Perl Harboro paslaptys

1941 gruodžio 7-ą japonų lėktuvai atakavo amerikiečių karinę bazę Perl Harbre ir JAV įsitraukė į II Pasaulinį karą, o galiausiai tapo svarbiausia naudos iš šio karo gavėja.

Po atakos ministras Noksas konstatavo tai, kas greičiausiai ir buvo sumanyta nuo pat pradžių. „Bendras jėgų balansas Ramiajame vandenyne lėktuvnešių, kreiserių, eskadrinių minininkų ir povandeninių laivų prasme nenukentėjo. Visi šie laivai jūroje ir ieško sąlyčio su priešu“. Kitaip sakant, jokios juntamos žalos japonų ataka nepadarė. Amerikiečių laivyno, dislokuoto įlankoje, likimas jau buvo nuspręstas, tačiau 1941 lapkritį prezidentas Ruzveltas pasidomėjo apie būsimus įvykius: „kaip mes turėtume pakišti juos po pirmuoju smūgiu, kad žala nebūtų mums pernelyg didelė?“ Apie tai savo dienoraštyje užsiminė ministras Stimsonas.

Jau mūsų dienomis japonų politologas ir S. Togo, penktojo dešimtmečio japonų užsienio reikalų ministro Kadzukicho Togo anūkas, su nuostaba pažymi: „…yra nesuprantamų dalykų. Pavyzdžiui neilgai trukus prieš Perl Harboro užpuolimą buvo išplukdyti visi trys amerikiečių lėktuvnešiai“. Ir iš tiesų JAV kariuomenės vadovybės įsakymu admirolas Kimelis išsiuntė su lėktuvnešius, 6 kreiserius ir 14 eskadrinių minininkų į Midvėjaus ir Veiko salas, t.y. iš būsimo bombardavimo vietos buvo pašalinta brangiausiai kainuojanti technika.

Kad suprastume kaip tai nutiko, reikia atkurti visus ankstesnius įvykius. Pirmasis mėginimas pakeisti JAV įstatymą dėl neutralumo, kas leistų Amerikai įstoti į karą, 1939 metais susidūrė su senatoriaus Vanderbergo ir taip vadinamo „Nacionalinio komiteto“, kuriam priklausė Henris Huveris, Henris Fordas ir gubernatorius Lafoletas, pasipriešinimu. „Pokario dokumentai ir išslaptinti Kongreso dokumentai, o taip pat paties Ruzvelto mirtis, Engdalio nuomone, be jokių abejonių liudija, kad prezidentas ir jo gynybos ministras Henris Stimsonas sąmoningai sukurstė Japoniją karui“. Roberto Stineto knygoje „Melo diena: Tiesa apie FRS ir Perl Harborą“ kalbama, kad Ruzvelto administracija išprovokavo japonų ataką, nes tolimesnių valdžios veiksmų kitaip nei provokacija ir pavadinti negalima.

1941 birželio 23 dieną ant Ruzvelto stalo buvo padėtas prezidento padėjėjo Haroldo Ikeso raštas, nurodantis, kad „naftos eksporto į Japoniją embargo įvedimas gali tapti efektyvia priemone pradėti konfliktą“. Jau sekantį mėnesį valstybės sekretoriaus padėjėjas Dinas Ačesonas uždraudė japonams importuoti naftą ir naftos produktus iš JAV. Japonų laivynas, kaip teigė admirolas Nagano, „sudegindavo po 400 tonų naftos per valandą“. Naftos japonai galėjo gauti tik užgrobę naftos resursus Indonezijoje (Olandų Ost Indijoje), Filipinuose ir Malaizijoje. 1941 lapkričio 20 japonų pasiuntinys Nomura kreipėsi su pasiūlymu taikiai sureguliuoti konfliktą.

Be to, kad Amerika nutraukė laivų reisus į Japoniją ir uždarė Panamos kanalą japonų laivams, liepos 26 dieną Ruzveltas pasirašė įsaką dėl japonų bankų aktyvų, kurie tuo metu sudarė 130 milijonų dolerių arešto ir JAV vyriausybės kontrolės įvedimo visų prekybinių ir finansinių operacijų su Japonija atžvilgiu. Amerika ignoravo visus po to sekusius Japonijos politikų prašymus susitikti ir sureguliuoti santykius.

