Pats Paslaptingiausias NSO Stebėjimo Atvejis

Didžiojoje Britanijoje slapti dokumentai tapo prieinami visuomenei. Britų vyriausybė nuėmė nuo šios informacijos grifą „VS“, remiantis priimtinais įstatymo „Apie laisvą prieigą prie informacijos“ pakeitimais. Buvo išslaptinti ir „Rendlšemo bylos“ dokumentai. Tai buvo pats žinomiausias ir pats paslaptingiausias NSO stebėjimo atvejis Didžiosios Britanijos istorijoje.

1980 metų gruodžio 27 dieną Safolko grafystės Rendlšemo miške, Anglijos pietryčiuose, 3 valandą du JAV Karinių oro pajėgų slaptosios policijos patruliai pastebėjo neįprastas šviesas už karinės bazės ribų. Gavę vadovybės leidimą atlikti tyrimą, du karininkai ir vienas patrulis išvyko į mišką nustatyti šviesos šaltinį. Karininkų rastas objektas “išoriškai atrodė tarsi padarytas iš metalo. Ryškiai šviečiantis, trikampio formos, maždaug dviejų-trijų metrų ilgio apačioje ir kone dviejų metrų aukščio. Savo spinduliais jis apšvietė visą mišką. Objekto viršuje pulsavo raudona šviesa, o apačioje matėsi mėlynos šviesos. Atrodė, lyg objektas kabotų ore arba stovėtų ant atramų”. Išsigandę jie nusprendė nesiartinti. Apie tai, ką matė, pranešė savo viršininkui papulkininkiui Čarlzui Holtui.

Karinių oro pajėgų bazės Vudbridže vado pavaduotojas papulkininkis Čarlzas Holtas nusiuntė raportą “Neaiškios šviesos” į Pentagoną, o
po tam tikro laiko jam buvo suteiktas pulkininko laipsnis. Tame raporte buvo sakoma, kad tris 1980 metų gruodžio naktis keli NSO skraidė virš aviacijos bazės teritorijos. Vienas iš tų objektų buvo priverstas nusileisti Rendlšemo miške, greičiausiai, dėl gedimo.

Kitą rytą papulkininkis ir jo žmonės toje vietoje, kur naktį buvo neatpažintas objektas, žemėje rado tris įdubas, kiekviena - septynių colių skersmens. Radiacijos lygis toje vietoje normą viršijo 10 kartų.

Didžiosios Britanijos gynybos ministerija iškėlė versiją, kad karininkai galėjo matyti netoliese esančio Oksford Nes švyturio spindulius. Tačiau kitą naktį miške buvo pastebėtas antras neatpažintas skraidantis aparatas, kuris leido šviesos srautus, o paskui pasidalino į penkis atskirus baltus objektus. Matyt, vis dėlto tai buvo ne švyturys.

Po dar dviejų naktų, pasakojo Holtas, NSO vėl sugrįžo. Tą naktį jis pats matė, kaip “atskrido raudonas šviečiantis objektas”. Buvo padarytas magnetofoninis įrašas, kuriame girdėti ne tik Holto įsakymai, bet ir ateivių aparato skridimo garsai. Paskutinė papulkininkio frazė: “Jis skrenda čia iš pietų! Jis dabar skrenda į mus! Neįtikėtina!”

Netrukus Didžiosios Britanijos gynybos žinyba įslaptino visas šios istorijos aplinkybes, tačiau žinia apie NSO pasirodymą Safolke pasklido po pasaulį žaibo greičiu. Tūkstančiai turistų puolė Rendlšemo miške ieškoti NSO pėdsakų. 9 metus JAV gynybos ministerija ignoravo tą masinės piligrimystės faktą, bet galiausiai nusprendė perkelti Karinių oro pajėgų bazę iš Vudbridžo į atokesnę vietą.

Kanados organizacija “HBOC UFO Research” sausio 24 dieną pranešė, kad jiems pavyko gauti 98 puslapius dokumentų apie NSO iš Kanados gynybos ministerijos. Jie buvo išslaptinti, remiantis įstatymu apie informacijos laisvę. Visi tie dokumentai - pranešimai apie stebėtus NSO nuo 1995 iki 1999 metų, kuriuos gavo Kanados valstybinės organizacijos. Dauguma tų dokumentų buvo paskelbta saite HBCC.

