Marsas yra gyvas, o Mėnulis - ateivių irštva

1. Marso ir mėnulio paviršiaus nuotraukose galima įžvelgti veidus, keistas formas, netgi ateivių laivus primenančius objektus. Ar tai - tik optinė apgaulė?

Marsas 4-oji Saulės sistemos planeta, patenkanti į taip vadinamą „gyvybės zoną“. Mėnulis – žemės palydovas – labai keistas ir visiškai nepanašus į jokius kitus planetų palydovus. Abu šie kosmoso kūnai panašūs tuo, jog nuo seno labiausiai traukė tyrinėtojų akis ir širdis, fantastinių romanų autorių vaizduotę. Vienas tokių - Herbertas Džordžas Velsas, parašęs pirmuosius literatūros istorijoje kosminius romanus “Pasaulių karą” ir “Pirmieji žmonės mėnulyje”. Galbūt šio 19 ir 20 amžių sandūroje savo genialius romanus parašiusio mokslinės fantastikos tėvo įkvėpti, žmonės pradėjo svajoti apie Mėnulio, ir galbūt ir Marso užkariavimą. Pradėta buvo nuo Mėnulio, jis arčiau. Įkelti pirmiesiems koją į mėnulį svajojo ir Hitleris, ir Stalinas, tačiau daugiausiai šia kryptimi nuveikę amerikiečiai, kurie anksčiausiai už visus kitus ir nutraukė žemės palydovo tyrinėjimus, palikdami šūsnis neatsakytų klausimų. Marso tyrinėjimo istorija kiek kuklesnė, tačiau raudonoji planeta irgi ne itin kalbi. Nuotraukos, kurios pasiekia žemę iš įvairių zondų neleidžia niekam susidaryti vieningo vaizdo. Kai kurie objektai, kuriuos matome iš Marso nuotraukų, toli gražu nepanašūs į stichijų darbą. Be to NASA gautus vaizdus retušuoja. Pavyzdžiui, viena nuotrauka buvo sukėlusi tikrą sensaciją. Marso regione, vadinamame Sidonija, amerikiečių zondas „Viking“, dar 1976 m. užfiksavo daug piramidžių ir kažką, kas buvo be galo panašu į šešėlių paslėptą žmogaus veidą, primenantį Egipto sfinksą. NASA ilgą laiką tas nuotraukas laikė įslaptintas. Iki šiol galima rasti šimtus įrodymų apie tai, jog šie Marso „statiniai“ yra dirbtinės kilmės ir lygiai tiek pat – jog tai – optinė apgaulė. Teisūs tie, kurie labiausiai tiki savo versijomis. Na, bet jeigu pasiklausime logika ir sveiku protu, tai kodėl gi negalėjo būti Marse gyvybė? Kodėl gi Mėnulis negali būti apgyvendintas ir šiandien? Dar 1969 m. Apolo 11 ekipažo nariai, pirmieji nusileidę žmonės Ramybės jūroje, N. Armstrongas, E. Aldrinas, M. Collinsas nustebo, pamatęs, jog žemės palydove jie nėra vieni ir pasijautė neprašytais svečiais. Galbūt dėl šios, o gal ir dėl kitų mums nežinomų priežasčių tiek Marso, tiek Mėnulio tikrieji vaizdai yra retušuojami prieš tai, kai jie patenka į internetą ar žurnalų puslapius.

2. Marso paviršius išvagotas linijų, kurios kadaise buvo upės. Kalbama, kad Marse prieš tūkstančius metų buvo gamta, panaši į žemės, ir gyveno ateivių civilizacija. Tokios teorijos - fantazija?

Negalima jokiu būdu atmesti panašių fantazijų. Marsas patenka į gyvybės zoną. Ašigaliuose rasti milžiniški ledynai, buvusių upių ir net gofruotus vamzdžius primenančių požemio komunikacijų. Ir nesvarbu, jog teoriškai ir praktiškai dabartinėmis sąlygomis Marse žemės tipo gyvybė rastis negali. Mokslininkai įvairiuose mokslo populiarinimo dokumentiniuose filmuose apie šią planetą tikina, jog bent jau mikroorganizmų arba virusų ten tikrai gali būti. Tačiau ar viską mes žinome apie gyvybę? Kažkodėl mes manome ir esame tuo šventai įsitikinę, jog gyvybei atsirasti reikia vandens ir tinkamos atmosferos? Ar žinome, kokios gyvybės formos egzistuoja ten, kur mūsų akys nemato? Taip, kad optimizmui čia vietos labai nedaug. Jeigu daugelis požymių rodo, kad Marse galėjo būti protinga gyvybė, tai, atsitikus katastrofai, nes į Marso šoną kažkas stipriai rėžėsi (liko randas), ji galėjo išlikti, tarkim, po paviršiumi. Tokios versijos atmesti jokiu būdu negalime. Yra mediumų, kontaktuojančių, kurie tvirtina palaikantys ryšius su tenykšte civilizacija. Ji labai sena, o populiacija tesiekia vos kelis tūkstančius gyventojų. Jų bazės esą – giliai po paviršiumi. Beje labiausiai tyrinėjant Marsą nukentėjo rusai. Mat „Phobas 2“ misija, vykdyta 1988 metais įdomi tuo, jog didžiausiame Marso mėnulyje Fobe pastebėtas itin aktyvus NSO judėjimas. Paskutinis JAV aparatas Curiosity taip pat fiksavo NSO aktyvumą Marso paviršiuje ir ta tema galima rasti ne vieną nuotrauką.

