NSO ir Antrasis pasaulinis karas

Gerai pagalvojus, nėra nieko nuostabaus, kad NSO dažniausiai pasirodo karo metu. Klausimas kitas: ko ieško nesugaunami objektai kruviname chaose, ar juos jaudina žmonių likimai, ar jie tiria mūsų technologijas, pasinaudodami gera proga, ar, prisidengdami visuotine suirute, bando įgyvendinti kažkokius piktus ir mums nežinomus kėslus?

Pirmasis Žemės gyventojų mūšis su kitų pasaulių atstovais įvyko 1942 m, vasario 25 d. danguje virš Los Andželo (gali būti, kad šio mūšio įspūdžiai paskatino Holivudo kūrėjus statyti tiek daug mokslinių fantastinių filmų apie ateivių įsiveržimą į mūsų planetą). Yra pranešimas, kurį prezidentui Ruzveltui parengė Stabų viršininkų komiteto pirmininkas generolas Maršalas. Jame pranešama, kad naktį į 1942 m. vasario 25 d. penkiolika nežinomų sferinės formos objektų, didesnių už lėktuvus, iš vandenyno pusės priartėjo prie Los Andželo. Objektai skrido 300 km/h greičiu, po to sumažino aukštį ir pasidalino grupelėmis po 3-6 NSO. Objektai buvo apšviesti prožektorių, zenitinė artilerija, palaikiusi juos japonų aviacija, atidengė ugnį ir per valandą į orą paleido 1430 sviedinių. Kaip teigia liudininkai, kai kurie sviediniai susprogo visiškai šalia paslaptingų objektų, tačiau nepadarė jiems jokios matomos žalos. NSO atsišaudė, apgriovė keletą pastatų, žuvo 6 žmonės.

JAV KOP archyvuose yra saugomi įrašai apie tai, kad amerikiečių lakūnai ne kartą matė šviečiančius rutulius, lydinčius jų lėktuvus oro erdvėje virš Japonijos. Lakūnai šiuos objektus pavadino „Foo Fighters“ - pagal žinomo komiksų personažo Smokio Stoverio (Smoky Stover) priežodį. Antrojo pasaulinio karo metais šis komiksas buvo labai populiarus JAV karinėse oro pajėgose.

„Foo Fighters“ buvo nedideli, jų skersmuo buvo nuo kelių cm iki 2 m. Jie buvo geltonos, raudonos ar baltos spalvos, pasirodydavo po vieną, poromis arba grupėmis, skrido ratais aplink lėktuvus arba lygiagrečiu jiems kursu ir, dažniausiai, nepriartėdavo arčiau nei 30 m. Paprastai šio objektai atrodė panašūs į beformę ugnį, nors kartais įgaudavo materialių objektų išvaizdą. Informacija apie šiuos objektus karo pradžioje labai prieštaringa ir paviršutiniška, nes karinės oro pajėgos įslaptindavo žinias apie pastebėtus NSO, palaikydamos juos slaptu priešininko ginklu.

1942 m. kovo 6 d. anglų bombonešiai skrido į bazę po Eseno (Vokietija) bombardavimo. Skrendant 4,5 km aukštyje virš Ziuderzės vieną bombonešį ėmė persekioti ryškiai oranžinės spalvos rutulys. Kai nežinomas objektas prie lėktuvo priartėjo iki 150 m, buvo atidengta ugnis iš kulkosvaidžių, tačiau tai nedavė jokių rezultatų. Netrukus NSO didžiuliu greičiu pasišalino. Stivenas Džėjus Brikneris, jūrų pėstininkų 1-osios divizijos seržantas ore irgi matė paslaptingus objektus: „Objektai buvo matomi 1942 m. rugpjūčio 12 d. apie 10 valandą ryte. Mūsų padalinys buvo įsikūręs stovykloje Tulagos saloje (Saliamono salos) į vakarus nuo Guadalkanalo. Buvo gražus tropinis rytas, aukštai danguje plaukė balti debesėliai. Aš valiau šautuvą, sėdėdamas ant savo apkaso krašto, kai staiga pasigirdo signalas, skelbiantis oro pavojų. Iš karto nusileidau į apkasą ir ėmiau stebėti dangų. Iš pradžių pasigirdo garsas ir tik po to pamačiau tai. Tačiau netgi tuomet aš buvau apstulbintas garso. Tai buvo galingas riaumojimas, jis buvo visiškai nepanašus į japonų lėktuvų klaksėjimą, kuriuos netgi vadinome „siuvimo mašinomis". Po kelių sekundžių tiesiai virš galvos pamačiau daugybę sidabro spalvos objektų.

