Neseniai Kinijos žiniasklaida paskelbė įdomią istoriją. 2003 metų vasario 28 dieną privačioje anglių kasybos šachtoje greta Czisi miesto įvyko avarija. Griūtis užvertė keturiolika ten dirbančių šachtininkų. Gelbėtojai atkasė dvylikos žuvusiųjų palaikus, bet Van Chu ir Leo Pen nerado. Šachta buvo uždaryta, o savininkas nuteistas daugelį metų kalėti.
Bet 2008 metais Van Chu netikėtai sveikas grįžo namo. Žmoną rado ištekėjusią už kito, suaugę vaikai išsivažinėję gyveno atskirai. Van Chu pasistatė naują namą, ėmėsi daržininkystės. Netrukus juo susidomėjo valdžios atstovai, apkaltino slapstymusi po avarijos, nes šeimai buvo išmokėta kompensacija. Vyriškis pasiūlė išmoką grąžinti. Tada valdžia susidomėjo, iš kur jis turi tiek pinigų. Van Chu paaiškino visus tuos metus praleidęs pas Žemės gelmėse gyvenančius galinguosius ktonus. Po tokių kalbų jį nusiuntė medikams ištirti.
Komisija patvirtino vyriškio tapatybę ir tai, kad jis sveikas. Tik negalėjo paaiškinti, kur dingo angliakasių profesinė liga – antrakozė, dėl kurios netrukus būtų turėjęs mesti šachtininko darbą. Tai beveik nepagydoma anglių dulkių prisikaupusių plaučių liga. Prieš dingimą Van Chu buvo likę dvidešimt penki dantys, o dabar gydytojai rado visus trisdešimt du. Be to, gydytojų komisija 39 metų Van Chu organizmo būklę įvertino kaip dešimčia metų jaunesnio.
Buvusiam angliakasiui kėlė problemų ir kitos bėdos. Pastatytas naujas namas, banko sąskaitoje didelė suma, namie nemažai grynųjų ir svarbiausia – trečdalio milijono juanių vertės brangakmeniai smaragdai. Vyriškiu susidomėjo tardymo organai. Paaiškėjo, kad dalį brangakmenių jis pardavė juvelyrui Šanchajuje, o vėliau smulkiai aprašė išgyvenimus po avarijos.
Tris paras po avarijos, atkirsti nuo išėjimo šachtos tunelyje, Van Chu ir Leo Pan laukė gelbėtojų pagalbos. Tenkinosi tik vandeniu. Paskui prieš tris dešimtmečius apleistais tuneliais leidosi ieškoti išsigelbėjimo. Pagaliau ilgai klaidžioję senais tuneliais, jie sutiko keistų žmonių, kurie tesiekė Van Chu tik iki juosmens. Tie žmonės juos pamaitino ir ilgai vedė į ktonų karalystę. Vyriškis mano, kad jie ėjo gilyn gal penkiolika kilometrų. Ten nebuvo karšta, oras gaivus. Atėję pamatė maždaug 3000 žingsnių ilgio ir iki 300 metrų aukščio ertmes, sujungtas perėjimais. Lubos skleidė oranžinės spalvos švytėjimą, kurio pakako net skaityti. Kiekvienoje iš tų ertmių gyvena gal po tūkstantį ktonų.
Ktonai maitinasi įvairių rūšių pelėsiais. Abu angliakasiai greitai atsigavo, pramoko nesudėtingos ktonų kalbos. Požemio gyventojai fiziškai gerai išsivystę, gyvena mažiausiai po du šimtus metų, beveik neserga ir maždaug kas 25 metai jiems atsinaujina dantys. Iš įvairių pelėsių rūšių gaminasi audinius ir net popierių, tinkamą rašyti. Ktonai įvaldę metalurgiją ir naudoja varį, auksą ir sidabrą.
Van Chu pasiilgo įprastos saulės. Ktonai nustebo, nes gyvenimą Žemės paviršiuje laiko nelaime. Jie neatkalbinėjo Van Chu, bet apdovanojo ir palydėjo iki paviršiuje esančios urvo angos. Valdžios atstovai Van Chu pripažino nevisapročiu, bet, matyt, tik tam, kad nusiuntę ne į ligoninę, o į karinę bazę, ko gero, detaliau viską išsiaiškintų apie ktonus.
Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose! Prisijunkite prie mūsų paskyroje, kad nepraleistumėte įdomių dalykų!