3. Mėnulio tyrinėjimo programos kažkodėl buvo sustabdytos. Oficialiai skelbiama, kad dėl pinigų stokos. Tačiau sklinda gandai, kad Mėnulyje gyvena būtybės, kurios kelia grėsmę tiek astronautams, tiek visai žmonijai.

Jeigu tos būtybės, kurios gyvena Mėnulyje keltų grėsmę visai žmonijai, tai mes būtume senai sunaikinti. Kodėl Apolo misijos į mėnulį buvo nutrauktos, iki šios dienos aiškaus atsakymo nėra. Visų Apolo misijų, kurių tikslas buvo Mėnulis, astronautai vienaip ar kitaip yra susidūrę su NSO problema. Tai matosi netgi iš oficialių ataskaitų. Taigi, greičiausiai buvo taip: žmonės buvo perspėti, kad nelįstų į ne į savo teritoriją. Ką gi, šiandien mažai kas abejoja, jog artimiausiame nuo Žemės kosminiame kūne šeimininkauja kažkas, o mes apie tai nieko nežinome ir dar blogiau – išsigandome. Vieša tiesa nuo tiesos gerokai skiriasi. Paslapčių tik daugėja. Kas gi per daiktas tas Mėnulis, galų gale? Argi ne keista, kad nuo šio dangaus kūno priklauso viskas kas gyva žemėje? Jis keistai veikia vandenį, dėl ko vandenynuose vyksta potvyniai ir atoslūgiai. Mėnulis labai stipriai veikia žmogaus gyvenimo ciklą, o

ypatingai moterų. Tuo tarpu jis, Mėnulis, nepriklauso žmogui, o kažkokiom būtybėm, kurios amerikiečiams neleido tęsti Apolo misijų. Paslapčių šydą dar labiau stiprina tai, jog Mėnulio orbita, kuria jis sukasi aplink Žemę, idealiai vienoda. Jis visada sukasi tik viena puse. Pagal mechanikos dėsnius taip būti negali. Be to, Mėnulio prieigose ir paviršiuje nuolat zuja šimtai NSO. Jeigu mėginsime, bet priartėti prie tiesos, turėsime sutikti su šokiruojančiomis išvadomis, jog Mėnulis – tuščiaviduris. Jo masė nėra didelė ir jis yra valdomas iš vidaus, kaip koks dirbtinis aparatas. Mėnulis greičiausiai yra dirbtinis aparatas, skirtas gyvybės procesams žemėje valdyti.

4. Mokslininkai pastebėjo, kad visatoje gausu planetų, kuriose sąlygos panašios į žemės (pvz. Kepler-22b). Jose galėtų būti gyvybės. Ar tai įrodymas, kad mes ne vieni?

Žinoma, kad tai įrodymas, tačiau to negana. Mokslininkai ieško žemės tipo gyvybės, tai greičiausiai ten tokia ir yra. Tačiau, kaip jau minėjau, žemiško tipo gyvybės forma visatoje greičiausiai nėra vienintelė. Pavyzdžiui, kitomis „cheminėmis“ sąlygomis ląstelės gali susiformuoti kitaip, ne anglies, o, pavyzdžiui, silicio pagrindu. Galbūt visatoje egzistuoja tokios gyvybės formulės, kurioms nereikia atmosferos, kurios prisitaiko aukštos radiacijos, super aukštų arba super žemų temperatūrų, įvairių slėgio režimų, skirtingų gravitacijų ir t.t. Dar vienas dalykas, ką akcentuoja ir vienas žymiausių NSO tyrinėtojų, projekto atskleidimas iniciatorius Stevenas Greeras, gyvybei egzistuoti nebūtina medžiaga. Gyvybė gali egzistuoti ir kaip energija.

