Miražai-vaiduokliai

Senovės Egiptiečiai tikėjo, kad miražas - tai šalies , kurios nebėra pasaulyje, vaiduoklis. Tai tik graži legenda. Ji byloje tai, kad kiekviena Žemės vieta turi savo sielą. Mūsų pragmatiškame amžiuje lieka vis mažiau gamtos paslapčių, kurios yra tikras penas legendoms ir prietarams. Apie miražus taip pat jau daug kas žinoma ...

Miražas - tai optinis atmosferos reiškinys, kurio dėka regėjimo zonoje atsiranda atvaizdai daiktų, kurie natūraliose sąlygose yra nematomi. Tokie „stebuklai" vyksta dėl to, kad optiškai nevienalytėje sferoje šviesos spinduliai išsikreipia, tarsi užlinkdami už horizonto.

Dažniausiai nevienalytiškumai atsiranda dėl nevienodai įšilusio oro skirtingame aukštyje. Jeigu viršutiniuose atmosferos sluoksniuose yra šiltas oras, įkaitęs kur nors dykumoje, o apačioje yra šaltas tankus anticiklono atneštas oras, tai spinduliai, paveikti refrakcijos, gali gana toli užlinkti už horizonto. Tuo atveju, jeigu viskas vyksta dykumoje, kurios paviršius ir jam artimi oro sluoksniai įkaitę nuo Saulės, viršuje oro slėgis gali būti didesnis, todėl spinduliai gali užlinkti į kitą pusę. Tuomet įdomus reiškinys vyks su tais spinduliais, kurie, atsispindėję nuo objekto, turėtų iš karto nukrypti į žemę. Tačiau šie spinduliai užlinksta aukštyn, pasiekia perigėjų ties pačiu paviršiumi ir praeina pro jį. Dabar įsivaizduokime, kad toks spindulys, jau užlinkęs, patenka į akis per dykumą keliaujančiam žmogui. Jis juk niekaip negali žinoti, kad spindulys yra užlinkęs. Dėl liudininko subjektyvaus miražo suvokimo objektas, pavyzdžiui, palmė, bus toje vietoje, kurią nurodo spindulio trajektorijos liečiamoji. Atitinkamai, palmė bus matoma aukštyn kojomis, tarsi atsispindėjusi vandenyje. O ir paties vandens aplinkui nemažai išsilies. Tokį klastingą pokštą troškulio iškankintam keliautojui per dykumą iškrės į smėlį persikėlęs dangus.

Trys miražų tipai

Atmosferiniai miražai skirstomi į tris tipus. Miražas, apie kurį aprašyta truputį aukščiau, yra apatinis
miražas. Tai labiausiai paplitusių ir paprastų miražų tipas. Prancūzų mokslininkas Gasparas Monžas, dalyvavęs Napoleono žygyje į Egiptą, taip aprašo savo įspūdžius, pamačius apatinio tipo miražą: „Kai žemės paviršius stipriai įkaitintas Saulės ir tik pradeda vėsti prieš sutemų pradžią, pažįstama vietovė daugiau nebesidriekia iki horizonto, kaip dieną, o maždaug už vienos ljė, atrodo, pereina į ištisinį vandenį. Toliau esantys kaimai atrodo tarsi salos žuvusiame ežere. Po kiekvienu kaimu matomas jo apverstas vaizdas, tačiau jis nėra ryškus, smulkios detalės nematomos, tarsi atspindys vėjo judiname vandens paviršiuje. Jeigu artėti prie kaimo, kuris apsuptas vandens, menamo vandens krantas ims tolti, vandens juosta, skirianti mus nuo kaimo, ims siaurėti, kol visiškai išnyks, o ežeras dabar prasidės už šio kaimo, atspindėdamas kitą kaimą, esantį dar toliau".

Antrojo tipo miražo spinduliai, kurie užlinksta už horizonto linijos, vadinami viršutiniu miražu (toks miražas atsiranda tiesiog danguje). Danguje galima pamatyti toli esančius miestus, kalnus ar net jūroje plaukiančius laivus.

