Šimtosios beždžionės fenomenas

Gamtoje galima pastebėti neįprastų reiškinių, kai fiziškai tarpusavyje nesusijusios gyvos būtybės vienu metu ima labai vienodai elgtis. Parapsichologijoje šis reiškinys grindžiamas kolektyvinio biolauko poveikiu. Buvo nustatyta, kad biolaukas veikia visus organizmus - pradedant grybais, vaismedžiais ir baigiant žmonėmis.

Pirmą kartą šį fenomeną aprašė anglų mokslininkas Lajalas Votsonas, kuris ne vienerius metus stebėjo makakų elgseną Japonijai priklausančioje Kodzimos saloje. Beždžionės pamėgo saldžias batato šaknis, tačiau joms nepatiko, kad šios šaknys yra purvinos. Gyvūnai kankinosi, bandydami letenomis pašalinti purvą, kai viena patelė, kurią pavadino Imo, rado genialų sprendimą: ji nusprendė nuplauti batato šaknį. Praėjus kuriam laikui jau ir kitos beždžionės šakniavaisius pradėjo plauti vandenyje. Mokslininkai paskaičiavo, jog tam, kad visa banda išmoktų taip elgtis, turėjo praeiti 5-6 metai, t,y. panašiai tiek, kiek trunka aukštojo mokslo kursas. Tačiau ne tai yra svarbiausia. Votsonas

nustatė, jog iš pradžių beždžionės labai nenoriai kopijavo kitų beždžionių, kurios plovė šakniavaisius, elgseną. Tačiau kai šį metodą įsisavinusių makakų skaičius pasiekė maždaug šimtą, tolimesnis mokymasis vyko tarsi sniego lavina, o po kelių savaičių batatus jau plovė visa banda. Ir tai dar ne viskas - kaimyninėse salose bei zoologijos soduose visos beždžionės netikėtai ėmė plauti batatus, nors tarp šių beždžionių nebuvo jokio fizinio ryšio. Mokslininkai padarė prielaidą, kad visas šiame regione esančias beždžiones jungia bendras biolaukas, kurio dėka jos bekontakčiu būdu perduoda informaciją viena kitai. Sis fenomenas buvo pavadinta „šimtosios beždžionės efektu".

Tarsi makakos

O štai dar vienas nepaprastas pastebėjimas: analogiškiems dėsniams paklūsta ir augalai. Kaip pavyzdį galima paminėti obelis. Kiekvienas sodininkas žino, jog šie vaismedžiai, nežiūrint į kruopščią priežiūrą - laistymą, tręšimą, genėjimą, kenkėjų naikinimą ir pan. - vaisius veda ne kiekvienais metais. Būna tokių derlingų metų, kai šakos tiesiog lūžta nuo obuolių gausos, o būna ir visiškai nederlingų metų. Tas pats vyksta ir pas kaimynus ar netgi soduose, esančiuose už šimtų ar tūkstančių kilometrų. Ar tai reiškia, kad obelys turi kažkokį kolektyvinį protą? Kitaip tariant, jos „žino", kada geriau visoms kartu užauginti gausų derlių ir kada to neverta daryti.

Tas pats vyksta ir su kitais augalais, pavyzdžiui, grybais. Būna tokių šiltų ir drėgnų vasarų, kurios turėtų būti labai palankios grybams augti, tačiau jų miškuose nėra - nėra ne tik vertingų grybų, bet ir šungrybių. Grybautojai po keletą valandų vaikšto po mišką tam, kad rastų nors keletą grybų sriubai išsivirti. Kokia tokio reiškinio priežastis? Ar tai reiškia, kad ir grybai turi kolektyvinį protą, kuris padeda žinoti, kada verta augti, o kada to daryti neverta?

Žmonės ne geresni už beždžiones

Beždžionės yra labai artimos žmonių giminaitės, todėl mokslininkai iškėlė prielaidą, kad panašus dėsningumas, susijęs su staigiu masinės sąmonės postūmiu, pasiekus tam tikrą „kritinę masę“, turi pasireikšti ir žmonių bendrijoje. Prieš keletą metų anglų ir australų mokslininkų grupė Australijoje atliko įdomų eksperimentą. Buvo paruoštas didelis paveikslas-koliažas su keliais šimtais žmonių veidų. Eksperimente dalyvavo įvairių socialinių sluoksnių atstovai. Iš viso buvo atlikta tūkstantis tyrimų.

Kiekvienas žmogus turėjo keletą minučių žiūrėti į koliažą, o paskui buvo išsiaiškinama, kiek žmonių jam pavyko įsiminti. Dažniausiai pavykdavo įsiminti 6-10 žmonių veidus, nors kai kuriems eksperimento dalyviams pavyko jų įsiminti daugiau. Po to mokslininkai analogišką eksperimentą atliko Didžiojoje Britanijoje, kur tas pats koliažas su žmonių veidais buvo rodomas per vietinę kabelinę televiziją. Pasirodo, britai vidutiniškai įsimindavo po 15 veidų.

Po kelių minučių tyrinėtojai dar kartą pakartojo tą patį eksperimentą Australijoje, tik jame dalyvavo jau kiti žmonės.

Mokslininkams buvo labai netikėta, kad Australijos gyventojai ėmė įsiminti daugiau žmonių veidų. Tai įrodė, kad tarp žmonių taip pat egzistuoja informacinis laukas, veikiantis visus ir kiekvieną, tačiau dažnai mūsų nejuntamas.