1941 lapkričio 26 dieną Japonijos pasiuntinius Amerikoje admirolui Nomurai buvo įteiktas raštiškas reikalavimas išvesti japonų kariuomenę iš Kinijos, Indonezijos ir Šiaurės Korėjos, išstoti iš Trilypės sąjungos su Vokietija ir Italija. Tokį ultimatyvų atsakymą į Nomuros pasiūlymus Japonija vienareikšmiškai traktavo kaip Amerikos nenorą sureguliuoti nesutarimus taikiu būdu.

1940 metų gegužės 7 dieną Ramiojo vandenyno laivynas gavo oficialų įsakymą likti Perl Harbore neapibrėžtam laikui. Laivyno vadas admirolas Dž. Ričardsonas spalio mėnesį bandė įtikinti Ruzveltą atšaukti laivyną iš Havajų, kadangi ten būdamas, jis nedaro Japonijai sulaikančio poveikio. „Turiu jums pareikšti, kad aukščiausi laivyno karininkai nepasitiki civiline mūsų šalies vadovybe“ – apibendrino admirolas, į ką Ruzveltas atsakė: „Džo, tu taip nieko ir nesupratai“. 1941 metų sausį Ričardsonas buvo atleistas, o jo postą užėmė Hasbendas Kimelis (Husband Kimmel), nuo kurio ne tik buvo nuosekliai slepiami dokumentai, galintys jam sukelti įtarimų, kad bus atakuojamas Perl Harboras, bet ir atvirkščiai – jam demonstravo tuos dokumentus, kurie sudarė klaidingą įspūdį, kad ataka rengiama Filipinuose.

Viljamas Engdalis savo knygose kalba apie dokumentus, kurie „įrodo, kad Ruzveltas buvo pilnai informuotas apie planus bombarduoti Perl Harborą jau prieš kelias dienas iki bombardavimo. Jis žinojo net menkiausias japonų laivyno judėjimo vandenyne detales ir tikslią atakos datą.“ tą patį pripažino ir Čerčilis: „Ruzveltas buvo pilnai informuotas apie tiesioginius priešo operacijos tikslus. Realybėje Ruzveltas painstruktavo Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus direktorių pasirengti dideliam nukentėjusių skaičiui Perl Harbore, kadangi jis neketino užkirsti kelią potencialiai atakai ir gintis nuo jos“.

Tiksliai žinoma, kad lapkričio 26-ą, sekančią dieną po karo ministro įrašo dienuoraštyje apie neišvengiamą Perl Harboro ataką, Anglijos premjeras pranešė Ruzveltui ir Kimeliui tikslią datą. Anksčiau, kai jis bandė pasiruošti susidūrimui su japonų kariuomene Baltieji rūmai atsiuntė jam pranešimą, kad jis „komplikuoja situaciją“, o lapkričio pabaigoje admirolui apskritai nurodė nutraukti žvalgybos veiksmus. Prieš savaitę iki tragedijos buvo nutarta palikti tam tikrus sektorius be patruliavimo, zenitinėje artilerijoje nebuvo paskelbta parengtis, o laivai buvo sugrūsti į kompaktiškas grupes, kas padarė juos lengvu grobiu atakai iš oro. Įvykį tyrusi JAV armijos komisija reziumavo šitaip: „Viskas buvo padaryta taip, kad maksimaliai palengvintų ataką iš oro ir japonai tučtuojau tuo pasinaudojo“.

Užkirsti kelią amerikiečių laivyno užpuolimui mėgino ir pulkininkas O. Sadtleris, kuris, dėka savo pareigų buvo susipažinęs su japonų susirašinėjimų turiniu ir aptikęs juose koduotus žodžius, įspėjančius apie rengiamą antpuolį. Jis parašė štabo viršininko generolo Maršalo vardu įspėjimus visiems garnizonams, įskaitant Perl Harborą, tačiau praktiškai buvo išjuoktas, nežiūrint į tai, kad štabai iš slaptų susirašinėjimų žinojo apie puolamąją operaciją kodiniu pavadinimu „Magija“ ir visiškai tikėtina, kad žinojo, jog 1941 metų sausio 7 japonų karo laivyno ministras Kosira Ojikava nagrinėjo 9 puslapių dokumentą apie antskrydį Perl Harbore. 1941 rugsėjo 24 iš šifruočių pasidarė aišku, kad japonų karinio laivyno žvalgyba kalba apie kvadratus, kuriuose esama JAV laivų. Kalba ėjo apie Perl Harborą.

