Kodėl NSO skraidė virš Hirosimos ir Nagasakio?

1945 m. rugpjūčio 6d. ryte virš Japonijos patekėjo dvi saulės. Viena - ta, kuri puikuojasi šios šalies vėliavoje, teikianti šilumą ir gyvybę. Antroji - mirtį nešantis branduolinio sprogimo virš Hirosimos blyksnis.

Tragedijos kronika

Viskas prasidėjo prieš kelis mėnesius iki šios lemtingosios dienos. 1945 m. liepos 16 d. Naujosios Meksikos valstijoje (JAV), Alomogordo poligone buvo įvykdytas pirmasis žmonijos istorijoje branduolinis sprogimas, paskelbęs apie sėkmingą Manheteno projekto pabaigą.

Jungtinės Amerikos Valstijos įsigijo branduolinį ginklą, o tuo pačiu ir pagundą jį išbandyti vis dar tebevykstančiame Antrajame pasauliniame kare.

Amerikiečių armijos generolų logiką galima suprasti, net ir visiškai nepateisinant Japonijos miestų bombardavimo. Tuo metu Italija, o po to ir Vokietija jau buvo patyrusios pralaimėjimus, karas artėjo prie pabaigos, tik paskutinė „Ašies“ šalis - Japonija
- kapituliuoti nesirengė. Dar daugiau, japonai už savo gimtąsias salas rengėsi kautis iki pat mirties.

Salos gyventojai, besididžiuojantys tuo, kad per visą šalies istoriją nė vienam užpuolikui nebuvo pavykę užkariauti šalies, propagandos įvesti į ekstazės būseną ir pasirengę padėti galvas už dieviškąjį imperatorių, buvo nusiteikę labiau nei ryžtingai. Šalies gynybai rengėsi ne tik armija, bet ir civiliai - netgi mokykloje vaikai buvo mokomi, kaip parankinėmis priemonėmis žudyti priešo kareivius.

Reikia pasakyti, amerikiečių armijos vadovybei ir eiliniams kariams jau teko patirti beviltišką japonų narsą. Juo arčiau karo veiksmai artėjo prie jų gimtųjų salų, tuo nuožmiau japonai kovėsi. Nuo 1944-ųjų metų jūreiviams siaubą keldavo iki tol nežinomas žodis „kamikadzė". 1945 m. vasario-kovo mėnesiais vykęs mažytės, 23 km ilgio Ivo Džimos salos šturmas JAV atsiėjo 26 tūkstančius žuvusių ir sužeistų jūros pėstininkų. Ir tai nežiūrint į visišką technikos ir gyvosios jėgos persvarą.

Japonų kariai, gynę salą, kovojo tol, kol baigėsi šaudmenys, maistas ir vanduo. Likę gyvi kariai puolė į ataką, rankose turėdami tik šaltuosius ginklus ir žinodami, kad jų laukia tikra mirtis. Panaši istorija pasikartojo 1945 m. balandžio 1-23 dienomis, kai anglų ir amerikiečių kariuomenės bandė užimti Okinavos salą. Sį kartą pergalė pareikalavo dar daugiau žmonių gyvybių. O prieš akis dar laukė ištisas archipelagas, kuriame gyveno ryžtingai nusiteikę bebaimiai žmonės.

Paskaičiavusi, kiek atsieis bandymas užimti Japoniją, amerikiečių armijos vadovybė išsigando: pagal optimistiškiausius paskaičiavimus mūšiuose galėjo žūti apie 1,7 milijono karių. Štai todėl vietoj tiesioginio įsiveržimo buvo nuspręsta eiti kitu keliu - išgąsdinti japonus, panaudojant iki tol nematytą ginklą.

1945 m. rugpjūčio 6 d. bombonešis B-29 „Enola Gay“ pakilo iš Tiniano salos, skraidindamas 4 tonas sveriančią urano bombą „Mažylis". Skrydžio tikslas buvo Hirosima - svarbi tiekimo bazė, be to, šiame mieste buvo įsikūręs Pietų Japonijos gynybos štabas.

8:15 ryte virš bundančio miesto 600 m aukštyje įvyko sprogimas, kurio galingumas prilygo 13 kilotonų trotilo sprogimui. Kilometro spinduliu nuo sprogimo epicentro žuvo visa, kas buvo gyva. Siaubingus sugriovimus nuo smūgio bangos papildė labai galingas šviesos ir šiluminis spinduliavimas, nuo kurio lengvi japonų mediniai namai užsidegdavo tarsi degtukai.

Per miesto griuvėsius praūžė ugnies tornadas, už savęs palikęs 11 kvadratinių kilometrų plotą pelenų. Hirosimoje buvo sugriauta 80 % pastatų, tiesiogiai nuo sprogimo žuvo 80 tūkstančių žmonių, tragedijos pasekmės nusinešė dar 120 tūkstančių žmonių gyvybes.

