Klinikinė mirtis: mirties jausmas ir baimė

Kas įvyksta mirus? Versijų yra įvairių: vieni mano, kad susitiks su anksčiau mirusiais mylimais žmonėmis, kiti tiki reinkarnacija, tretiems atrodo, kad jausmas primins gilų miegą nieko nesapnuojant. Tačiau pasaulyje yra žmonių, kurie išties mirė ir buvo atgaivinti.

Savo patyrimais jie dalijasi interneto svetainėje „Quora“, kurioje galima klausti ir atsakyti į bet kokius klausimus. Vienas ten užduotų klausimų skamba taip: „Koks jausmas mirti?“

Didžiausio dėmesio sulaukė kelių vartotojų, kurie patyrė klinikinę mirtį ir buvo atgaivinti, atsakymai. Kaip ir galima tikėtis, jų potyriai gerokai skiriasi: vieni pamena jautę ramybę ir palaimą, kiti – tuštumą, liūdesį ir nusivylimą.

Svetainės lankytoja Megan Elizabeth Voymas mirtį apibūdino kaip „palaimingą, tyrą, jaudinančią, ramią ir atpalaiduojančią“ patirtį.

„Manau, nėra tinkamo žodžio (anglų kalboje), kuris apibūdintų, koks iš tiesų nuostabus tai jausmas. Įspėju: kitus tai gali bauginti. Aš esu iš tų, kurie tikisi, kad reinkarnacija yra mitas.“

Kita didelio susidomėjimo sulaukusi istorija – Veros Dragiliovos: būdama 11 metų ji apsinuodijo anglies monoksidu (paprasčiau sakant, smalkėmis).

„Mano širdis daužėsi, o galvoje ūžė lyg bičių avilyje ir jaučiausi, tarsi į galvą būtų suvaryti du peiliai. Žinojau, kad mirsiu, čia ir dabar“, – prisiminė ji.

Praradusi sąmonę ji ėmė regėti keistus vaizdus, kuriuos apibūdino kaip „spalvų plazmą“ – vaizdiniai judėjo erdvėje, maišydamiesi vieni su kitais. Tuomet ji pajuto pakylėjimą, tarsi gravitacija būtų išnykusi.

„Bandžiau į save pasižiūrėti, bet manęs ten nebuvo! Mane tai šokiravo, bet neišgąsdino. Be to, nesijaučiau viena, buvo „kitų“, kurių negalėjau matyti, bet žinojau, kad jie ten, nes jie „kalbėjosi“ su manimi. Jie tarsi drąsino mane, sveikinosi. Jaučiau tą begalinę platybę ir laiko nebuvimą, tarsi viskas sugniužo į nieką ir vyko tuo pačiu metu. Paskutinis dalykas, kurį pamenu, tai noras būti kažkur kitur – ir staiga aš ten. Tai mane nustebino ir pamalonino. Jaučiausi be galo laiminga“, – tęsė V.Dragiliova.

Akimirka, kai supratau, kad mirštu, buvo liūdna. Jaučiau kaltę, gėdą ir milžinišką nusivylimą, kad nepasiekiau savo asmeninių tikslų. Tačiau kažkaip susitaikiau su savo likimu. A.Stephanus

Ją išgelbėjo tėvas, kuris iškvietė greitąją pagalbą. Daktarai teigė, kad dukrą išgelbėti jau vėlu, nes ji jau buvo 15–45 minutes mirusi, tačiau tėvas pareikalavo bent pabandyti mergaitę atgaivinti ir jiems tai pavyko padaryti.

„Net kai vieną dieną numirsiu ir fizinį kūną pakeisiu į kažką kito, visuomet būsiu AŠ ir tas AŠ niekada nebus vienišas“, – apibendrino ji.

Savo istoriją papasakojo ir Barbara Berney. Dėl narkozei naudojamų vaistų netoleravimo, ji operacijų metu yra net tris kartus patyrusi klinikinę mirtį.

„Nors puikiai girdėjau viską, kas vyko aplink, jokių kitų pojūčių nebuvo. Netekdama sąmonės jaučiau vėsumą, buvau atsipalaidavusi, nebereikėjo kvėpuoti, nejaučiau jokio skausmo – visiška ramybė. Viskas pamažu užtemo ir liko vien tamsa“, – teigė moteris.