Tuo metu aš fronte buvau dar tik penkta diena, mane viskas jaudino. Žinoma, šiuos objektus palaikiau japonų lėktuvais.

Jie skrido labai aukštai virš debesų, pernelyg aukštai, kad galėtų bombarduoti mūsų mažytę salą. Kažkas kitame apkase sušuko, kad tai japonų lėktuvai, ieškantys mūsų laivyno.

Aš pritariau šiam paaiškinimui, tačiau su kai kuriomis išlygomis. Visų pirma, eskadrilė buvo didžiulė, sakyčiau, daugiau nei 150 objektų. Vietoje įprastos V formos grupių po 25 lėktuvus, ši grupė skrido eilėmis po 10-12 objektų, vieni paskui kitus. Greitis buvo kiek didesnis nei japonų lėktuvų, jie greitai dingo iš regėjimo lauko.

Mane nustebino vienas dalykas: nemačiau jokių sparnų ar uodegų. Atrodo, šie objektai truputį siūbavo ir ryškiai spindėjo, apšviesti saulės. Jų spalva buvo panaši į gerai nupoliruoto sidabro spalvą. Žinoma, jie nenumetė jokių bombų. Galima pasakyti, kad tai buvo labiausiai baimę keliantis reginys, kokį man kada nors teko matyti gyvenime".

1942-ųjų metų lapkričio mėnesį Biskajos įlankoje prie Prancūzijos krantų ponas SJJ (jo tikras vardas liko žinomas tik su juo kalbėjusiam ufologui Leonardui Springfildui) matė, kaip didžiulis besparnis objektas pasirodė už jo lėktuvo, pavijo ir 15 minučių skrido šalia. Seržantas FMB keletą kartų nufotografavo objektą su paprastu fotoaparatu „Leica L-20 8 X10". Po to objektas pakilo aukščiau, apsisuko 180 laipsnių kampu ir nuskrido šalin. Kaip pasakojo SJJ, iš daugybės su įvairiais filtrais darytų nuotraukų, ryškus vaizdas matėsi tik vienoje. Netrukus žvalgybos atstovai paėmė visas nuotraukas ir raportus, daugiau apie šį incidentą niekas nieko negirdėjo.

Vienas pirmųjų pranešimų apie NSO stebėjimą Antrojo pasaulinio karo metais, užfiksuotas Didžiosios Britanijos Karališkųjų KOP, gautas iš B.K. Lamsdeno, kuris matė du keistus objektus, 1942-ųjų metų gruodžio mėnesį skrisdamas naikintuvu „Hurricane".

Lamsdenas pakilo iš aerodromo Anglijoje 19:00 ir turėjo atlikti užduotį Prancūzijos pakrantėje. Praėjus
valandai, skrisdamas 7 tūkstančių pėdų aukštyje virš Somos upės žiočių, jis pastebėjo du tolygiai aukštyn kylančius oranžinės spalvos rutulius, vienas truputį aukščiau kito. Iš pradžių Lamsdenas pagalvojo, kad jį apšaudo iš zenitinių pabūklų, tačiau paskui atmetė šią mintį, nes objektai judėjo pernelyg lėtai. Jis padarė posūkį, palikdamas šviesas už savęs ir kiek į kairę, tačiau objektai pasidarė didesni ir ryškesni. 7 tūkstančių pėdų aukštyje rutuliai nustojo kilti, jie skrido tame pačiame aukštyje, kaip ir naikintuvas. Lakūnas, kiek išsigandęs, padarė dar vieną posūkį, tačiau objektai skrido šalia. Tuomet Lamsdenas ėmė pikiruoti žemyn, o objektai tiksliai atkartojo ši veiksmą iki 4 tūkstančių pėdų aukščio. Po to objektai staigiai nusileido dar tūkstančiu pėdų žemiau, „palaukė", kol Lamsdenas išlygino savo naikintuvą, vėl pakilo ir atnaujino persekiojimą!

Ryškūs rutuliai nuolat laikėsi vienodu atstumu vienas nuo kito, tik kartais truputį pakisdavo jų aukštis. Vienas objektas visą laiką buvo kiek žemiau antrojo. Pagaliau, kai Lamsdenas pasiekė 260 mylių/h greitį, jam pavyko atitrūkti nuo NSO.

