Migrantų anomalija į Europą

Paskutiniu metu vis gausėja žinių apie gausėjantį emigrantų srautą iš Afrikos, Artimųjų Rytų ir Azijos. Norėtųsi šiek tiek pasamprotauti šia tema. Pradėsiu nuo fakto, paminėto spaudoje: „Per savaitę į Graikiją atvyko maždaug tiek pat migrantų kiek 2014 metais per pusmetį. Per metus jų laukiama 300 000“.

Dėl geografinės Graikijos padėties paveikslas yra akivaizdžiausias, tačiau dėl migrantų problemos triukšmas kilo ir kitose pietinės Europos šalyse.

Kokios gi aplinkybės galėjo paskatinti tokias žmonių mases pajudėti iš savo gyvenamų vietų ir

plūstelėti į visišką nežinomybę?

1. Katastrofiškos gyvenimo sąlygos ir jokių perspektyvų, kad situacija tėvynėje pagerės.

2. Informacija apie kitą patrauklią vietą.

3. Pojūtis, kad tikslas realiai pasiekiamas (tiek geografiškai, tiek materialine prasme).

Nepakeliamos sąlygos Afrikos ir Artimųjų Rytų gyventojams buvo sukurtos mūsų akyse per pastaruosius metus, tačiau dar praeitais metais tokio atvykėlio skaičiaus nebuvo.

Iš čia seka išvada: vietose, iš kur atvyksta migrantai KAŽKAS šiais metais vykdo aktyvią ir sėkmingą propagandą dėl būtinybės persikraustyti į „rojų“ ir nurodo tikslų tokio persikėlimo maršrutą bei teikia visokeriopą pagalbą norintiems iškeliauti.

Nepaisant viso įvykių paveikslo paprastumo, norint sėkmingai organizuoti patrauklų šimtams tūkstančių vietinių gyventojų persikraustymą, neįmanoma nepasitelkti labai ir labai didelių lėšų, reikalinga logistika, transportas, maitinimas, matyt dar reikia kažkokios sumos gyvenimo naujoje vietoje pradžiai, nuolatinis informacijos apie „laiminguosius“ Europoje platinimas ir ta informacija negali būti abstrakti, ji turi atitikti reikiamo regiono gyventojų ypatumus. Be viso kito, reikia blokuoti bet kokią anti-informaciją.

KAS VYKSTA ATVYKUS Į EUROPĄ

Dabar stebime, kaip migrantai išsišliaužioja po visas ES šalis. Labiausiai tikėtina, kad daugiausia atvykėlių savarankiškai keliauja būtent į savas, būtent jiems žinomas „rojiškas vietas“, t.y. pas jau anksčiau atvykusius ir sėkmingai įsikūrusius savo žemiečius. Arba ten, kur veda jų savi lyderiai. Yra vietų kur migrantai vykti nenori arba kur nesudarytos sąlygos atvykimui – kad ir tas pats Pabaltijis.

KAS PASKUI

VIENU IR TUO PAČIU METU atvyko ŠIMTAI TŪKSTANČIŲ žmonių, nemokančių kalbos, neturinčių kokios nors profesijos, atvyko į šalis, kur nuosavų bedarbių pakanka per akis. Kiekvienas jų nori valgyti bent porą kartų per dieną, kiekvienam reikia apsirengti ką nors šiltesnio neįprastame vėsiame klimate, o priešakyje laukia žiema, kaip ne keista – šaltesnė, nei jie yra pratę. Žiemoti palapinėje Europoje sudėtinga, ypač kai nėra reguliaraus maitinimosi šiltais patiekalais.

Šalių „aukų“ biudžetuose lėšų užtikrinti normaliam, o svarbiausia – dykaduoniškam imigrantų gyvenimui nėra. Ko gali imtis žmogus, kad išgyventų? Ar tikite, kad šimtai tūkstančių sveikų jaunų žmonių nuolankiai tenkinsis tomis išmaldomis, kurias galės organizuoti vietinė valdžia?

Pakankamai akivaizdu, kad šiandien Europos scenoje demonstratyviai kabinamas šautuvas. Jei išmanantys žmonės nemeluoja, tai jis būtinai suvaidins savo vaidmenį. Klausimas tiktai – kada? Scenoje viskas turi vykti pagal scenarijų. Situaciją su migrantais galima tiek slopinti, aprūpinant juos pakenčiamomis sąlygomis, tiek ir staigiai įsiūbuoti, apribojant pagalbą.

Visiškai įmanoma, kad situacijos paaštrinimui turi būti panaudotas išoriškai kilnus ir rimtas pretekstas. Tarkime, koks nors „juodasis antradienis“ (ar bet kuri kita savaitės diena). Staigi rinkų griūtis, pasaulinės krizės startas ir panašiai, kai viršūnės galbūt ir norės, bet nebegalės padėti netgi saviems piliečiams.

Akivaizdu, kad atvykusių migrantų masėje esama lyderių, per kuriuos buvo vykdomas šis tautų kraustymasis, per kuriuos užtikrinamas atgalinis ryšys ir kurie gali organizuoti reikiamą įvykių plėtotę situacijai paaštrėjus.

Be to, reguliuoti įtampą visuomenės sluoksniuose įmanoma tol, kol dykaduonių buvo nedaug. Jų skaičiui padidėjus, tai daryti darosi vis sudėtingiau, ypač šalčio ir bado situacijoje. Afrikiečių, azijiečių ir arabų aktorių pakvietimas į Europos teatro sceną tokiais kiekiais gerokai prieš suplanuotą reikalingą aktą yra netikslingas. Kaip ten pas klasikus? „Vakar buvo per anksti, o rytoj bus per vėlai“.