Belgija niekada nedarė paslapties ir problemos iš NSO. Pavyzdžiui, kai 1993 metų naktį iš kovo 30 į 31 dieną Belgijos oro erdvėje buvo aptiktas trikampis objektas, apie tai sužinojo visos pasaulio šalys. Į orą nedelsiant pakilo naikintuvai, bet, kaip ir reikėjo tikėtis, perimti to objekto nepavyko. Belgijos kariškiams pavyko padaryti įvykio vaizdo įrašą, paskui vyriausybei nedelsiant buvo nusiųsti keli raportai.

Jokios informacijos Belgija neįslaptino, priešingai - ji siūlė “suinteresuotoms valstybėms” kartu tirti incidentą. “Suinteresuotos valstybės” kukliai atsisakė.

Amerikos vyriausybė neužsiima NSO stebėjimų tyrimu. Oficialiai... Tai, beje, netrukdo JAV karinėms oro pajėgoms vykdyti kelis NSO tyrinėjimo projektus vienu metu. Pats garsiausias iš jų - “Mėlyna knyga”. Nusprendusios, kad NSO nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui, karinės oro pajėgos nebesidomėjo “skraidančiomis lėkštėmis”.

Iš visos šalies jie gaudavo daugybę pranešimų apie neatpažintus objektus, rašė ne tik civiliai, bet ir kariniai lakūnai. Nepaisant to, JAV karinės oro pajėgos paskelbė, kad NSO yra prasimanymas. Atlikusios savo tyrimą, jos pareiškė, kad daugumą stebėtų atvejų buvo gamtos reiškiniai arba neteisingai identifikuota aviacinė technika. Tačiau kelių šimtų pranešimų nebuvo galima taip paprastai paaiškinti. 1966 metais per Ameriką nusirito banga stulbinančių pranešimų apie pastebėtus NSO, kurie buvo plačiai aprašyti spaudoje. Kongrese buvo sudarytas specialus komitetas, kuris pareikalavo iš karinių oro pajėgų pateikti savo paaiškinimus, kartą ir visiems laikams išspręsti šią problemą. Karinių oro pajėgos sudarė sutartį su Kolorado valstijos universitetu atlikti tyrimus, kurie turėjo galutinai išspręsti NSO problemą ir suprantamai paaiškinti šį fenomeną.

Projektui vadovavo fizikas profesorius Edvardas Kondonas. Jis itin skeptiškai žiūrėjo į hipotezes apie gyvybės egzistavimą kitose planetose ir neatpažintų skraidančių objektų realumą. Todėl savo galutinėje ataskaitoje Kondonas tvirtino, kad daugiametė NSO tyrinėjimų patirtis neatnešė jokių naujų žinių, vadinasi, tai nepasiteisino. Kritikai apkaltino “Kondono komisiją” neobjektyvumu. Tačiau JAV karines oro pajėgas išvados tenkino, ir 1969 metais projektas “Mėlyna knyga” buvo uždarytas, padarius išvadą, kad NSO nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui. Paradoksas slypi tame, kad kariškiai iki šiol atsisako pateikti informaciją su NSO susijusiais klausimais būtent nacionalinio saugumo sumetimais.

Vyriausybės nenoras paskelbti dokumentus sukėlė audringą amerikiečių ufologų aktyvumą. Jie įkūrė organizaciją “Antžeminis NSO stebėjimas”, kuri pradėjo akciją, kad būtų išslaptinti “skraidančių lėkščių” stebėjimų karinėse bazėse 8-ajame dešimtmetyje dokumentai. Kai baigėsi šios organizacijos pinigai, atsirado kita draugija - “Piliečiai prieš NSO įslaptinimą”. Nors iki šių dienų jiems nepavyko nieko pasiekti, darbas tęsiamas.

Po 1975 metais priimtos įstatymo apie informacijos laisvę pataisos Amerikos ufologų organizacijos per teismus gavo iš CŽV 37 antraeilius dokumentus apie NSO. Tačiau visi svarbiausi dokumentai, žinoma, lieka įslaptinti dėl “nacionalinio saugumo”. Vis dėlto teisminiai procesai atskleidė vyriausybės apgaulę: visus tuos metus NSO tyrimas nutrauktas nebuvo.

Po tokio skandalo reikalavimai išslaptinti duomenis apie slaptas operacijas suskambo su nauja jėga. Kaip ir reikėjo tikėtis, kol kas jokios reikšmingos informacijos apie šiuos reikalus visuomenė negavo.

Tada JAV prezidentas Džordžas Bušas kongrese pareiškė, kad žmonija turi pačių įvairiausių liudijimų, kad kitose planetose greičiausiai yra protingų gyvybės formų. Jo žodžiais, “kosminiai ateiviai tikriausiai egzistuoja, ir tik laiko klausimas, kada jie bus surasti”.