„Kiti lakūnai nenorėjo patikėti mano istorija, - vėliau pasakojo Lamsdenas, - tačiau jau kitą naktį vienas mūsų eskadrilės grandies vadas tame pačiame rajone pastebėjo panašų objektą, tik žalios spalvos".

1943-iųjų metų spalio mėnesį amerikiečių bombonešiai „B-17" skrido bombarduoti Šveinfurto miestą Vokietijoje. Virš miesto danguje pasirodė mažų mirksinčių diskų, kurių skersmuo buvo apie 10 cm. Šie diskai skrido paskui bombonešius, tačiau jiems mėtyti bombų netrukdė. Vienas bombonešis dešiniuoju sparnu užkabimo visą spiečių tokių diskų, tačiau nebuvo jokio poveikio sparnui ar lėktuvo varikliui.

1943-iais metais Anglijoje buvo sukurta speciali grupė, kuriai vadovavo generolas Mesėjus. Šios grupės uždavinys buvo nustatyti kokie diskai pasirodo virš Britanijos salų ir ar jie nėra naujos konstrukcijos vokiečių sukurti skraidantys aparatai.

Vienas retų atvejų, kai NSO buvo stebimas radaro ekrane, nutiko virš Taravos atolo. 1944-ųjų metų balandžio mėnesį buvo pastebėtas nežinomas objektas, kuris skrido neįtikėtinu greičiu - 700 mylių/h. Kai paaiškėjo, jog tai nėra radaro klaida, neliko nieko kito, tik pripažinti, kad tai yra japonų viršgarsinis lėktuvas. Tik vėliau paaiškėjo, kad Antrojo pasaulinio karo metais japonai neturėjo galimybių sukurti tokį lėktuvą.

Kai sąjungininkų armija 1944 m. birželio 6 d. išsilaipino Normandijoje, artileristas Edvardas Brelekis matė tamsų cigaro formos objektą, kuris praskrido danguje maždaug penkių mylių atstumu nuo kranto. NSO buvo matomas tris minutes. Jis skrido pernelyg žemai ir greitai, kad jį būtų galima supainioti su dirižabliu.

Korespondentas iš Los Andželo Džodžas Todas prisiminė: „Kartą keturi kariai matėme pulsuojantį raudoną rutulį visai šalia fronto linijos, kai vyko desanto išsilaipinimas". Taip pakybojęs 15 minučių, rutulys dideliu greičiu nuskrido.

1944 metų birželio mėnesį Ramiajame vandenyne, kur veikė 38-asis smogiamasis JAV KOP junginys, danguje pasirodė objektas, kurio pagal jo formą niekaip nebuvo galima identifikuoti, todėl buvo duotas įsakymas jį numušti. Iš lėktuvnešio į orą pakilo du naikintuvai, tačiau pabandžius atakuoti NSO, jų abiejų varikliai sustojo. Pilotams nepavyko pasiekti lėktuvnešio, todėl buvo priversti leistis vandenyje. Abu naikintuvai nuskendo, o pilotus iš vandens iškėlė atskubėjęs esminininkas.

1944 metų rugpjūčio mėnesį virš Sumatros nežinomas objektas persekiojo amerikiečių bombonešį, skridusį atlikti kovinę užduotį.

1944 metų lapkričio mėnesį lakūnai iš 415-osios naktinių bombardavimų eskadrilės, bazavusiosios Anglijoje, skrendant virš Prancūzijos pastebėjo apie 10 šviečiančių diskų, sudarančių vieną liniją ir skrendančių danguje neįtikėtinu greičiu.

1944 metų gruodžio mėnesį anglų naktinio naikintuvo ekipažas, skrisdamas virš Vokietijos, Hagenau rajone pamatė du didelius oranžinės spalvos rutulius, kurie pakilo ir ėmė persekioti naikintuvą. Norėdamas atsiplėšti, naikintuvas atliko keletą staigių viražų, tačiau objektai tiksliai atkartojo visus manevrus. Neaiškūs rutuliai po dviejų minučių ėmė atsilikti ir netrukus dingo.

Generolas Eizenhaueris ypatingame įsakyme, išleistame 1944 m. gruodžio 23 d., apibūdino „paslaptingus skraidančius rutulius" kaip slaptą vokiečių ginklą, tačiau ši prielaida netrukus atkrito, nes sąjungininkų agentūra pranešė, kad vokiečiai šiuos keistus objektus laiko naujais amerikiečių lėktuvais.

