Kodėl atskrenda NSO?

Šiandien žinomas ne vienas tūkstantis NSO stebėjimo atvejis. Neseniai buvo išslaptinta Didžiosios Britanijos Gynybos ministerijos ataskaita, kurią paruošė žinomi ekspertai - fizikai, chemikai, biologai, matematikai, psichologai ir sociologai. Jie išanalizavo pačius garsiausius NSO stebėjimo atvejus visame pasaulyje, įvykusius nuo 1985 iki 1996 metų, ir padarė išvadą, kad danguje iš tiesų pasirodo neatpažinti skraidantys objektai. 7% visų šių atvejų niekaip negalima paaiškinti gamtiniais reiškiniais ar technogeniniais veiksniais.

Tačiau oficialusis mokslas ir šiandien negali atsakyti į pagrindinį klausimą - kodėl NSO atskrenda pas
mus?

Kai kalbama apie šiuos paslaptingus objektus, tai būtybes, atskrendančias šiais objektais, vadiname ateiviais iš kitų planetų, nors patikimų žinių apie jų kilmę nėra. Gal tiksliau juo būtų vadinti enesonautais? Kad ir kas bebūtų šios būtybės, jos atkakliai vengia informacinio kontakto su žmonėmis. Vyksta kažkas keisto: atskrido, pasisukinėjo ir išskrido. O juk kelionė į kitą planetą - tai ne ekskursija į kaimyninį miestą. Tokia kelionė neišvengiamai susijusi su didžiulėmis energijos sąnaudomis kelionei erdvėje.

Bet kurios protingos būtybės tam ryšis tik tuo atveju, jei turės kažkokį svarbų tikslą. Kadangi NSO stebėjimas į klausimą, ko jiems prisireikė Žemėje, neatsako, tad mums patiems tenka ieškoti atsakymo.

Kas jie tokie?

Pastaruoju metu įvyko ufologų nuomonių dėl NSO kilmės išsiskyrimas. Pirmosios hipotezės, kuri dominavo praėjusio amžiaus 6-ame dešimtmetyje, šalininkai mano, kad tai yra kitų planetų kosminių civilizacijų techniniai įrenginiai. Tačiau pastaruoju metu vis daugiau žinomų tyrėjų linksta link teiginio, kad NSO atsiranda iš paralelinių pasaulių, kitų matavimų ir pan.

Yra vienas esminis punktas, kuriuo abiejų hipotezių šalininkų požiūris praktiškai sutampa - žmonijos vystymasis, tikriausiai, nuo pat pradžios, vyksta, nuolat kontroliuojant ateiviams, kad ir kas jie būtų.

Pasvarstykime, kodėl kai kurie ufologai atsisakė hipotezės, kad ateiviai kilę iš kitų planetų. Pagrindinė priežastis - ateivių buvimo Žemėje ilgaamžiškumas ir gausumas, o tai blogai siejasi su šiuolaikinėmis mokslinėmis teorijomis ir iš jų kylančiomis problemomis, susijusiomis su tarpžvaigždinėmis kelionėmis. Juk nuskristi šviesos greičiu - pačiu didžiausiu greičiu, įmanomu mūsų galaktikoje, - iki artimiausios planetos, kurioje, mokslininkų manymu, yra galima gyvybė, ir sugrįžti atgal, prireiks kelių dešimčių tūkstančių metų.

Tai visiškai nepaneigia hipotezės, kad ateiviai atvyko iš kitų planetų! Masinis paslaptingų „svečių" buvimas kalba apie tai, kad įveikti didžiulius tarpžvaigždinius atstumus jiems nėra didelė problema.

Tam jie gali panaudoti taip vadinamus laiko tunelius, „kurmio urvus“, kurie leidžia akimirksniu persikelti kosmose. Apie tai savo laiku rusų akademikas A. Sacharovas rašė: „Mes šiuo metu analizuojame tokią fantastinę galimybę, jog sritys, nutolusios viena nuo kitos per milijardus šviesmečių, tuo pačiu metu turi tarp savęs ryšį papildomais paraleliniais takais, dažnai vadinamais „kurmio urvais“.

