Šnipai iš «kvarklių» planetos

Prieš tęsdamas pasakojimą, noriu pažymėti: kitaip nei Skandinavijos įvykių atveju, kai buvau priverstas naudotis šaltiniais, kurių patikimumą patikrinti buvo sunku, viską, ką skaitysite vėliau, išgirdau asmeniškai kalbėdamasis su šių fantastinių įvykių dalyviais ir liudininkais.

Trumpai tariant, keisti signalai kėlė tikrą košmarą sovietų povandenininkams. Viskas prasidėjo tada, kai septintojo ir aštuntojo dešimtmečių sandūroje povandeniniai laivai į vandenis jau gebėjo panirti labai giliai. Tada ir paaiškėjo, kad povandeninėje karalystėje esama daugybė mokslui nežinomų būtybių. Kokios tos būtybės, kas jos? Paslaptingi gyventojai elgėsi gana išmintingai. Jie tikrai neskubėjo atsiskleisti, bet patys atkakliai tyrinėjo nekviestus svečius. Labai dideliame gylyje jie ilgai lydėdavo mūsų povandeninius laivus. Siuntė signalus jūreiviams, bet kartu lyg ir žaidė slėpynių su atominiais kreiseriais. Vos tik jūreiviai bandydavo įžiūrėti priartėjusį objektą, šis išsyk dingdavo iš regos lauko ir signalą skleisdavo jau iš kitos pusės. Taip nutiko ir pirmąjį kartą...

„Kai įplaukėme į Atlanto vandenyno platybes, pastebėjome kažkokius keistus objektus. Jie mums akivaizdžiai siuntė signalus, tačiau jų identifikuoti nebuvo įmanoma. Jie nebuvo panašūs į visus tuos, su kuriais anksčiau teko susidurti, - pasakojo Igoris Kostevas, karininkas povandenininkas, 1980 metais vadovavęs atominiam povandeniniam laivui. - Pagal skleidžiamą garsą tai buvo panašu į varlių kvarkimą, todėl vėliau oficialiuose dokumentuose jie buvo vadinami „kvarkliais". Jie tai imdavo sparčiai kvarksėti „kva-kva-kva-kva“, tai pratįsai - „kvaaa-kvaaa“. Be to, kartu kito garso dažnis ir tonas. Tai buvo panašu į koduotos informacijos perdavimą, tarytum „kvarkliai“ bandytų susikalbėti mums nežinoma kalba."

Kai laivas grįžo ir buvo pranešta apie keistus neatpažintus objektus, paaiškėjo, kad „kvarkliai“ užmezga ryšius ir su kitais povandeniniais laivais. Jie tiesiog persekioja mūsų atominius kreiserius. Objekto skleidžiamas signalas yra nuolatinis, gerai girdimas. Ir tai vyksta atvirame vandenyne, labai dideliame gylyje, kur šimtus mylių nieko šalia neturėtų būti. Pripažinkite, povandeninio kreiserio vadui yra dėl ko eiti iš proto. Juk kovinio povandeninio laivo maršrutas yra griežtai įslaptintas. Laive - raketos su branduolinėmis galvutėmis, o šalia kažkoks nepažįstamasis tave erzina, be to, ir stebi, o tu jo negali aptikti. O jei jis ketina atakuoti laivą?

Suprantama, tokia informacija kėlė nerimą laivyno vadovybei. Nedelsiant buvo pasitelkta karinė jūrų žvalgyba. Kai buvo išanalizuota visa su „kvarkliais" susijusi informacija, paaiškėjo, kad jų yra neįtikėtinai daug ir kad šie neatpažinti objektai kaskart, lyg iš anksto žinodami maršrutą, atsiranda prie mūsų povandeninių laivų.