1945 metų vasario mėnesį iš vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje plaukusio linkoro „Niujorkas" ir jį lydinčių esminininkų zenitinių pabūklų buvo atidengta ugnis į danguje skrendantį sidabro formos objektą, kurio dydis prilygo dviejų aukštų namui.

Kitoje fronto pusėje

Pagal išlikusius duomenis vokiečių archyvuose, neatpažintų objektų skry­džiai Antrojo pasaulinio karo metais vyko ir virš Vokietijos teritorijos. 1942- ais metais nežinomi objektai ne kartą pasirodė šalia Penemiundės, kur buvo vykdomi raketų Fau-1 ir Fau-2 bandymai.

1942 metų kovo mėnesį vokiečių naikintuvas „Me-109“ pakilo į orą, norėdamas perimti nežinomą objektą, artėjantį prie Banako aerodromo (Norvegija). Naikintuvo pilotas pranešė, kad objektas turi matomas antenas, yra cigaro formos, jo ilgis 100 m, o skersmuo 15 m. Tiesiog lakūno akyse objektas staigiai ėmė kilti aukštyn ir išnyko danguje.

1943 metų gruodžio mėnesį nežinomas cilindro formos objektas 3000 km/h greičiu praskriejo tarp Gelgolando, Vitenbergo ir Neistrelico.

1944 metų vasario mėnesį Kumersdorfo bazėje vyko naujos raketos bandymai, kurie buvo filmuojami. Išryškintoje juostoje buvo matyti, kad skrydžio metu raketą lydi iš žemės nematomas sferinis kūnas, sukantis ratus aplink raketą.

1944 metų rugsėjo mėnesį buvo atliekamas pirmojo vokiečių reaktyvinio lėktuvo „Me-262“ bandomasis skrydis Rechlino bandymų centre. Šio lėktuvo pilotas 12 tūkstančių metrų aukštyje pastebėjo skrendantį didžiulį objektą, turintį eilę angų ir antenas. Objektas netrukus dingo, skrisdamas 2000 km/h greičiu.

1944 metais Lenkijoje vokiečių PLG radiolokacinės stotys 15 km aukštyje pastebėjo greitai artėjantį neatpažintą objektą. Iš 88-ių mm kalibro zenitinių pabūklų buvo atidengta ugnis, tačiau ji objektui nepadarė jokios žalos. Jis netgi padidino greitį. Susijaudinęs stebėtojas pranešinėjo greitį: „2000, 3000, 5000 km/h!“. Kai objektas sumažino aukštį, į jį buvo atidengta ugnis iš keturgubo 22-jų mm kalibro zenitinio pabūklo.
    
Buvo gerai matyti, kad trasuojančios kulkos pataiko tiesiai į objektą, tačiau jam nepadaro jokio poveikio. 2 km aukštyje objektas pakeitė skrydžio kryptį ir dingo.
    
1958-ais metais Drezdeno gyventojas žurnalo „Weltraumbote" korespondentui papasakojo: „Tai nutiko 1945-ųjų metų kovo mėnesį arba balandžio pradžioje. Aš danguje pamačiau kažkokį daiktą. Mano pirmoji mintis buvo, kad tai lėktuvas, tačiau jis neturėjo nei propelerio, nei sparnų. Skrido jis be jokio garso ir staiga dingo, kaip dingsta susprogęs muilo burbulas. Prisimenu, kad objektas buvo sidabro spalvos. Vakare kalbėjau su bičiuliu ir paklausiau ar jam teko matyti ką nors panašaus. Jis atsakė, kad lakūnai, be abejo, yra matę panašius objektus".
    
Šių paslaptingų objektų tyrimui karo metais Liuftvafėje buvo sukurta speciali slapta grupė „Sonderbureau 13“, o jos veikla turėjo kodinį pavadinimą „Operacija „Uranas",
    
Panašius objektus lakūnai danguje matė karo Korėjoje ir Vietname metais. Kyla klausimas, kodėl praktiškai nėra sovietų lakūnų pasakojimų apie mažus ir prie lėktuvų „prisikabinančius" NSO? Gal dėl to, kad SSRS daugiausiai kariavo sausumoje, o skiriamasis šių objektų bruožas yra tas, kad jie praktiškai visada pasirodydavo rajonuose, kur arti buvo daug vandens - Baltijos ar Šiaurės jūra arba beribis ir daug paslapčių slepiantis vandenynas.