Povandeniniai marsiečiai

Kariniuose archyvuose rinkdami dokumentais patvirtintus faktus apie neatpažintus skraidančius objektus, priėjome prie neįtikėtinos išvados. Pasirodo, aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose tarptautinėje politikoje NSO kartais suvaidindavo svarbų vaidmenį.

„Šaltasis karas“ - pačiame įkarštyje. SSRS ir JAV priešprieša Šiaurės Atlanto regione įgauna beveik atvirą pobūdį. Ypač nerimauja Švedija ir Norvegija. Skandinavijos laikraščiuose tuo metu pasirodantys pranešimai primena karo suvestines. Remiantis pasienio tarnybos duomenimis, vos per du 1986 metų mėnesius sovietų povandeniniai laivai šešiolika kartų buvo įplaukę į Švedijos teritorinius vandenis. Jie slapčia įsiveržia į Norvegijos fiordus ir šcherus*. Kokio tikslo jie siekia?

Regis, sovietų povandeninio laivyno veiksmų motyvai abejonių nekelia: tai - NATO šalių karinio laivyno kovinių paslapčių žvalgyba, kovinių laivų judėjimo farvaterių užminavimas, amerikiečių povandeninių laivų sekimo organizavimas.

Visi bandymai aptikti nors vieną sovietų povandeninį laivą ir pasaulio visuomenei pateikti jūrų sienos pažeidimo įrodymų baigėsi nesėkmingai. Sovietų laivai - lyg kokie fantomai. Jie nepastebimi, nepažeidžiami ir dingsta tiesiai iš panosės. Vakarų žiniasklaida aktyviai lošia „sovietų korta". Norvegai ir švedai atkakliai tvirtina jaučią Maskvos „povandeninę ranką".

Mūsų kariuomenės vadai iš visų jėgų mėgina paneigti faktus apie kaimyninių valstybių jūros sienų pažeidimus. Tačiau norvegai paskelbia karą sovietų povandeniniams laivams, įplaukusiems į jų teritorinius vandenis, ir pradeda tikrą jūrų medžioklę.

Taip ją apibūdino Vladimiras Nikolajevičius Černavinas, 1985-1992 metais buvęs SSRS karinio jūrų laivyno vyriausiuoju vadu:

„Norvegai medžiojo tokiu būdu: iš pakrantės tarnybų gavę signalą, kad kažkurioje įlankoje yra užsieniečių povandeninis laivas (buvo aišku, kad apie jokį kitą nei sovietų laivą nė negalvota), šią įlanką jie užtverdavo grandinėmis. Planas buvo aiškus: anksčiau ar vėliau laivas turėtų iškilti ir tapti matomas arba bandyti veržtis iš spąstų. Bet nieko panašaus nevyko... Tada jie ėmėsi ypač radikalaus metodo: NATO laivai įlanką pradėjo bombarduoti giluminėmis bombomis taip, kad joje neliko sveikos vietos. Tačiau iš to buvo maža naudos - mūsų laivų ten nebuvo, nes jų ir būti negalėjo."

Likę be teisėto laimikio, skrupulingieji skandinavai po bombardavimų kruopščiai tyrinėjo dugną. Vis dėlto nepavyko rasti net priešininkų povandeninių laivų nuolaužų. Tad kas visgi taip įžūliai ir nebaudžiamai siautėjo mūsų šiaurės kaimynų teritoriniuose vandenyse?

Bandant atsakyti į šį klausimą, prasidėjo tikri stebuklai. Kad nebūčiau apkaltintas fantazavimu, mėginsiu kiek įmanoma korektiškiau rekonstruoti vieną tokį „stebuklingą" epizodą.

Jei tikėtume archyviniais dokumentais, žiniasklaidos pranešimais, liudininkų parodymais ir kai kurių dalyvių prisiminimais, įvykiai klostėsi taip.

1972 metų rudenį Norvegijos karinė pakrančių tarnyba teritoriniuose vandenyse dar kartą aptiko povandeninius pažeidėjus. Į perspėjamuosius signalus jie nereagavo, ryšio priemonėmis neatsakė ir elgėsi provokuojamai, netgi įžūliai.

Tada norvegai kartu su NATO laivais nusprendė imtis radikalių priemonių. Jie giluminėmis bombomis pradėjo bombarduoti savąjį turistų perlą - 200 kilometrų besitęsiantį Sognės fiordą.