Kelis kartus klinikinę mirtį išgyveno ir Lori Seiler. Pirmą kartą tai nutiko, kai jai buvo vos 6-eri, atliekant operaciją. „Atsimenu, kad buvau susitaikiusi. Nepasakyčiau, kad nejaučiau „nieko“. Jaučiau ramybę. Jaučiausi, tarsi nebuvau viena. Mačiau daug spalvų. Ne šviesą, bet spalvas, – prisiminė ji. – Dar sykį miriau būdama 23. Tąkart buvau atgaivinta po 6 minučių ir patyriau lygiai tą patį. Jausmas, lyg būčiau apsupta kažko savo, pažįstamo. Ramybės, saugumo jausmas, ir tos spalvos...“

Sustojus širdžiai, ramybę jautė ir Scottas Melnickas: „Mirties procesas buvo visiškai ramus. Aš tiesiog plaukiau tolyn. Jokio skausmo, nieko blogo. To, kas įvyko širdžiai nustojus plakti, visiškai nepamenu. Kai galiausiai mirsiu ilgesniam laikotarpiui, tikiuosi, kad viskas vyks taip pat ramiai.“

Visai kitaip patyręs klinikinę mirtį jautėsi Aaronas Stephanus. „Artėjant paskutiniajai mano pojūčiai vienas po kito ėmė dingti, kol galiausiai visiškai negalėjau judėti. Pirmiausia pajutau netekęs lytėjimo, tuomet klausos, uoslės, skonio... Galiausiai nustojau regėti – viskas tapo balta, o mintys vis tolo, – rašė A.Stephanus. – Akimirka, kai supratau, kad mirštu, buvo liūdna. Ypač dėl to, kad suvokiau, jog mano mama buvo patalpoje ir stebėjo, kaip medikai iš paskutiniųjų stengėsi mane atgaivinti. Jaučiau kaltę, gėdą ir milžinišką nusivylimą, kad nepasiekiau savo asmeninių tikslų. Tačiau kažkaip susitaikiau su savo likimu. Fizinio pojūčio praktiškai nebuvo. Nebuvau išsigandęs. Tiesiog jaučiausi nusivylęs.“

Ne itin malonūs prisiminimai įsirėžė ir į Dea Vise atmintį. Ji teigė 2009-aisiais du kartus patyrusi klinikinę mirtį.

„Mano pirma mintis pamačius įspūdingą baltą šviesą kalno viršūnėje buvo: „O Dieve, aš mirusi!“ Ten buvo daug kitų žmonių, kurie kopė į kalną šviesos link. Tačiau aš buvau įsiutusi. Galvojau tik apie tai, kiek daug kartų lankiausi gydymo įstaigose ir būdavau išmesta, o „dabar aš mirusi“. Nepasižiūrėjau į savo pačios kūną, tačiau visi kiti žmonės atrodė įprastai. Pirmą kartą per daugybę metų nejaučiau visiškai jokio skausmo. Tiesiog buvau pikta.

Po kelių minučių prieš akis išniro mano pusseserė ir pasakė: „Deanne, grįžk.“ Manęs taip nevadino nuo vaikystės, o ji buvo viena iš nedaugelio žmonių, kurie taip į mane kreipdavosi. Kai atsisukau atgal pasižiūrėti, ką ji turi omenyje, sakydama „grįžk“, buvau nublokšta į ligoninės lovą, aplink stovėjo septyni daktarai ir seselės bei šaukė: „Lik su mumis!“ Skausmas grįžo. Buvau šokiruota. Niekada neužmiršiu tų dviejų su puse minutės, kai buvau mirusi, ir esu laiminga, kad buvau atgaivinta.“

Netekdama sąmonės jaučiau vėsumą, buvau atsipalaidavusi, nebereikėjo kvėpuoti, nejaučiau jokio skausmo – visiška ramybė. Viskas pamažu užtemo ir liko vien tamsa. B.Berney

Emmanuelio Deruty atsiminimai – ko gero, niūriausi iš visų, kurie pasidalijo savo patirtimi. Jis teigia mirtį išgyvenęs prieš kelerius metus, kuomet buvo gydomas dėl ūmaus plaučių uždegimo intensyvios terapijos skyriuje.

„Nebuvo visiškai nieko. Jokios šviesos, jokios vilties – nieko. Tik tamsa ir vienatvė. Didelę dalį to sudarė bedugnė tarp manęs ir kitų žmonių. Pirma, kai žmonės kalbėjosi su manimi, tai buvo tolima ir nepasiekiama, nepažįstama, svetima ir net absurdiška. Antra, mano žvilgsnis pasikeitė – tai buvau nebe aš. Tuo metu darytose nuotraukose, rodos, užfiksuotas visai kitas asmuo, jei tai išvis galima pavadinti asmenimi.

Nebuvo jokio skausmo, tik tamsa, ypatingas pažeidžiamumas, trapumas ir tuštuma. Jei kažkas iš manęs buvo likę, tai buvo tyli, nuoga, gailiaširdė, nuoširdi, liūdna ir bejėgė būtybė, neturinti nei amžiaus, nei socialinio statuso ar tautybės, kuri tik žvelgia į savo neišvengiamą pabaigą ir niekas jai negali padėti. Tai nebuvo baisu ar nemalonu – tiesiog begalinis liūdesys ir tuštuma.

Po kurio laiko gyvybė grįžo ir viskas kardinaliai pasikeitė – supratau, kad nepakeliamas skausmas yra geras ženklas; tai yra gyvybės dalis, taip esi pasveikinamas grįžęs į gyvenimą“, – rašė E.Deruty.