Jurijus Kviatkovskis, tuo metu vadovavęs SSRS karinio jūrų laivyno Vyriausiajam štabui, pasakojo: “ ...labiausiai neramino tai, kad „kvarkliai“, priklausomai nuo atominių povandeninių laivų kovinio maršruto, nuolat keitė buvimo vietas. Aptikę mūsų laivą, „kvarkliai“ dažnai ilgai jį lydėdavo. Anksčiau jie buvo aptikti tik Atlanto vandenyne, bet vėliau užmegzdavo kontaktą ir šiaurėje - Norvegų jūroje, ir vakaruose - Barenco jūroje."

Delsti nebuvo galima, tad jau kito SSRS karinio jūrų laivyno vyriausiojo vado Sergejaus Georgijevičiaus Gorškovo sprendimu prie KJL žvalgybos valdybos buvo įkurta ypač slapta grupė, kuri privalėjo atsakyti į klausimą: kas tie „kvarkliai“ ir kodėl jie persekioja mūsų povandeninius laivus?

Iš pradžių kaip pagrindinė versija buvo iškelta mintis, kad „kvarkliai" - amerikiečių rankų darbas... Tiesa, versija apie amerikiečių ypač modernius povandeninius laivus buvo išsyk atmesta: didelis povandeninis objektas su įmontuotu varikliu taip manevruoti ir judėti negali.

Vėliau buvo manoma, kad „kvarkliai“ - tai kažkokios globalios sovietų povandeninių laivų sekimo sistemos dalis. Beje, iš pirmo žvilgsnio ši versija atrodė gana įtikinama. Vis dėlto kažkas šioje versijoje glumino net pačius jos autorius. Kas?

Jei „kvarkliai" - sekimo sistemos dalis, tai jie turėtų veikti kaip radijo plūdurai. Buvo rengiamasi sudėtingai kontržvalgybinei operacijai. Aptikti JAV karinės žvalgybos radijo plūdurą buvo garbės reikalas, tad netrukus ypatingo slaptumo sąlygomis į „kvarklių“ buvimo vietą ekspedicijon buvo išsiųstas žvalgybinis laivas. Ieškoma buvo ilgai. Išnaršyta pusė Pasaulinio vandenyno, tačiau paieškos buvo bevaisės - nė vienas „kvarklys“ nebuvo aptiktas. Nieko neįprasta nepastebėta. Vienu metu objektas įjungė ryšį. Pradėjo sekti paskui laivą. Signalas buvo fiksuojamas, bet pačių radijo plūdurų nesimatė. Nors buvo įdėta daug pastangų, nė vieno „kvarklio“ nepavyko pagauti.

Tada buvo bandoma užfiksuoti jų koordinates. Paaiškėjo dar viena keista aplinkybė: kai jūreiviai nusprendė žemėlapyje pažymėti „kvarklių" buvimo vietą, pasirodė, kad tai - neįmanoma.

„Kvarkliai" judėjo ir kartais - labai sparčiai, - prisimena šios ypač slaptos ekspedicijos dalyvis Aleksejus Nikolajevičius Korževas, aštuntajame dešimtmetyje vadovavęs atominiam povandeniniam laivui. - Mes priartėjome ir užfiksavome neatpažintų objektų buvimo vietos koordinates. Tačiau kai povandeninis laivas jau sukosi grįžti iš kovinės užduoties, o aš žemėlapyje anksčiau pažymėtus
taškus pradėjau lyginti su tais, kuriuos užfiksavome dabar, grįžtant, paaiškėjo, kad tie taškai nesutampa. Arba šioje vietoje fiksavome jau kitokių parametrų radijo spinduliuotę. Kitaip tariant, šioje vietoje vieną „kvarklį" pakeitė kitas, panašiai kaip keičiasi budėtojai. Tad viskas taip ir liko neaišku. Be to, prielaidai dėl radijo plūdurų nepakako duomenų."

Jei „kvarkliai" - ne amerikiečių rankų darbas, tada kas jie tokie?

Visi Žvalgybos valdybos ekspedicijos duomenys buvo perduoti mokslininkams. Šie ilgai analizavo, o vėliau tiesiog griebėsi už galvų; kad ir kaip dėliojo argumentus, vis tiek išeidavo kažkokia nemokslinė velniava.