Kalbant apie iššifruotus japonų kodus, įdomu, kad oficialios tuomet Specialių operacijų valdybos vadovas Viljamas Donovanas, įkūręs savo kabinetą Rokfelerio centro kambaryje Nr. 3603, buvo išbrauktas iš iššifruotos medžiagos gavėjų sąrašo, tai padarė štabo viršininkas generolas Maršalas. Taip pat įdomu, kad mašiną kodams iššifruoti gavo atskirų dalinių štabai, o štai Perl Harboro štabas mašinos negavo. Kitaip sakant, Rokfelerio centre ir pačioje bazėje žinoti apie būsimą provokaciją neturėjo. Galbūt Ruzveltas neatrodė nustebęs, kai gavo žinią apie ataką, būtent dėl to, kad iš visų jėgų ją artino, nes jam nerimą kėlė faktas, kad gyventojai nepalaiko įstojimo į karą idėjos.

Šifruotą japonų laivyno susirašinėjimą amerikiečiai skaitė nuo antros trečiojo dešimtmečio pusės, slapta perfotografavę šifravimo knygas su taip vadinamu „raudonuoju kodu“. 1924 metais prie dešifruotojų komandos prisijungė būsimas skyriaus, užsiimančio radijo pasiklausymu ir dešifravimu vadovas Lourensas Safordas, kurio nuomonė, svarstant Perl Harboro tragediją, verčia suabejoti oficialia versija. Nuo 1932 metų Safordas, naudodamasis IBM įranga, kūrė tas pačias dešifravimo mašinas. 1937 metais radijo pasiklausymui milžiniškame lanke nuo Filipinų iki Aliaskos buvo išdėstytos specialios radijo stotys. Daugiau kaip 700 darbuotojų, kuriems vadovavo Safordas ir V. Fridmanas pastangomis 1940 metais buvo dešifruotas itin sudėtingas „rožinis“ arba „purpurinis“ kodas, kuriuo buvo koduojami diplomatiniai japonų susirašinėjimai.

Apie dešifruptojų sėkmė be aukščiausios armijos vadovybės žinojo prezidentas Ruzveltas, valstybės sekretorius Helas, karo ministras Stimsonas ir karinio laivyno sekretorius Noksas, kurie nebuvo supažindinti tiktai su keturiais iš 227 dokumentais, kurie sudarė slaptą susirašinėjimą tarp Tokijo ir Japonijos ambasados Amerikoje. Vadinasi, visiškai tikėtina, kad jie žinojo imperijos vyriausybės posėdžio, įvykusio 1941 rugsėjo 6, turinį. Posėdžio metu buvo kalbama, kad jei nebus esminės vilties pasiekti susitarimo pagal japonų reikalavimus diplomatinėmis priemonėmis, tai japonai nedelsiant priims sprendimą rengtis karui su Amerika.

Laikotarpyje tarp lapkričio 28 ir gruodžio 6 buvo perimtos septynios šifruotės, kurios patvirtino, kad japonai ketina atakuoti Perl Harborą. Galutinai apie karo su Japonija neišvengiamumą sužinota dieną prieš ataką. Prieš šešias valandas iki atakos pasidarė aiškus jos tikslus laikas – pusė aštuntos ryto, apie ką armijos vadovybė ryžosi pranešti į Havajus ne telefonu, bet paprasta telegrama, kuri pasiekė adresatą, kai laivynas jau buvo paskandintas. Ir jau visai prieš pat ataką du kareiviai, budėję radare, pastebėjo japonų lėktuvus, tačiau į skambutį štabe niekas neatsiliepė, o po pusvalandžio Kimelio žmona, stovėdama kieme su naktiniais marškiniais, raportavo vyrui: „Panašu, kad jie pataikė į linijinį laivą „Oklahoma“.