Reikia pripažinti, kad tai buvo didelio masto veiksmai. Operacijoje dalyvavo maždaug keturiasdešimt kovinių laivų, taip pat lėktuvai ir sraigtasparniai. Bandant povandeninius pažeidėjus priversti kilti į paviršių, į nelemtąją įlanką buvo išmesta tonos sprogmenų. Tada nutiko tai, ko niekas negalėjo tikėtis. Pažeidėjas išties išniro iš vandens. Tačiau tai nebuvo pjautuvu ir kūju pažymėta povandeninio kreiserio kabina. Iš gelmių neįtikėtinu greičiu išniro keistas šviečiančios elipsės formos objektas, visiškai nepanašus į povandeninį laivą. Toliau įvykiai klostėsi apskritai neįtikėtinai. Staiga danguje pasirodė į lėkštes panašūs geltoni ir žali neatpažinti skraidantys objektai, o prie pat fiordo - mįslingi juodi skraidantys aparatai be atpažinimo ženklų. Jie manevravo neįtikėtinai dideliu greičiu imituodami NATO laivų ataką.

Po kelių minučių, per kurias buvo ieškoma povandeninių laivų ir bandoma juos naikinti, laivuose sugedo elektroniniai prietaisai. Tada nė kiek nepažeisti neatpažinti objektai mikliai pakilo virš įlankos ir dingo už horizonto. Šį fantastinį manevrą stebėjo ne tik kariškiai, bet ir dešimtys vietos gyventojų.

Istorija pateko j žiniasklaidos puslapius ir, žinoma, buvo praturtinta dar neįtikėtinesnėmis detalėmis. Po tokio negarbingo savo pakrančių bombardavimo Norvegijos valdžios atstovai buvo priversti pareikšti, esą šįsyk, regis, tai buvę ne sovietų povandeniniai laivai. Tačiau kas iš tikrųjų tai buvo?

Kaip tik tada pirmą kartą buvo pagarsinta versija, kad prie Skandinavijos krantų pasirodė dirbtinės kilmės neatpažinti skraidantys objektai.
Ši versija nebuvo patvirtinta, nes jokių materialių įrodymų nebuvo pateikta (nė vienos lėkštės numušti nepavyko), bet ir nepaneigta, mat labai daug liudininkų matė šiuos fantastiškus vaizdus.

Reikia pripažinti, kad daugybė istorijų, siejamų su neatpažintais potencialių priešininkų jūrų sienų pažeidėjais, aukščiausiai sovietų kariuomenės vadovybei kėlė nerimą ne mažiau nei norvegams ar amerikiečiams. Anot tuomečio Šiaurės laivyno kariuomenės vado admirolo Vladimiro Černavino, gana aštriai iškilo tokia problema: „Jei tai ne mūsų laivai, o mes tikrai žinome, kad jie ne mūsų, ir jei tai ne norvegų ir švedų provokacija, tada neatpažinti objektai mums gali kelti ne mažesnį pavojų.“

Kad eksperimentas būtų tikslus, sovietų kariuomenės vadai net priėmė sprendimą, draudžiantį mūsų povandeniniams laivams priartėti prie svetimų teritorijų arčiau nei per 50 kilometrų. Šie griežtai vykdė įsakymą, bet povandeniniai vaiduokliai toliau šiurpino skandinavus.
V. N. Černavinas
Juo toliau, juo baisiau. Žiniasklaida publikavo nuotraukas, kuriose matyti prie Švedijos krantų aptikti keisti pėdsakai. Buvo pateikta versija, kad juos paliko kažkokie ypač maži sovietų povandeniniai laivai-tankai, turintys vikšrus ir galintys judėti jūros dugnu. Sovietai buvo kaltinami, esą naudojantys ypač slaptus povandeninius laivus, giliuose vandenyse gebančius dirbti plaukikus ir net robotus.

Maskvos valdžiai tokie kaltinimai iš pradžių kėlė nuostabą, o vėliau - nerimą. Kieno darbeliai priskiriami mūsų laivynui? Kokie objektai suka ratus prie Skandinavijos krantų?