Pirma, nuolat besikeičiančios koordinatės bylojo, kad „kvarkliai" visą laiką manevravo šalia povandeninių laivų. Kuo čia dėti radijo plūdurai? Keisdami signalo dažnius ir tonus, jie lyg kvietė povandeninį laivą užmegzti kontaktą. Vis dėlto keisčiausia buvo tai, kad tas signalas nebuvo pasyvus. Jei tai būtų paprasčiausia spinduliuotė, kad ir sunkiai, bet galima būtų teigti esant nenustatytą gamtos reiškinį ir nurimti. Jei „kvarksi", tai tegul ir „kvarksi". O dabar, tikėtina, neatpažinti objektai ne šiaip kvietė povandenininkus kontaktuoti. Jie aktyviai reagavo į mūsų povandeninių laivų signalus. Lyg būtų provokavę dialogą ir siekę jį palaikyti. Jie lydėjo mūsų laivus iki tam tikro rajono, lyg patys būtų buvusios protaujančios būtybės. Vėliau, paskutinį sykį „kvarktelėję“, pradingdavo.

Tad vienareikšmio atsakymo, kas yra „kvarkliai", mokslininkai irgi nepateikė. Buvo išsakytos tik versijos, net pačios fantastiškiausios.

Gal tai kokia giliavandenė reliktinė būtybė, kurios mokslas dar nėra ištyręs? Teoriškai tai įmanoma. Visgi labai jau protingai jie elgėsi, lyg būtų žmonės. Be to, kada nors jie vis tiek turėjo „parodyti tikrąjį veidą". Tačiau „kvarkliai“ vis išlikdavo nematomi.

Ar jie - kitos planetos protingos būtybės, dėl nežinomų priežasčių apsigyvenusios vandenyno gelmėse ir dabar atkakliai bandančios užmegszti kontaktą su raketinių povandeninių laivų ekipažais?

Pirmojo rango kapitonas Vadimas Kulinčenka

Anot veterano povandenininko, 1-ojo rango kapitono Vadimo Kulinčenkos, galiausiai buvo iškelta net tokia versija: „kvarkliai" yra ne kas kita, o povandeniniai NSO.

Po ilgų ir bergždžių atsakymų paieškų, liko vienintelė, nors ir labai fantastiška, versija, kad „kvarkliai" yra ateiviai iš kitų planetų. Mat tik remiantis ja buvo galima pagrįsti ir objekto elgesio logiką, ir jo gebėjimą keisti padėtį, ir manevruoti pagal tam tikrą maršrutą, ir net bandymus užmegzti ryšį su mūsų povandeniniais laivais.

Beje, „kvarkliai", kaip ateiviai iš kitų planetų, oficialiai nebuvo pripažinti. Tikriausiai tai būtų pernelyg drąsus žingsnis, kuriam nesiryžo net ypač slaptos žvalgybos valdybos. Visgi kažkokį sprendimą reikėjo priimti. Ir jis buvo priimtas. Šis pasirodė esąs saliamoniškai išmintingas.
Pirma, buvo pripažįstama, kad tai - neatpažinti povandeniniai objektai (visgi NSO!!!) ir kad juos būtina toliau tyrinėti. Antra, ministerijos užkulisiuose buvo nutarta apsidrausti ir neišradinėti dviračio. Kad ir kaip būtų, be amerikiečių čia neapsieita. Generaliniame štabe buvo nuspręsta, kad „kvarkliai" - Pentagono kariškių rankų darbas. Todėl užduotis buvo suformuluota gana aiškiai: į amerikiečių „kvarklius“ privalome atsakyti mūsiškiais, sovietų „kvarkliais", kurie privalės „kvarksėti" dar garsiau ir geriau!

Tad buvo nuspręsta sukurti savąją amerikiečių povandeninių laivų globalaus sekimo sistemą. Labai jau patraukli atrodė mintis - kontroliuoti visą Pasaulinį vandenyną arba bent jau kai kurias jo sritis.