Yra dar trečiojo tipo miražai, kurie vadinami ypač tolimo regėjimo miražais. Šių miražų atveju matomi objektai, esantys už tūkstančių kilometrų. Štai koks atvejis aprašytas knygoje „Optiniai reiškiniai gamtoje": „Naktį į 1898 m. kovo 27 d. Ramiajame vandenyne plaukusio laivo „Matadoras" ekipažą išgąsdino pastebėtas reginys. Apie vidurnaktį ekipažas pastebėjo maždaug už dviejų mylių plaukiantį laivą, kuris kovojo su stipria audra. Tai buvo labai keista, nes aplinkui buvo štilis. Nežinomas laivas kirto „Matadoro" kursą, buvo akimirkų, kai atrodė, jog laivų susidūrimas neišvengiamas... Iš „Matadoro" laivo buvo matyti, kaip po vieno stipraus bangos smūgio kito laivo kapitono kajutėje užgeso šviesa, kuri prieš tai švietė pro du iliuminatorius. Po kiek laiko laivas dingo, nusinešdamas su savimi vėją ir bangas.

Viskas paaiškėjo kiek vėliau. Pasirodė, visa tai vyko su laivu, kuris tuo metu, kai buvo matomas iš „Matadoro", buvo už 1700 km nuo jo".

miražai neturi patikimo mokslinio paaiškinimo. Norint kaip nors paaiškinti jų pasirodymą, keliamos versijos, kad atmosferoje susidaro milžiniškos linzės arba atsiranda antriniai, tretiniai, t.y. daugkartiniai miražai, kurie retransliuoja vieną ir tą patį vaizdą sudėtinga grandinėle. Kai kas teigia, kad jonosferoje egzistuoja ypatingas „veidrodis", nuo kurio saulės spindulys atsispindi kaip radijo signalas ir nusidriekia tolyn j kitą pasaulio kraštą, pakeliui savaime susifokusuodamas.

Tikri ir menami vaiduokliai

Atsitinka taip, kad ir įsitikinę materialistai pasuoja, pamatę vaiduoklį. Vaiduokliai dažnai matomi kalnuose. Jie atsiranda dėl taip vadinamo šoninio miražo, kuris priklauso antrajam tipui. Dažniausiai žmogus mato pats save. Stipriai įkaitusios uolos aplink save taip išretina orą, kad spinduliai, atsispindėję nuo stebėtojo ir sklindantys link uolos, taip prie jos išsikreipia, kad grįžta atgal tarsi bumerangas.

Šoniniuose miražuose matomų objektų dydžiai beveik visada atitinka atspindinčių objektų dydžius, tačiau jie gali dvejintis, trejintis ir t.t. Gal kai kurie vaiduokliai, kurie mėgsta rodytis pilyse, atsiranda būtent dėl šoninio miražo? Kaip žinoma, žiemą šaltas ir drėgnas sienas reikia daugiau šildyti. Akmenys, iš kurių sumūrytos krosnys, įkaista žymiai labiau, nei rieduliai, veikiami Saulės spindulių. Aukštos skliautinės patalpos lubos leidžia spinduliui padaryti kilpą ir sugrįžti prie stebėtojo. Mes galime gyventi ramiai. Šiuolaikinės statybos pastatuose, kuriuose lubų aukštis „optimalus", vaiduokliai neapsigyvens!

Tiesa, kartais viduramžių vaiduokliai pasirodo visu sielą šaldančiu didingumu... Štai kokia istorija buvo užrašyta pagal liudininkų pasakojimus: „Tai įvyko XX amžiaus 3-iame dešimtmetyje. Didelis vandenyno garlaivis atliko eilinį reisą iš Amerikos į Europą. Plaukiant netoli Azorų salų visi, kas buvo denyje,
aiškiai pamatė „Skrajojantį olandą". Daugelio keleivių ir jūrininkų galvose šmėkštelėjo mintis apie laivą-vaiduoklį. Nematomas laivas plaukė taip, kad grėsė susidūrimas su garlaiviu. Jo kapitonas paskutinę akimirką garsiu trūkčiojančiu balsu įsakė pakeisti laivo kursą. Burlaivis pakrypo ant dešinio borto ir praplaukė šalia garlaivio.