5. Sakoma, kad kosmose yra labai dideli atstumai, kuriais keliauti užima labai daug laiko. Jei ateiviai egzistuoja, kaip jie gali taip greitai keliauti?

Dar Albertas Einšteinas pastebėjo, kad erdvė ir laikas – reliatyvios substancijos. Viskas priklauso nuo atskaitos sistemos. Šiuolaikinė kvantinė fizika nuėjo dar toliau – išmoko daleles teleportuoti dideliais atstumais. Šiandien laboratorijose mėginama išmokti teleportuoti ir didesnius cheminius junginius. Fizikai neabejoja, kad gali egzistuoti (o galbūt slapta senai naudojasi) laiko ir erdvės tuneliai iš vienos visatos vietos į kitą. Tam užtenka atidaryti gretimo kabineto duris. Ateiviai taip ir daro. Taigi, tam, kad nukeliautum iš vienos planetos į kitą, kosminiai laivai gali pasirodyti ne pats geriausias sprendimas.

6. Dabartinis mokslas remiasi didžiojo sprogimo teorija. Tačiau atrandama vis daugiau įrodymų, kurie verčia tuo abejoti. Kokia galima visatos kilmė?

Nereiktų visiškai nurašyti didžiojo sprogimo teorijos. Tačiau šį reiškinį reiktų užvadinti kitaip. Iš tikrųjų viskas nuo kažko juk turėjo prasidėti. Tas kažkas – yra mintis – idėja, nuo kurios viskas pradėjo kurtis ir plėstis. O kas tą mintį išaudė? Kieno galvoje ji atsirado? Kaip bepasuktume šį klausimą, jeigu remsimės tiek kvantine fizika, tiek ir religijų išmintimi, prieisime prie kūrėjo sąvokos. Mes turime reikalų su viena iš Visatų. Jų yra be galo daug. Visata - tai savotiškas burbulas, kuris nuolat plečiasi. Tai kūrėjo mintis - idėja, kuri nuolat plėtojasi ir pildosi pagal tam tikrus dėsnius ir yra valdoma dviejų esminių jėgų. Viena – stengiasi viską išsaugoti, o kita – veda į priekį. Viena – energija, o kita – materija. Kas suvokia šių dviejų stichijų daromą tvarką, visatos paslaptis atsiskleidžia akimirksniu.

7. Pastebėta, kad visatos modeliai įtartinai panašūs į smegenų ląstelių modelius. Ar gali būti, kad mūsų visata - dalis kažkokio darinio, panašaus į smegenis? Kodėl panašios formos atsikartoja

Visatą, gimė kažkieno galvoje? Po po to materializuojasi per formas. Kūrėjo sąvoka nėra niekam svetima. Ir jūs teisingai pastebėjote, viskas atsikartoja, kaip danguje, taip ir ant žemės. Visata yra holograminė, galima sakyti milžiniška 3D formato projekcija. Kiekviename jos taške atsispindi pilnas vaizdas. Tai puikiai aprašyta Michael Talbot knygoje „Holograminė Visata

8. Ar verta siekti užmegzti kontaktą su nežemiškomis civilizacijomis? Galbūt šis susidūrimas žemei būtų pražūtingas?

Norim to, ar nenorim, mes jau su jais kontaktuojame. Kalbėjome ką tik apie Mėnulį, kuris žmogui akivaizdžiai nepriklauso, kaip ir, greičiausiai, pati žemė? Tačiau mes – priklausomi nuo Mėnulio. Darykime išvadas.

Tačiau, jei norime, eikime toliau. Jeigu trokštame atsakyti į klausimą, kas jie, pažvelkime į save. Juk Dievas, ar dievai sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą. Dabartinis žmogus – jau nebėra tipinė beždžionė. Tačiau mus sukryžmino su primatais, prikabino prie žemės Mėnulį ir sukūrė naują įvairių odos spalvų

darbininkų rasę. Jie mus ir toliau prižiūri, kad evoliucionuotume sklandžiai. Tačiau, jei genetinis eksperimentas nepavyks, mus tiesiog nušluos nuo žemės paviršiaus ir užveis naują žmogų. Taip jau ne kartą buvo. Juk iš Mėnulio, valdyti žemės stichijomis, greičiausiai, nėra sudėtinga. Šventi raštai apie tai pilni užuominų. Tačiau nereikia atmesti versijos, kad žemę gali aplankyti ir mums priešiškų civilizacijų ateiviai. Tačiau esu įsitikinęs, jog mūsų planetą prižiūrinčios ateivių kompanijos neleis, kad tai įvyktų. Žemė su žmonėmis yra kažkieno nuosavybė ir, kaip ir žmonių pasaulyje, taip ir ateivių vyksta nuožmi konkurencija, kam atiteks šis riebus kąsnis.