Šviesos danguje

Visas pasaulis dar tą pačią dieną pradėjo kalbėti apie šį įvykį, juk netgi žiauraus Antrojo pasaulinio karo fone miesto sunaikinimas akimirksniu vienintelės bombos sprogimu kėlė siaubą. Nieko keisto, kad šiame baisios tragedijos fone mažai kas pastebėjo mažas šviesas danguje.

Tik praėjus dešimtmečiams po įvykio ufologai ėmė pastebėti kai kuriuos keistumus to meto dokumentuose. Pirmą kartą informacija apie tai, kad virš Hirosimos buvo matyti NSO, buvo išspausdinta 1974-ais metais Japonijoje leidžiamame ufologiniame žurnale „UFO News“. Straipsnis buvo iliustruotas unikalia nespalvota nuotrauka, padaryta sugriautame mieste.

Nors nuotraukos kokybė gana prasta, joje galima nesunkiai pastebėti disko formos juodą objektą ore. Ši nuotrauka apstulbino specialistus ir sužadino jų norą pradėti intensyvias neatpažintų skraidančių objektų buvimo tragedijos vietoje patvirtinimo paieškas. Ir netrukus ufologų rankose atsirado nauji faktai, kurie nepaliko jokių abejonių: ateiviai atidžiai stebėjo 1945-ųjų metų rugpjūčio mėnesio įvykius.

Pavyzdžiui, pavyko aptikti kapitono Macujo Takenakos, vadovavusio vienai zenitinei baterijai, turinčiai ginti Hirosimą nuo atakų iš oro, ataskaitą. Šiame dokumente, parašytame 1945 m. rugpjūčio 4 d., yra duomenys apie tai, kad naktį danguje pasirodė keistos šviesos.

Kapitonas iš pradžių nusprendė, kad tai yra amerikiečių lėktuvai, todėl įsakė apšviesti objektus prožektorių, įtaisytų ant zenitinės baterijos, spinduliais. Tačiau bandant įvykdyti kapitono Takenakos įsakymą pavaldiniai susidūrė su problema, kad neatpažintas skraidantis objektas išvengia šviesos spindulio, atlieka manevrus, kurių joks lėktuvas fiziškai negali atlikti.

Pranešimai apie keistas šviesas danguje buvo aptikti ir kitų priešlėktuvinės gynybos baterijų vadų ataskaitose. Ir tai buvo ne tik iš Hirosimos, bet ir iš Nagasakio - antrosios atominio bombardavimo aukos.

Kai kuriais duomenimis, neatpažintus skraidančius objektus galėjo matyti ir leitenantas Normanas Rėjus, lėktuvo „The Necessary Roughness“ ekipažo vadas. Šis lėktuvas buvo vienas iš žvalgybos lėktuvų, kurie lydėjo „Enola Gay“ bombonešį.

Likus nedaug laiko iki „Mažylio“ numetimo virš miesto, Rėjus pastebėjo kažkokį judėjimą tarp debesų (meteorologinės sąlygos tą rytą nebuvo geriausios) ir netgi nusprendė, kad japonai į orą pakėlė naikintuvus bombonešiui perimti. Tačiau skraidantys aparatai daugiau nepasirodė, todėl žvalgybos lėktuvo vadas nusprendė, kad nėra priežasčių pavojui.

Nors po atominės bombos sprogimo Hirosimos gyventojams visiškai nerūpėjo žiūrėti į dangų, liudijimų apie NSO pasirodymą virš miesto pavyko aptikti apylinkių gyventojų, kurie su siaubu akyse stebėjo augantį atominį grybą, pasakojimuose.

Pavyzdžiui, buvusi Hirosimos priemiesčio gyventoja Usari Sato pasakoja (šį pasakojimą užrašė vienas ufologas), kad toje vietoje, kur po sprogimo išaugo atominis grybas, ji šalia pastebėjo keistą skraidantį aparatą. Iš pradžių moteris pagalvojo, kad tai yra amerikiečių lėktuvas, tačiau netrukus suprato, kad klysta - keistasis skraidantis objektas praskrido kiaurai grybo „galvą“.

Ufologams pavyko nustatyti, kad po miesto bombardavimo smarkiai išaugo žmonių dingimo atvejų. Tai, kad daugelis Hirosimos gyventojų po rugpjūčio 6-os dienos buvo įtraukti į dingusiųjų sąrašus, nėra nieko nuostabaus, tačiau to visiškai negalima pasakyti apie pacientų dingimą iš ligoninių palatų.

Konkretūs skaičiai skiriasi, tačiau ufologai teigia, kad iš ligoninių dingo ne mažiau 100 į jas patekusių žmonių. Tuo metu į kelių pacientų dingimą nebuvo atkreiptas dėmesys - labai daug žmonių mirė, labai dažnai juos tekdavo laidoti, sužiūrėti kiekvieno likimą buvo praktiškai neįmanoma.

