: amerikiečių pinigai iš esmės yra netgi ne amerikiečių. Tai viso labo 12-os stambiausių komercinių bankų, turinčių federalinio rezervo statusą, finansiniai įsipareigojimai.

Nors, tiesą sakant, galima suprasti, kodėl JAV sprendimas nesusilaukė rimtų protestų iš kitų valstybių pusės. Sukčiauti, sprendžiant nuosavas ekonomines problemas, spausdinant nepadengtus pinigus, nori visi.

Kiek visa tai kainavo mums?

Įsivaizduokite skrendantį lėktuvą, kuris turi 197 šturvalus – po vieną kiekvienai valstybei. Ir visi bando valdyti sparnuotą mašiną savaip. Tačiau šturvalų įtakos laipsnis skirtingas. Kažkas vietoje šturvalo rankoje laiko kuro tiekimo kranelį. Kažkas reguliuoja oro tiekimą į variklį. Ir panašiai. Vieni pilotai nori skristi į Honolulu, kiti – į Nairobį, o treti reikalauja tučtuojau leistis. Įsivaizduojate tokio lėktuvo skridimo trajektoriją? Štai čia ir yra pasaulio ekonomikos bendras kursas.

Ekonomika, atplėšta nuo adekvačių ir stabilių orientyrų, liovėsi siųsti adekvačius signalus, kurie leistų priimti sprendimus. Amerikoje per 6 metus paprasčiausiai prispausdino oru padengtų pinigų, kurių apimtis siekia 23% JAV BNP, o euro sistema, iš pažiūros geriau apsaugota nuo machinacijų, kaip paaiškėjo, daro tą patį. Iki 2016 metų pabaigos pagal amerikietiškas technologijas bus prispausdinta pinigų, kurių apimtis sieks 10,2% ES BNP.

O svarbiausia, kad neturėdamas daugiau jokių realių apribojimų, vakarietiškas ekonomikos modelis galutinai perėjo prie savo augimo stimuliavimo per neribotus kreditus, t.y. šiuolaikiniai pinigai tiesiog privalo kasdien nuvertėti. Kad įsivaizduotume infliacijos mastus, pakanka grįžti prie aukso standarto ir paskaičiuoti, kaip keitėsi dolerio ir aukso vertės santykis. 1972 metais Trojos uncija Londono biržoje kainavo 58,42, 2001-aisiais – 277,9, o 2014-ais metais – 1220 dolerių. Per 43 metus pats auksas nepasikeitė. Pasikeitė doleris – jis atpigo 20,87 karto! Ir viskas dėl to, kad jo daugiau neriboja jokie materialiniai bajetrai, o privatiems FRS bankams labai reikalingi pelnai. Bet kokia kaina.

Ar verta tuomet stebėtis, kad krizės kartojasi vis dažniau, o jų mastai vis kritiškesni?