Mes neatmetame stebuklo galimybės, t.y. perėjimo iš vienos erdvės srities į kitą, beveik momentinio, per labai trumpą laiką. Beje, naujoje vietoje mes pasirodysime visiškai netikėtai arba, priešingai, kažkas šalia mūsų pasirodys netikėtai “.

Labai svarbu ir tai, kad hipotezė apie ateivius iš kitų planetų paremta realiu faktu, jog Visatoje egzistuoja milijardai žvaigždžių, tuo pačiu ir daugybė planetų, kuriose gali išsivystyti protingos būtybės. Ko gero, jos savo išsivystimu mus yra pralenkusios milijonais ar net milijardais metų.

Mes žinome, kaip mūsų pačių civilizacijos mokslinės ir techninės galimybės išaugo vos per keletą paskutiniųjų šimtmečių. Kaip galima
teigti, kad tai, kas šiandien neįmanoma ar sunkiai įmanoma, pavyzdžiui, tarpžvaigždinės kelionės, ir po tūkstančių ar milijonų metų nebus įmanoma? Galima pateikti paprasčiausią pavyzdį: kaip būtų reagavę žmonės, jeigu prieš porą amžių kas nors būtų teigęs, kad kelionė iš Niujorko į Londoną truks vos keletą valandų?

Praktiškai neįmanoma įsivaizduoti, ką gali civilizacijos, kurios savo išsivystymu mus yra aplenkusios daugybe metų. Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad kitų planetų atstovai Žemėje gali lankytis jau labai seniai ir netgi masiškai...

Dabar panagrinėkime NSO atsiradimo iš paralelinių erdvių hipotezę. Pirma, skirtingai nei kosminiai objektai, visi šie paraleliniai pasauliai, kiti matavimai ir t.t. kol kas lieka tik teoriniais objektais. Antra, kaip galima teigti, kad pateikti iš vieno matavimo į kitą, iš vieno pasaulio į paralelinį, netgi jeigu toks realiai egzistuoja, yra žymiai paprasčiau ir lengviau, nei įveikti tarpžvaigždinius atstumus? Gal iš tiesų viskas yra ne taip, o priešingai? Arba teigti, kad perėjimas į kitus matavimus tuo pačiu metu išsprendžia ir tarpžvaigždinių kelionių problemą? Paralelinių pasaulių hipotezės „mokslinis" pagrindimas visiškai neatrodo pranašesnis. Neneigiant pačios galimybės, kad NSO gali atsirasti iš paralelinių pasaulių, vis tik hipotezė apie kitas planetas atrodo realesnė.

Po kosminiu gaubtu

Peržvelkime tai, kas yra bendra abiems hipotezėms. O būtent tai, kad žmonija yra nuolat stebima ir kontroliuojama. Su šiuo teiginiu sunku ginčytis, pagrindinis klausimas yra - kodėl?

Yra daugybė prielaidų - nuo Žemės kaip ateivių „energetinės plantacijos" iki grynai akademinio stebėjimo be jokio įsikišimo, laikantis galaktinių etikos taisyklių: nuo „zoologijos sodo“ iki „draustinio“ ir populiarios vietos tarpgalaktiniams kruizams ir t.t.

Teiginys apie kontrolę be jokio įsikišimo atrodo žymiai patrauklesnis už kitus.

Tačiau ar taip yra iš tikrųjų? Jeigu tai nėra galaktinė humanitarinė pagalba bei grynai mokslinis susidomėjimas jauna besivystančia civilizacija, tai kas dar gali būti?

Galima užtikrintai pareikšti, kad NSO veiksmai yra paremti kažkieno interesais, t.y. jie turi teikti naudą ateiviams. Tačiau kas gali būti taip naudinga, kad nežemiškųjų civilizacijų atstovai mūsų planetoje gana masiškai lankosi jau ne vieną tūkstantį metų?

Gal mums nežinomas „kažkas“ reikalingas ne tik jiems tiesiogiai, bet ir svarbesniems Visatos interesantams, o ateiviai - tai tarsi kokie rangovai, vykdantys kažkieno užsakymą?

Bet kuriuo atveju, ko gero, nėra prasmės kalbėti apie mūsų planetos gamtinius resursus arba žmonių civilizacijos techninius produktus. Ateiviams, greičiausiai, susidomėjimą kelia kažkas kita, ir tai yra mumyse, žmonėse.