Tačiau vėlesniais dešimtmečiais ufologams pavyko išsiaiškinti, kad dažnai prieš žmonių dingimą vykdavo keisti reiškiniai: buvo matomos šviesos danguje, girdėti aukšto dažnio gaudesys.
Dėl to kai kurie ufologai mano, kad Hirosimoje nuo 1945 m. rugpjūčio 7 d. vyko masinis žmonių grobimas.

NSO sulekia į kraują

Tokios nuomonės laikosi daugelis specialistų, tiriančių NSO fenomeną. Padidėjęs ateivių susidomėjimas Hirosima buvo tik ypatingas atvejis. Tačiau praėjus kelioms dienoms po pirmojo atominės bombos panaudojimo, daug NSO buvo matoma danguje virš Nagasakio - 1945 m. rugpjūčio 9 d. virš miesto taip pat buvo susprogdinta atominė bomba.

Nuo senų laikų iki mūsų dienų žinoma daug atvejų, kai ateiviai iš kitų planetų stebėjo karinių veiksmų Žemėje eigą. Kartais keistų šviesų pasirodymas danguje tapdavo lemiamas. Pavyzdžiui, yra žinomas atvejis, kad prieš mūšį prie Mulvijaus tilto busimasis Romos imperatorius Konstantinas Didysis danguje pamatė šviesas. Jis tai palaikė dangiškuoju ženklu, kad jam pavyks pasiekti pergalę.

Keistos šviesos danguje buvo pastebėtos 1571-ais metais, vykstant mūšiui prie Lepanto, pačiam kruviniausiam istorijoje jūrų mūšiui; 1812-ais metais Borodino mūšio metu; 1916-ais metais mūšio prie Somos metu - ir taip toliau. Netgi mūsų laikais ateivių skraidantys objektai buvo pastebėti Sirijoje, kur kurdų sukarintos formuotės kovoja prieš Islamo valstybės ir Levanto smogikus.

Antrasis pasaulinis karas, nusinešęs daugiau žmonių gyvybių, nei bet kuris kitas karas, ypač pasižymėjo NSO pasirodymu virš mūšių laukų. Anglų ir amerikiečių lakūnai netgi naudojo specialų terminą šiems objektams -„foo fighters“ („kažkokie naikintuvai“). Susitikimas su šiais objektais nebuvo retenybė.

Kodėl ateivius taip traukia kovų vietos? Yra keletas hipotezių, bandančių atsakyti į šį klausimą.

Pirma, ateivius traukia smalsumas. Karas - puiki galimybė išstudijuoti naujausias žmonijos technologijas ir suprasti, ko galima laukti iš žmonių. Be to, didelių mūšių metu yra puiki proga pagrobti dešimtis karių - juk mūšio įkarštyje į tai paprasčiausiai niekas neatkreipia dėmesio.

Pats žinomiausias masinio dingimo atvejis - tai Norfolko pulko karių ir karininkų dingimas. 1915-ais metais, kai vyko kovos tarp Didžiosios Britanijos ir Osmanų imperijos armijų dėl Galipolio pusiasalio, 267 žmonės, kuriems vadovavo pulkininkas Horisas Bošas ir kapitonas Frenkas Bekas, tarsi ištirpo nežinia iš kur susidariusiame rūke.

Kita versija tvirtina, kad ateiviai, dalyvaudami mūšio lauke, dėl kažkokių priežasčių stengiasi išvengti dar didesnio kraujo praliejimo. Šios teorijos šalininkai remiasi tuo faktu, kad virš Hirosimos numesta bomba išlaisvino tik vieną procentą savo potencialios galios.

Iš „Mažylyje“ esančių 64 kilogramų sodrinto urano branduolinėje reakcijoje dalyvavo tik 700 g, likusią masę išsklaidė sprogimas. Kai kurie ekspertai mano, jog visai galimas dalykas, kad to priežastis buvo ateivių įsikišimas, kuriuo buvo išvengta iš tiesų didžiulio masto tragedijos.

Yra dar viena hipotezė, kuri remiasi teiginiu, jog NSO priklauso ne ateiviams iš kitų planetų, o mūsų tolimiems palikuonims, kurie išmoko keliauti laike. Šiuo atveju neatpažintų skraidančių objektų pasirodymą didžiulių mūšių ir katastrofų metu reikia vertinti kaip mokslinę ekspediciją, kurios tikslas yra pašalinti nežinomas vietas ateities žmonių istorinėse žiniose.

Nors ir neaišku, kuria teorija reikia tikėti, tačiau didelio NSO skaičiaus pasirodymas vienoje vietovėje gali pranašauti netrukus įvyksiančią nelaimę. Taip buvo Černobylio atominės elektrinės avarijos atveju.