Rusijoje NSO oficialiai tyrinėjami nuo 1977 metų, kai prie Petrozavodsko žmonių minia pamatė didžiulę žvaigždę, šviesos spinduliais apipylusią miestą. Sovietų Sąjungos Mokslų akademijos prezidentas akademikas A. Aleksandrovas kreipėsi į vyriausybę ir Sovietų Sąjungos KP CK Karo pramonės komisiją: “Mokslų akademija negali ignoruoti, nors negali ir paaiškinti, anomalių reiškinių, panašių į rugsėjo mėnesį stebėtus Petrozavodske. Dėl to prašo organizuoti kompleksinius anomalių reiškinių tyrimus, į darbą įtraukiant Gynybos ministerijos ir karinės pramonės organizacijas”. Tada buvo sudaryta speciali grupė prie Sovietų Sąjungos Mokslų akademijos (programa “MA tinklelis”), jos veikla labai greitai buvo visiškai įslaptinta. Visuose šalies regionuose buvo įkurti Anomalinių reiškinių komisijos padaliniai. Anomalinių reiškinių analizės grupė taip pat buvo įkurta prie Mokslų akademijos Bendrosios fizikos ir astronomijos skyriaus. Buvo naudojamas milžiniškas kariuomenės potencialas. Žodžiu, sistema dirbo. Tačiau rezultatų visuomenė taip ir negavo.

Tik 2000 metais televizijos kanalo Ren TV programai “Karinė paslaptis”, pasakojančiai apie Rusijos nacionalinio saugumo klausimus, pavyko gauti išskirtinę medžiagą iš Rusijos gynybos ministerijos. Laidos vedėjo žodžiais, ministerija išslaptino didelę dalį savo archyvo apie NSO. Spalio 8 ir 18 dienomis laidoje buvo parodyti anksčiau buvę slapti “skraidančių lėkščių” stebėjimų kariniuose daliniuose sąrašai, metodiniai nurodymai, kaip organizuoti anomalinių reiškinių stebėjimus ir kaip apklausti kariškius liudininkus, unikalūs keistų objektų virš karinių bazių videoįrašai.

Rusijos gynybos ministerijos anomalinių aerokosminių reiškinių problemų vyr. ekspertas Aleksandras Plaskinas televizijai papasakojo, kad ministerija visada rimtai žiūrėjo į neatpažintus skraidančius objektus ir 1980 metais net įkūrė karinėje bazėje prie Mitiščių itin slaptą centrą, į kurį suplaukdavo visa su NSO susijusi informacija. Čia patekdavo informacija iš visų kariuomenės rūšių. Anot Aleksandro Plaskino, kariškiai renka informaciją apie NSO daugiausia dėl informacijos apie naujas ginklų rūšių ir technologijas. Problema ši yra labai rimta, ir todėl neaišku, kodėl kai kurie žmonės į NSO žiūri skeptiškai ir nerimtai. Juk jie egzistuoja realiai.

2002 metų gruodžio 19 dieną 12.00 val. Maskvos laiku tiesioginiame televizijos kanalo “Rosija”, radijo stočių “Majak” ir “Rusijos radijas” eteryje valstybės vadovas V. Putinas turėjo atsakinėti į Rusijos piliečių klausimus. Klausimus užduoti buvo galima iš anksto internetu, eterio dieną telefonu arba per teletilto transliaciją.

V. Putinui ufologai nusiuntė klausimą raštu: “Daugelyje šalių per paskutinius metus stebimas padidėjęs visuomenės susidomėjimas taip vadinamųjų “skraidančių lėkščių” problemomis. Vykdant valstybines programas, išslaptinami ir paskelbiami anksčiau buvę slapti dokumentai, patvirtinantys faktus, kad Žemėje yra nežinomų aparatų ir technologijų. Gal būtų galima sužinoti oficialią Rusijos poziciją šiuo klausimu? Ar toks darbas vykdomas mūsų valstybinėse žinybose (dokumentų išslaptinimas), ar planuojama supažindinti visuomenę su karinių tyrimų programų, pvz. “Setka-AN”, “Setka-MO”, “Horizont” ir kitų, rezultatais?”

Ir štai paskirtą dieną ufologai su viltimi įsijungė televizorius, radijus ir ... Ir nieko. Prezidentas kukliai nutylėjo apie “žaliuosius žmogeliukus”, taip pasėdamas dar daugiau abejonių ir paslapčių rusų galvose bei sielose.