9. Sklinda gandai, kad ateiviai stengiasi daryti įtaką žemės civilizacijai paveikdami įtakingus asmenis žemėje. Ar tai gali būti tiesa?

Didžiausia sąmokslo teorija šiuo klausimu susijusi su prezidento D. Eizenhauerio laikais įvykdytu sąmokslų. Mat tuoj po II pasaulinio karo buvo stebimas itin aktyvūs NSO vizitais visoje planetoje. Ne tik legendos, bet ir tam tikri faktai leidžia įtarti, jog minėtasis JAV prezidentas su kariškiais buvo susitikę su žemę administruojančių ateivių atstovais. Žmonės esą iš ateivių gavo naujų technologijų mainais į leidimą grobti žmones eksperimentams. Nuo praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio per planetą nusirito keistų istorijų virtinė, kai žmonės liudijo, jog turėjo kontaktą ar net buvo pagrobti ateivių. JAV fermeriai su siaubu prisimena laikus, kai iš ganyklų keistomis aplinkybėmis dingdavo galvijai, kuriuos po to rasdavo nugaišusius su išsiurbtais vidaus organais. Bendri projektai su ateiviais iki šiol vykdomi Nevados dykumoje esančioje paslaptingoje 51 zonoje. Tai JAV karinių oro pajėgų bazė – daugiaaukštis požeminis pastatas.

Man atrodo, kad tam tikra valdžios atstovų komunikacija su Žemę administruojančiomis tarnybomis iš kosmoso vyksta reguliariai. Tam tyra specialios tarnybos, Vyrai juodais drabužiais, kurie tą ryšį užtikrina beveik kasdien.

10. Ar tiesa, kad daugelis pasaulio politikos įvykių yra nulemti žmonėmis bandančių manipuliuoti ateivių?

Kad dalis įvykių yra nulemti komunikuojant su ateiviais, tuo net neabejoju. Todėl, kad bendra mūsų civilizacijos raida yra prižiūrima. Čia vyksta tam tikras genetinis eksperimentas, kurio prasmės ir tikslo mes tiksliai nežinome. Tačiau galime įtarti, kad juos domina trys dalykai. Pirma – žmonės, kaip genetinė medžiaga. Antra – kaip energija. Trečia – jie prižiūri ir tyrinėja. Tos civilizacijos iš dalies maitinasi žmogaus energija. Todėl jiems mes esame be gali reikalingi. Todėl mums ir neleidžia susinaikinti. Todėl esame iki šiol gyvi, kol būsime jiems reikalingi.

11. Į kosmosą siunčiami radijo signalai su informacija apie žmoniją. Ko tikimasi tai darant? Ar tiesa, kad tokia veikla gali būti daugiau rizikinga, nes gali patekti į agresyvių ateivių kultūrų rankas?

Nemanau, kad radijo bangų dažniais siunčiami signalai pasieks adresatus. Kodėl mes esame įsitikinę, jog ateiviai naudoja ryšio priemones, kurias naudojame ir mes? Tai prilygsta, mano galva, mėginimui sugauti banginį su paprastu slieku. Kita vertus, mes jau esame patekę įtakon. Ar gali būti blogiau?

Tačiau norėtųsi pabaigai įpilti daugiau optimizmo. Kad ir kas mus „globotų“ atvykę iš kosmoso, mes potencialiai esame galingesni. Ir ateis diena, kai mes ištrūksime iš šio tamsaus rūko, o paslaptys bus atskleistos. Svarbiausia šiandien išmokti pažvelgti tiesai į akis: mes – ne vieni. Ir tie kiti yra tie, kurių mes nežinome asmeniškai. Jie buvo yra ir visada bus šalia. Pabandykime su šia mintimi gulti į lovą ir keltis ryte. Pagalvokime apie tai kiekvieną diena. Jeigu mes apie tai dažniau susimąstysime, priartinsime savo pergalę, nes tokiu būdu atimame iš savo dangiškų globėjų pagrindinį ginklą – jie veikia incognito. Kai kurių kontaktuojančių ir tyrinėtojų nuomone, žemė pamažu išeina iš „blogio ašies“, o Vandenio era – tai pereinamasis etapas į šviesos laikotarpį. Kitaip tariant yra labai daug vilties, jog žemė transformuosis į žydintį sodą, o žmonės – nebebus laikomi kitų civilizacijų nuosavybe. Kažkas yra išpranašavęs, jog žmonės vieną gražią dieną teis savo dievus už tai, ką jie mums yra padarę.