Gyvenimas po mirties egzistuoja

Ko gero, visais laikais gyvavo mintis, kad žmogus yra nemirtingas, o tiksliau – jo siela. Religija, literatūra, įvairių šalių ir tautų folkloras įvairiose išsivystymo stadijose padarydavo išvadą – gyvenimas yra begalinis. Juk žmonės visada tikėjo (ar norėjo tikėti), kad gyvenimas nesibaigia tada, kai sustoja širdis. Tačiau XX amžiaus žmogui neužteko „lyrikos“, jam reikėjo, kad visa tai būtų patvirtinta argumentais ir nepaneigiamais įrodymais...

Daugybę amžių daugelio žmonių sąmonėje gyvena mintis apie nemirtingumą. Emocinę išraišką ji įgavo religijos forma, o racionalią - vystant mokslą, kuris pabandė pažvelgti už žemiškojo egzistavimo ribų (paranormal.lt).

Labai svarbų žingsnį šia kryptimi padarė amerikiečių neurochirurgas Raimondas Moudis.

Jis kalbėjosi su tūkstančiais žmonių, kurie buvo patyrė klinikinę mirtį.

Šių liudininkų teigimu, perėjimas iš žemiškojo gyvenimo į anapusinį - tai judėjimas tamsiu tuneliu, kurio gale šviečia sidabrinė šviesa. Perėjimas prie šios šviesos susijęs su laimės jausmu, džiaugsmu, kad greitai įvyks susitikimas su anksčiau mirusiais artimaisiais ir draugais.

„Moudžio efektą“ ėmė tyrinėti ne vienas mokslininkas. Vienas iš tokių buvo Ruslanas Ošerovas - Dušanbėje gyvenantis astrofizikas ir išradėjas. Mokslininkas atkreipė dėmesį į analogiją su žmogaus gimimu - iš esmės, tai tas pats judėjimas iš tamsos į šviesą.

Tyrinėtojas pratęsė analogiją tarp gimimo ir mirties ir susiejo ją su žmogaus gyvenimo laiko ašimi. Vidutinis Žemės žmogaus gyventojo amžius yra 75 metai. Žmogaus embrionas vystymasis įsčiose trunka 9 mėnesius. Sis laikas, paverstas tuo pačiu matavimo vienetu, sudaro 0,75 metų, t.y. 100 kartų mažiau. Prieš vaisiaus gyvenimą vyksta spermatozoido gyvenimas. Pavertus jo gyvybingumo trukmę (vidutiniškai - 3 dienos) metais ir suapvalinus, mokslininkas gavo 0,0075 metų, t.y. 100 kartų mažiau už vaisiaus gyvenimo trukmę.

Vystydamas analogiją į kitą gyvenimo ašies pusę, tyrinėtojas iškėlė hipotezė, kad vidutinė žemiškojo ir anapusinio gyvenimo trukmė susijusi su tuo pačiu koeficientu - 100. Tai reiškia, kad po mirties žmogaus siela egzistuoja dar 7500 metų.

Ar taip yra iš tiesų, ar galima taip matematiškai tiksliai ir racionaliai paskaičiuoti nežemiškojo gyvenimo trukmę?.. Tai kažkiek patvirtina spiritizmo seansų dalyviai - bandymai „užmegzti“ ryšį su žmonių, kurie mirė daugiau nei prieš 7 amžius, dvasiomis buvo nesėkmingi. Gal iš tiesų, kad ir koks ilgas mūsų masteliais būtų anapusinis gyvenimas, tačiau jis nėra begalinis?

Beje, yra mokslininkų, kurie nemano, kad spiritizmo seansai yra vienintelis būdas užmegzti ryšį su mirusiaisiais ir nors ką nors išsiaiškinti apie anapusinį gyvenimą. Šie mokslininkai bandė užmegzti akustinį ryšį su kitu pasauliu.

Yra žinoma, kad buvusioje SSRS ir JAV buvo atliekami bandymai, siekiant pamatuoti sielos masę. Gautas skaičius - 4-5 gramai - ne tik materialistiškai parodo sielos egzistavimą, bet ir patvirtina, kad nemirštanti žmogaus substancija taip pat sudaryta iš atomų. O ten, kur yra atomai, yra ir sukimasis, virpesiai, o tuo pačiu ir garsas.

Gana sėkmingai šioje srityje darbavosi amerikiečių išradėjas Džordžas Mikas ir mediumas Viljamas O‘Neilas, kurie sukūrė „spirikomo“ įrenginį. Šis įrenginys taip buvo pavadintas, sutrumpinus žodžių junginį „spiritistinė komunikacija“. Įrenginio dėka jiems pavyko įrašyti balso „pranešimus“ ir įrodyti, kad mirusiųjų balsai iš tiesų egzistuoja.

Nors ir kaip tai atrodo keista, tačiau pats „patikimiausias“ ryšys su anapusiniu pasauliu pasirodė besąs paprasčiausio telefono pagalba. Pasirodo, kad „skambučiai iš ano pasaulio“ nėra tokia jau didžiulė retenybė.

1979-ais metais psichoterapeutas ir spiritistinės telekomunikacijos tyrinėtojas Skotas Rojus kartu su kolega Reimondu Beilesu išleido knygą „Telefoniniai velionių skambučiai“. Pagal pateiktus duomenis, dauguma skambučių būna labai trumpi, vos po kelis žodžius statinės elektros traškesių fone, kuris kartais užgoždavo balsus.

Kai nuostabos apimti žmonės, kuriems paskambino mirę artimieji ar draugai, bandydavo išsiaiškinti, iš kur jiems skambinama ir kaip su jais pasimatyti, ryšys dažniausiai nutrūkdavo...

Gal tokiu būdu mirusieji leisdavo suprasti, kad neverta žiūrėti už žemiškojo egzistavimo ribų, nes visi viską patys sužinosime, kai tam ateis laikas...