Iš viso per ataką žuvo 2403 žmonės, buvo sunaikinti 188 lėktuvai, senas laivas-taikinys „Juta“, minų tralas „Ohlala“, eskadriniai minininkai „Kesinas“, „Daune“ ir „Šou“ ir linjinis laivas „Arizona“. Šio laivo žūtis nusinešė daugiausia aukų – 47 karininkus ir 1056 žemesnės grandies jūreivių, tačiau iškėlė daug klausimų. Kaip liudija Nimico atliktas tyrimas, „Arizoną“ sunaikino pikiriuojantis bombonešis Val-234, tačiau jis nepajėgus pakelti 800 kilogramų bombos, kuria neva buvo sudaužytas laivas. Torpeduota „Arizona“ nebuvo. Dar daugiau – laivo tyrimas, kurį atliko narai, parodė, kad „Arizona“, kuri buvo laikoma nepaimama tvirtovė, nugrimzdo į dugną dėl serijos sprogimų laivo viduje. Jūsų ministras Noksas tada padarė išvadą, kad bomba pataikė į laivo kaminą.

Ruzveltas pats sudarė aukščiausiojo teisėjo O. Robertso vadovaujmą komisiją, kuri turėjo išsiaiškinti tragedijos aplinkybes. Jos ataskaita buvo publikuota daug kartų, yačiau tik po 1946 metų publikai buvo visi 1887 puslapiai apklausų protokolų ir 3000 puslapių dokumentų, kadangi jų turinys prieštaravo komisijos išvadoms. Ir vis dėlto prezidentas padėkojo Robertsui už „kruopštų ir įvairiapusišką tyrimą, kuris suvertė visą kaltę garnizono vadui Volteriui Šortui ir admirolio Kimeliui. Pastarasis kovo 1 dieną buvo atleistas į atsargą su grasinimu vėliau perduoti kariniam tribunolui. Po lemtingos katastrofos abu darbavosi karinės pramonės sferoje. 1943 metais Kimelis paprašė leisti susipažinti su karo laivyno ministerijos dokumentais, tačiau gavo neigiamą atsakymą, motyvuotą saugumo užtikrinimu.

1944 metais kandidatas į prezidentus Tomas Djujis (Thomas Dewey) ketino paviešinti istoriją su japoniškais duomenimis, kuri akivaizdžiai liudijo, kad Ruzveltas žinojo apie rengiamą operaciją, tačiau Jungtinio štabų komikteto pirmininkas generolas Maršalas įtikinojį neatskleisti kortų japonams karinių veiksmų metu. Sekančiais metais Senatas išnagrinėjo E. Tomaso įstatymo projektą, numatantį 10 metų kalėjimo bausmę už šidruotos medžiagos paviešinimą, tačiau respublikonai jį atmetė ir naujai komisijai buvo pateikti 700 dešifruoti japonų dokumentai. Nors komisijos nariai respublikonai itin aktyviai dalyvavo tyrime, jiems buvo uždrausta savarankiškai tirti vyriausybės žinybų archyvus, o dokumentus iš tuo metu jau mirusio tuo metu prezidento archyvo jo sekretorė Greisė Tali išdavinėjo savo nuožiūra. Buvo ir kitų keistumų.

Parodymų protokolai pilni prieštaravimų. Tai, kas buvo sakoma 1945 rudenį, prioeštaravo parodymams, duotiems ankstesnėms tyrimų komisijoms. 1945 metais dokumentai buvo arba slepiami, arba pradingo, o įvykių dalyvių atmintis buvo „atšviežinta“ arba jie apskritai pamiršo tai, kas vyko. Dėl to į primygtinius klausimus sekė atsakymai: „Nepamenu“. Netgi senatoriai, siekę užsidirbti politinį kapitalą iš tyrimo, pabargo ir liovėsi gilintis į šį reikalą.