Tuo metu išsigandę ir apstulbę garlaivio keleiviai pamatė kai ką dar labiau neįtikėtino: burlaivio denyje buvo matyti žmonės su senoviniais kostiumais. Jie kilnojo aukštyn rankas, kažką be garso rėkė, tarsi bandydami mirtinguosius apie kažką perspėti... Suprantama, kad likusią kelionės dalį keleiviai su baime laukė neišvengiamos žūties. Juk pagal jūrininkų prietarus susitikimas su laivu-vaiduokliu nieko gero nežada. Kai garlaivis atvyko į paskirties uostą, istorija apie „Skrajojantį olandą" tapo plačiai žinoma. Daugelyje Anglijos laikraščių pasirodė straipsniai apie vaiduoklius... Tik vėliau paaiškėjo, kad vandenyne garlaivis susitiko su burlaiviu, skirtu filmavimui. Jis turėjo vaizduoti būtent... „Skrajojantį olandą". Vos tik burlaivis išplaukė į jūrą, prasidėjo audra. Žaidimas tapo realybe. Didelės bangos burlaivį nunešė tolyn į jūrą ir keletą dienų blaškė. Sutikti laivai stengėsi plaukti šalin, niekas nesiryždamas padėti patekusiems į nelaimę".

Miražai - vilkolakiai

Įdomu tai, kad psichologinį efektą žiūrovams, panašų į aprašytąjį, gali sukelti ir miražas. Pavadinkime jį miražu-vilkolakiu.

Prancūzų kolonijinis būrys žygiavo per dykumą Alžyre. Priekyje, maždaug už 6 km ėjo didelis flamingų būrys. Kai paukščiai kirto miražo ribą, jų kojos labai pailgėjo ir susidvejino, kiekvienas paukštis vietoje dviejų kojų turėjo po keturias. Taip pat pasirodė ir baltai apsirengęs arabų raitelis. Kareivių būrio vadas išsiuntė žvalgą patikrinti, kokie žmonės pasirodė dykumoje. Kai į žvalgybą pasiųstas kareivis pateko į šviesos spindulių išlinkimo zoną, vadas suprato, kas vyksta. Tačiau žvalgas įvarė nemažai baimės savo draugams. Jo arklio kojos taip ištįso, jog atrodė, kad kareivis sėdi ant fantastinės baidyklės.

Beje, tokį miražą nesunku paaiškinti. Paukščių ir raitelio atvaizdas pakilo virš horizonto dėl spindulių refrakcijos (antrojo tipo miražas). O ištįsusios kojos -miražo ribos efektas.

Kiti reginiai ir šiandien mums kelia sumaištį. Knygoje „Arktikos miražai" aprašoma nemažai įdomybių, pavyzdžiui, miražai-vilkolakiai, kuriuos stebėjo švedų poliarinis tyrinėtojas Nordenšeldas: „Kartą lokys, kurį besiartinantį visi gerai matė, vietoje to, kad eitų savo minkšta eisena zigzagais ir, uostydamas orą, bandytų nuspręsti ar žmonės jam tinka kaip maistas, kaip tik tuo metu, kai į jį buvo nusitaikęs snaiperis, išskleidė didžiulius sparnus ir nuskrido šalin, akimirksniu pavirtęs maža žalia žuvėdra.

To paties žygio rogėmis metu medžiotojai, įsitaisę poilsio palapinėje, išgirdo netoliese buvusio virėjo riksmus: „Lokys, didelis lokys! Ne, elnias, visai mažas elnias!" Tuo metu iš palapinės pasigirdo šūvis, nukautasis „lokys-elnias" pasirodė besanti maža poliarinė lapė, kuri savo gyvybe užmokėjo už garbę keletą akimirkų pavaizduoti didelį žvėrį".

Pasvarstykime, kokia tikimybė, kad vienos gyvos būtybės miražas atsidurs toje pačioje vietoje, kurioje randasi kita. Ir tai kalbama apie Arkties platybes! Joks spindulių išsikreipimas neprivers mažą žalią žuvėdrą atrodyti didžiuliu baltuoju lokiu! O juk tokių atvejų, panašių į aprašytuosius pasitaiko nemažai. Apie juos liudija pasitikėjimo verti žmonės...