Nors buvo mėginta neigti kaltinimus, protesto notos sovietų URM buvo siunčiamos viena po kitos. Skandinavijos šalys pateikdavo naujų faktų ir įrodymų apie mūsų povandeninio laivyno vykdomus sienos pažeidimus.

Galiausiai Sovietų Sąjunga ir NATO atsidūrė ties rimto konflikto slenksčiu. Ir tada, anot admirolo Černavino, 1985-1992 metais buvusio SSRS karinio jūrų laivyno vyriausiuoju vadu, aukščiausiai šalies valdžiai pritarus, teko surengti skubią spaudos konferenciją ir Vakarų žurnalistams paskelbti sensacingą pareiškimą:

„Kreipiuosi į jus ir kartu į jūsų vyriausybes, kad sulaikytumėte mūsų povandeninį laivą, sunaikintumėte jį, o nuolaužas pateiktumėte tarptautinei bendruomenei. Jei savo vandenyse sunaikinsite nors vieną sovietų laivą, aš, Sovietų Sąjungos karinio jūrų laivyno vyriausiasis vadas, jums už tai padėkosiu ir net pareikšiu padėką NATO jūreiviams už tai, kad tą povandeninį laivą sunaikino."

Šis pareiškimas sukėlė sprogusios bombos efektą. NATO atstovai nežinojo ką galvoti: ar rusai čia iš tikrųjų niekuo dėti, ar sovietų admirolas blefuoja... Viena vertus, tokius pareiškimus skelbti yra labai rizikinga. Antra vertus, versija apie „povandeninius marsiečius“, kurie kažkodėl zuja prie Skandinavijos krantų, atrodė gana fantastinė, tad NATO vadovai ją vertino kaip iššūkį. Pentagonas pradėjo rengtis specialiai operacijai „Eneida“. Užduotis buvo suformuluota visiškai tiksliai: bet kokia kaina užgrobti ir sunaikinti sovietų povandeninį laivą vaiduoklį.

Ilgai laukti neteko. Jau 1986 metų lapkričio mėnesį Norvegijos pakrančių žvalgyba pranešė, kad vėl pažeista jūrų siena. Kad būtų sunaikintas laivas, buvo nuspręsta panaudoti svarbiausią JAV karinio jūrų laivyno kozirį - ypač slaptą torpedą.

„Naujausia JAV pagaminta torpeda buvo paleista, kad sunaikintų šį povandeninį taikinį, - įvykį komentavo Vladimiras Nikolajevičius Černavinas. - Tačiau itin tiksli, itin protinga torpeda, paleista į sovietų povandeninį laivą, kuris neva pažeidė jūrų sieną, pataikė į tuštumą ir, suprantama, nuskendo. Bet juk torpeda buvo slapta, vadinasi, ji jokiu būdu negali patekti į mūsų rankas. JAV skubiai parengė operaciją: ypač slapta torpeda privalėjo būti surasta ir iškelta į paviršių. Trumpai tariant, buvo sukeltas neregėtas ažiotažas".

Kilo didelis skandalas. Nesėkmingą itin slaptos torpedos panaudojimą NATO vadovai išgyveno labai skaudžiai, bet dar nemalonesnis buvo kitas dalykas: nejau Sovietų Sąjungai iš tikrųjų pavyko sukurti tokį tobulą laivą, kuris yra visiškai nepažeidžiamas, greitaeigis ir neaptinkamas?

Tada Pentagonas, norėdamas reabilituotis visuomenės akyse, žengė rizikingą žingsnį: išslaptino ir perdavė žiniasklaidai turimus faktus, esą patvirtinančius sovietinę neatpažintų laivų pažeidėjų kilmę. Visi laukė sensacingo demaskavimo. Tačiau nepriklausomų tarptautinių ekspertų išvada pasirodė labai netikėta. „Tarptautinei bendruomenei buvo pateiktos nuotraukos ir į povandeninių laivų keliamus garsus panašių triukšmų įrašai, - pasakojo Vladimiras Nikolajevičius. - Visa medžiaga buvo išanalizuota, tad pavyko įrodyti, kad šie triukšmai visiškai nesusiję su povandeniniais laivais.“

Vis dėlto kieno šie pėdsakai?

Reikia pripažinti, kad net pasibaigus pertvarkai ir iširus Sovietų Sąjungai, paslaptingų povandeninių pažeidėjų istorijos aktualumas nesumenko.