Netrukus buvo atliktas dar vienas eksperimentas, siekiant išsiaiškinti požiūrių, gandų ar idėjų paplitimą žmonių visuomenėje. Mokslininkų grupė, kuriai vadovavo profesorius Boleslavas Šimantas Renseleris (JAV), eksperimentiškai nustatė, kad tuo metu, kai žmonių skaičius su tvirtais įsitikinimais pasiekia 10% vienos ar kitos bendruomenės narių skaičiaus, jų požiūris ir įsitikinimai akimirksniu apima visą kolektyvą. Sis 10-ies % kiekis gali būti pritaikomas dabartiniu metu labai populiariems socialiniams tinklams ar net politiniams sluoksniams. Įdomu tai, kad pastebėtas dėsningumas nepriklauso nuo ryšio formos ar informacijos paplitimo technologijos - ar tai būtų asmeniniai kontaktai, telefonai, spauda, radijas ar internetas.

Šimtosios beždžionės fenomenas gerai paaiškina mados ir manipuliavimo visuomenės nuomone reiškinius. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad radikaliai naujos kryptys drabužių madoje ar elgesio būde iš pradžių sukelia pasipriešinimą ir didžiajai visuomenės daliai yra nepriimtinos. Tačiau jeigu tokia
tendencija pasiekia tam tikrą kritinį lygį, įvyksta radikalus pasikeitimas - iš pradžių daugumai atrodęs nepatrauklus mados šauksmas ar elgsenos būdas imamas vertinti teigiamai ir netgi tampa pageidaujamas. Tą patį galima pasakyti ir apie įvairių įsitikinimų bei politinių pažiūrų kilmę ir paplitimą, kai bet kurios naujovės iš pradžių priimamos kaip erezija, tačiau vėliau, net nekeisdamos savo esmės, tampa priimtinos daugumai žmonių.

Pavyzdžiui, Vokietijoje tarp eilinių biurgerių, neturinčių jokių politinių interesų, paplito fašistinė ideologija, o Sovietų Sąjungoje įsitvirtino stalinizmo idėjos, kurios masines represijas pateisino kaip „partijos liniją".

Tačiau grįžkime prie eksperimentų. Jų metu buvo nustatyta, jog tam, kad idėjos pilnai pasklistų vienoje ar kitoje socialinėje bendruomenėje, visiškai nėra būtina, kad šias idėjas palaikytų dauguma bendruomenės narių. Ryšių forma, jų matomas ar nematomas pobūdis, taip pat idėjų sritis ar socialinė bendruomenės, kurioje plinta šios idėjos, sudėtis neturi jokios įtakos.

Ką dar teigia mokslas?

Nežiūrint į tai, kad oficialusis mokslas kategoriškai neigia pačią biolauko sąvoką ir nepripažįsta jokio nefizinio ryšio poveikio, kažkas panašaus jau yra teigiama klasikinėje fizikoje. Joje yra tiksliai žinoma, kad nė vienas procesas nevyks, nepasiekęs kritinės temperatūros, masės ar slėgimo. Kaip pavyzdys gali būti paminėtas savaiminio popieriaus užsidegimo taškas, kuris panaudotas garsaus fantasto Rėjaus Bredberio romano pavadinime - „451 laipsnis pagal Farenheitą", vandens sušalimo ar užvirimo taškai, kristalizacijos efektas, taip pat radioaktyviosios medžiagos kritinė masė, reikalinga branduoliniam sprogimui. Pasiekus tokį tašką vyksta ne tik šuolis, kuriuo metu kiekis pavirsta kokybe, bet ir procesas išsiplečia visame tūryje (apimtyje ir t.t).

Naujo, bet tuo pačiu ir užmiršto seno mokslo eniologijos (žinios apie energinį-informacinį žmogaus apsikeitimą su jo gyvenamąja aplinka) požiūriu visa tai, kas gyva, paklūsta ne tik matomiems, bet ir nematomiems kolektyviniams tarpusavio poveikiams. Visų biolaukų ypatumas yra tai, kad jie yra ne tik fizinio kontakto metu - šie laukai egzistuoja ir be tokio kontakto. Atstumas ir mechaniniai trukdžiai neturi jokio įtakos.

Tai paaiškina morfinio rezonanso koncepciją, kurią sukūrė britų biochemikas ir psichologas Rupertas Šeldreikas. Pagal šią koncepciją, bet kokios gyvos ar save valdančios sistemos yra valdomos ne fiziniu, o subtiliu būdu, kai šių sistemų vystymasis yra paveikiamas per jų rezonansą. Tuo metu susidaro kolektyvinis biolaukas, turintis atmintį ir poveikio jėgą. Taip pat pastebėta, kai šie abu poveikiai yra silpni, atskiri biolauko poveikiai nepadaro didelės įtakos bendruomenei. Tačiau kai tokios informacijos kiekis pasiekia kritinį tašką, poveikis pasidaro masinis. Savo knygoje „Gamtos atmintis" R. Šeldreikas rašo: „Jeigu kurioje nors vietovėje gyvūnai įsisavina naują veiksmą, tai kitoje vietoje gyvūnams jo išmokti yra žymiai lengviau. Lygiai taip pat, kai žmonės įsisavina kažką naują, kiti žmonės kitoje vietoje tai įsisavina labai lengvai".