1944 gruodžio 4-osios japonų telegrama, įspėjusi apie karo pradžią, buvo iššifruota ir išsiuntinėta JAV vadovaujantiems asmenims, tačiau jau 1944 metais karo ministerijos komisija konstatavo: „Telegramos originalas pradingo iš jūsų laivyno archyvo… Kopijų buvo ir kitose vietose, tačiau dabar visos jos pradingo… Per pastaruosius metus buvo sunaikinti radijo stočių archuvai, kuriuose buvo užregistruotas telegramos gavimas. Armijos liudininkai pareiškė, kad šios telegramos štabai niekad negavo“. Liudininkai vienas po kito pradėjo painiotis savo prisiminimuose. Žvalgybinės medžiagos vertimo ir dešifrotų dokumentų išsiuntinėjimo viršininkas A. Krameris garsėjo kaip absoliutus pedantas. Papietavęs su admirolu Starku, jis netikėtai ėmė duoti labai padrikus parodymus. To buvo pasiekta ne tik pietumis su vadu, bet ir paguldant Kramerį į Betesdos karo laivyno ligoninės psichiatrijos skyrių iš kur, kaip liudija šiuolaikiniai tyrimai, jį išleido mainais į tai, kad jis pakeis parodymus, nes kitaip liks ligoninėje iki gyvos galvos. Karinio laivyno žvalgybos vadovas admirolas Teodoras Vilkinsonas pateikė komisijai 11 perimtų radijo laidų įrašų, kurie, jei tikėti Maršalu, neegzistavo, tačiau 1946 metų vasarį, kai darbavosi tyrimo komisija, jo automobilis netikėtai nuslydo nuo kelto. Liudininkas žuvo.

Kietu riešutėliu tapo dešifravimo mašinų išradėjas Lourensas Safordas, ne veltui vadinamas „išprotėjusiu genijumi“. 1966 vasarį jis atėjo pas Kimelį ir pareiškė, kad turi įrodymų, jog admirolas tapo „paties purviniausio sąmokslo laivyno istorijoje auka“. Tai įkvėpė admirolą pareikšti karinio laivyno vadui Kingui 1945 lapkričio 15: „Iškart po Perl Harboro aš maniau, kad turiu prisiimti kaltę už katastrofą. Dabar atsisakau prisiimti bet kokią atsakomybę už Perl Harborą“. Iki to momento buvo atlikti jau bene devyni tyrimai, taip ir neišsiaiškinę priežasčių, dėl kurių JAV įstojo į karą. Paskutinį 1946 metų tyrimą surengė juristas Morganas.

Safordas atkakliai tvirtino, kad gruodžio 4, gavęs telefonogramą su kodiniu žodžiu, reiškusiu karą, tuojau pat raportavo apie tai kontradmirolui Noksui. Safordas buvo vienintelis, kuris kreipėsi į tyrimų komisiją, nurodydamas, kad jam daromas spaudimas. Vyriausias patarėjas Ričardsonas ištisas valandas terorizavo Safordą, griebdamasis juridinių gudrybių ir priversdamas jo parodymus iki absurdo: „Taigi, jūs tvirtinate, kad egzistuoja plataus masto sąmokslas Baltuosiuose rūmuose, kad karinė jūsų ministerija, Kramerio įstaiga sunaikintų tas kopijas?“ į ką Safordas tik atsakydavo, kad vyriausias patarėjas – ne pirmas, kuris stengiasi priversti jį pakeisti parodymus. Susirašinėdamas su tyrinėtojais jis dar tris dešimtmečius intrigavo visuomenę, o labiausiai – savo žmoną, kuri dėl visa ko nuleisdavo nuo laiptų žurnalistus ir degino visus namuose rastus popierius, kuriuose buvo minimas Perl Harboras, dėl ko Safordas pradėjo šifruoti nuo jos savo užrašus.

Netgi šiuolaikiniai tyrinėtojai pažymi, kad tirti incidentą, įtraukusį Ameriką į karą, yra labai nelengva, kadangi slaptos telegramos buvo išimtos iš Kongreso archyvo, o vėliau tapo prieinamos tik specialiuose archyvuose. Vienas iš tyrinėtojų, Robertas Stinetas, mano, kad provokaciją organizavo prezidentas Ruzveltas, valstybės sekretorius Helas, karo ministras Stimsonas ir dar devyni žmonės ir karinės vadovybės, kuriuos Stimsonas išvardijo savo dienoraštyje. Naudodamasis įstatymu dėl informacijos laisvės (Freedom of Information Act) Stinetas ilgą laiką rinko nuo cenzūros išsaugotus dokumentus ir padarė išvadą, kad pagrindiniu provokacijos organizatoriumi buvo vis dėlto Ruzveltas, gavęs 1940 spalį tarnybinį raštą iš karinio laivyno žvalgybos karininko A. Makolamo (A. McCollum), kuriame buvo instrukcija iš devynių veiksmų, įskaitant embargą, kurie garantuotai prives prie karo. Tačiau dėl visiems suprantamų priežasčių oficiali cersija išlieka iki šiol kitokia.