Protas - štai kas pirmiausia ateina į galvą šiuo atveju. Žmogaus protas, individualus ar kolektyvinis. Vienu žodžiu, tai, kas skiria mus jei nuo visų, tai nuo daugumos gyvų sutvėrimų mūsų planetoje. Būtent protas gali būti ateivių tikslas, tačiau ne tam, kad juo rūpintųsi ar padėtų, tačiau kažkam kitkam. Galima kalbėti apie proto „plantaciją", galimai vieną iš nedaugelio Visatoje.

Dabartiniu metu mes visiškai tiksliai nežinome, kas tai iš tiesų yra fizinis mūsų amžinosios sielos, proto ar sąmonės - kad ir kaip tai pavadintumėme - pagrindas. Suprantama, jeigu mūsų siela iš tiesų gali egzistuoti savarankiškai po fizinio kūno, kuriame ji gyveno, mirties. Visos pasaulio religijos teigia, kad mūsų sielos nemiršta, o pereina į kitą, pomirtinį pasaulį. Iš kitos pusės, mes neturime jokio supratimo, kaip visos šios „protingos sielos" gali būti surinktos ir panaudotos po mirties, jeigu tai iš viso įmanoma.
Padarykime prielaidą, kad tai įmanoma. Tokiu atveju ateiviams Žemėje vertybė gali būti proto sankaupos, egzistuojančios labai mažų energetinių laukų forma. Jie gali būti panaudoti proto paskleidimui Visatoje. Pagal dabartiniu metu populiarią ir gerai moksliškai pagrįstą versiją, Žemėje protas atsirado ne dėl gyvųjų būtybių evoliucijos, o buvo atgabentas iš Kosmoso ir tada ėmė vystytis.

Natūraliai kyla klausimas: jeigu Žemė - tai savotiška „proto plantacija", kurioje ateiviai surenka „užsimezgusius vaisius", kodėl jie nesudaro sąlygų gauti geresniam „derliui", kad kiekvienas individualus protas visiškai „sunoktų", t.y., kad kiekvienas žmogus nugyventų kuo ilgesnį gyvenimą? Ką galima pasakyti apie mirštančius kūdikius gimdymo metu, mirusius vaikus nuo nelaimingų atsitikimų ir ligų, nekalbant apie milijonus žmonių, kurie žūsta dideliuose ir mažuose karuose?

Ar tai kosminio „absoliutaus nesikišimo" principo laikymasis, ar nelabai rūpestingų „plantatorių natūralios gamybinės atliekos"? O gal jiems paprasčiausiai reikia daugelio rūšių proto sankaupų, visokių ir skirtingų? Juk mes nežinome jų galutinio tikslo.

Galiausiai juk galima padaryti prielaidą, kad ateivius domina tik kolektyvinis Žemės gyventojų protas, esantis šiuo metu, jeigu toks iš viso egzistuoja? Štai todėl jie ir nekreipia dėmesio į individualias gyvybes.

Nors tai ir atrodo absurdiškai, toks teiginys visiškai galimas. Negalima neigti, kad kolektyvinis žmonijos protas tarnauja ateiviams ar tiems, kas stovi už jų, kaip ypač galingas kompiuteris, naudojantis individualių protų-kompiuterių galimybes mums nežinomais tikslais. Kiekvienas šio milžiniško tinklo „elementas" net neįsivaizduoja, kokiam tikslui iš tiesų funkcionuoja.

Tokiu atveju nuolatinis ateivių buvimas yra ne kas kita, o tarsi technikų ar operatorių budėjimas, rūpinantis visa sistema. Apie jokį gailestį, rūpestį ir panašius jausmus kiekvienam atskiram tinklo elementui negalima net kalbėti, jeigu tai neveikia bendro efektyvumo.

Vaizdas atrodo gana niūrus, tačiau nėra jokių garantijų, jog nėra dar blogiau. Vis gi kur kas maloniau grįžti prie minties, kad Žemė yra vienas iš proto „inkubatorių" Visatoje, o ateiviai tik surenka šį protą, kai po žmogaus mirties jis pasidaro nebereikalingas. Jeigu taip yra iš tikrųjų, tai galime didžiuotis, kad Kūrėjo valia dalyvaujame Visatos „sužmoginime", padėdami joje pasklisti protui.