Įdomus dalykas: vos tik pirmasis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas įžengė į Kremlių, pirmame atsiųstame dokumente Švedija „išreiškė viltį, kad naujieji Rusijos lyderiai šioms byloms panaikins slaptumo žymą“.

Gerbiamieji skaitytojai tikriausiai supranta: kai Rusijos KGB vadovas Bakatinas amerikiečiams perdavė JAV ambasadoje veikusią pasiklausymo schemą, išsaugoti paslaptis tais įdomiais laikais jau tapo neįmanoma.

Borisui Nikolajevičiui prireikė tik mostelėti ranka, ir visa slapta informacija apie povandenines sovietų laivyno operacijas prie Skandinavijos krantų buvo perduota suinteresuotajai pusei. Ir vėl prasidėjo stebuklai. Švedai ir norvegai, susipažinę su medžiaga, atsitvėrė kapų tyla. Jokių duomenų apie anksčiau nežinomas sovietų povandeninių laivų operacijas, kurios pagal laiką sutaptų su keistais „nepaaiškinamais" skandinavų sienų pažeidimais, byloje nebuvo rasta. Vadinasi, admirolas Černavinas toje įsimintinoje spaudos konferencijoje neblefavo. Ten tikrai buvome ne mes. Tada kas?

Borisas Nikolajevičius Jelcinas su jam būdingu humoru patarė Švedijos karalienei (kartu dar žnybtelėjęs princesei* ) dėl šio klausimo kreiptis į ateivius ir, kaip vėliau paaiškės, pats nė neįtardamas beveik neklydo.

Tolesni įvykiai klostėsi sparčiai ir nenuspėjamai. Švedijos parlamentas, galų gale palikęs ramybėje mūsų povandenininkus, 1995 metais sudarė specialią garsių mokslininkų komisiją. Jos užduotis - išsiaiškinti, ar egzistuoja povandeniniai fantomai. Dalį informacijos kariškiai išslaptino, tada paaiškėjo, kad statistikos duomenys apie neatpažintus povandeninius objektus yra gana iškalbingi.

Dokumentuose užfiksuota daugiau nei 2000 atvejų. Liudininkai apibūdino objektus, panašius į laivus vaiduoklius, kurie gebėjo neįtikėtinai manevruoti, plaukti didžiuliu greičiu ir buvo absoliučiai nepažeidžiami. Tokios savybės tyrėjus vertė abejoti šių objektų žemiška kilme. Be to, remiantis JAV ir kitų šalių išslaptintomis karinių jūrų laivynų ataskaitomis, neatpažinti objektai, kuriuos povandeniniai laivai aptiko kelių kilometrų gylyje, buvo lyg povandeninio laivo ir lėktuvo hibridai.

Kaip pavyzdį pateikiu vieną dokumentais patvirtintą ir net piešiniais pavaizduotą karo jūreivių susidūrimo su neatpažintu povandeniniu objektu atvejį.

Objektas nebuvo panašus nė į vieną žinomą povandeninio laivo modelį. Kaip matyti iš ataskaitos, buvo užfiksuoti kartu danguje pasirodę keli neatpažinti raudonos, violetinės ir žalios spalvos skraidantys objektai. Jie judėjo labai sparčiai ir akivaizdžiai lydėjo jūrų svečią. Bandymai numušti nors vieną skraidantį objektą buvo nesėkmingi. Informacija apie tai, kad pakrantėje apsilankė neatpažinti povandeniniai ir skraidantys objektai, iš pradžių buvo pateikta visuose laikraščiuose. Tai tapo tikra sensacija. Tačiau vėliau visa informacija apie neatpažintą objektą buvo pašalinta, o į pateikiamus klausimus karinė žinyba neatsakinėjo ir atsitvėrė tylos siena.

Tai ne vienintelis toks atvejis. JAV karinių jūrų pajėgų archyve saugoma išslaptinta informacija apie tai, kad 1964 metais Ramiajame vandenyne Amerikos karinių jūrų pajėgų povandeninio laivo įgula pastebėjo šalia esantį lygiai tokį patį objektą. Pamanę, kad tai sovietų laivas, amerikiečiai nusprendė pažeidėją sulaikyti. Dėl ko įvyko incidentas, nustatyti nepavyko. Susidūrimas baigėsi galingu sprogimu.

Iš palydos laivo buvo nuleistas povandeninis aparatas, kuris į viršų iškėlė į neatpažinto laivo korpusą panėšėjančią nuolaužą. Tačiau tada nutiko neįtikėtinas dalykas. Kai gelbėjimo operacija ėjo į pabaigą, akustikos specialistai pranešė, kad katastrofos rajone staiga pasirodė penkiolika neatpažintų povandeninių objektų, kurių kiekvieno ilgis - ne mažiau nei 200 metrų.

Jie aklinai užblokavo paieškos rajoną, o kai po kelių valandų šie objektai dingo, katastrofos vietoje neliko nė vieno daikto. Dingo net suniokoto amerikiečių povandeninio laivo nuolaužos.

Buvo atlikta išlikusio korpuso fragmento analizė. Pasirodė, kad mokslininkams nėra žinoma šio metalo sudėtis. Žemės sąlygomis toks lydinys neegzistuoja.

Kai buvo nutekinta ši informacija, JAV karinės jūrų žvalgybos pareigūnai oficialiai nepatvirtino šio fakto. Tačiau versija, kad amerikiečiai iškėlė iš kitos planetos persikėlusio laivo gabalėlį, egzistuoja iki šiol.

Tad kas tie paslaptingi objektai, kurie savo savybėmis labai primena kitos planetos laivus?

Tie „kitų civilizacijų pasiuntiniai", kaip įsitikinome, gali sumaišyti tarptautinių santykių kortas ir net suteikti pretekstą pasienio konfliktams. Jie gali gąsdinti jūreivius ir įspeisti į kampą mokslininkus. Kas tai?

Esu visiškai tikras, kad dauguma smalsių skaitytojų atsakys į šį klausimą taip pat kaip aš: „Ogi nieko ypatinga!"

Pirmiausia, mūsų povandeniniai laivai iš tikrųjų galėjo šnipinėti prie Skandinavijos krantų, paprasčiausiai mūsiškiai dažnai buvo vikresni. Antra, nepamirškime, kad visais įmanomais ir

neįmanomais būdais, ypač vėlyvuoju „šaltojo karo“ laikotarpiu, Sovietų Sąjunga buvo vaizduojama kaip „blogio imperija, tad dalis pranešimų apie neva jūrų sienų pažeidimus tikrai galėjo būti Vakarų specialiųjų tarnybų skleidžiama dezinformacija. O amerikiečių povandeninio laivo susidūrimas su neva kitų planetų povandeniniu laivu galėjo būti tik mėginimas pridengti bandymų metu įvykusią avariją.

Taip, žinoma, galėjo būti. Visgi juo atkakliau mes lyg „senelis Kantas, paneigęs tris įrodymus, kad Dievas egzistuoja, ir netikėtai atradęs ketvirtąjį", mėginame paaiškinti keistą fenomeną remdamiesi paprasta gyvenimiška logika, tuo daugiau nepaaiškinamų ir fantastinių dalykų mums atsiveria. Tad, mielas skaitytojau, pirmyn! Sąžiningai sakau: neatpažinti objektai ir fantastiški reiškiniai domino ne tik nepatikliuosius švedus ir kerštinguosius amerikiečius, bet ir mūsų jūreivius. Be to, domino taip stipriai, kad dėl įslaptinto karo su neatpažintais objektais kartą vos nesužlugo visos sovietų valstybės ekonomika.

Neatpažinti objektai, netikėtai atsirandantys šalia povandeninių raketinių kreiserių, neramino ne tik JAV, bet ir Sovietų Sąjungos karo laivyno jūreivius. Remiantis liudininkų parodymais, NSO gali panirti labai giliai, išvystyti didžiulį greitį, dalytis į kelis objektus ir net atakuoti. Apie tai kalbėsime vėliau. Tačiau mūsų atominio laivyno jūreiviai labiausiai baiminosi keistų signalų, keliančių jiems tikrų tikriausią košmarą.

"Valstybinės svarbos ateiviai"

*Šcherai - nedidelės, neaukštos, dažniausiai uolėtos salos buvusio apledėjimo sričių jūrose ir ežeruose.

*Šis epizodas užfiksuotas dokumentiniame filme „Caras Borisas"