Tada įsisuko valstybės mechanizmas. Karinės pramonės mokslininkams buvo iškeltas uždavinys - per trumpiausią laiką sukurti ir įdiegti „kvarklių“ sistemą, kuri jūrose ir vandenynuose specialiomis priemonėmis užtikrintų globalų sekimo procesą. Visu pajėgumu pradėjo dirbti konstruktorių biurai, kuriems vyriausybė skyrė finansavimą specialiu potvarkiu. Tai buvo išties grandiozinė visos planetos masto „kvarklių“ kūrimo programa. „Šaltojo karo“ logika diktavo kaip tik tokį programos mastą. Mokslo ir pramonės specialistai pradėjo dirbti visu pajėgumu. Tačiau labai greitai paaiškėjo, kad net sovietų gynybos pramonei šis uždavinys yra per sunkus.

Pacituosiu, ką pasakė Vladimiras Nikolajevičius Černavinas: „Viskas buvo sukurta, tarp jų ir „kvarklių“ techniniai pavyzdžiai, kuriuos buvo galima naudoti. Tačiau paaiškėjo, kad tie radijo plūdurai yra tokie didžiuliai ir tokie brangūs, tad jų ne tik nepavyktų primėtyti į Atlanto ir Ramųjį vandenynus, bet net ir šimto veikiančių egzempliorių mūsų pramonė pagaminti nepajėgtų."

Paaiškėjus, kad „kvarklių“ kūrimo programa neįvykdoma, buvo nuspręsta pasidomėti, kaip sekasi tariamiems priešininkams. Gal amerikiečiai visgi sukūrė globalią sekimo sistemą ir tūkstančiai blakių-„kvarklių“ šnipinėja mūsų povandeninį laivyną?

Žvalgyba pranešė: slaptose Pentagono laboratorijose pagaminta vos keletas pavyzdžių, daugiau nuveikti ir jiems nepavykę.

Jurijus Petrovičius Kviatkovskis, 1987-1992 metais vadovavęs Karinio jūrų laivyno Vyriausiajam štabui, pasakojo: „kai dar kartą sukvietėme visus slaptai dirbančius mokslininkus, jie be užuolankų pareiškė, kad radijo plūdurais pagrįsta globali Pasaulinio vandenyno kontrolės sistema šiuo metu - visiška utopija."

Galiausiai brangiai kainavusi programa buvo sustabdyta, o jau sukurti eksperimentiniai „kvarklių“ egzemplioriai - dėl visa pikta įslaptinti.

Paklausite, o kaip tikrieji „kvarkliai“? Greičiausiai jie, kaip ir anksčiau, sekioja mūsų povandeninius laivus.

Yra žinoma, kad aštuntojo dešimtmečio pabaigoje šia tema buvo organizuota uždara mokslinė konferencija. Tačiau jos dalyviai esą taip ir negebėjo įminti „kvarklių“ mįslės.

Ar tai tiesa, man nėra žinoma.

Neoficialiais duomenimis, devintojo dešimtmečio pradžioje slaptoji „kvarklių“ programa buvo staiga nutraukta. Ar tai reiškia, kad gal vis dėlto kas nors buvo rasta? Tad kas? Šį klausimą palieku atvirą. Toliau gilinsimės į dabartines karines paslaptis, vadinasi, teks tik spėlioti.

Kas žino, gal tai - kol kas nepaaiškinamas gamtos reiškinys.

O gal amerikiečiai tokiu labai rafinuotu būdu kenkė mūsų povandenininkams?

Gal sykį, ko tik nebūna, mūsų jūreiviai įsigudrino sugauti kokį nors užsižiopsojusį „kvarklį", o šis pasirodė esąs patrauklus ateivis iš kitos planetos? Gal dabar jis konsultuoja mūsų specialistus kurioje nors slaptoje laboratorijoje? Man labiausiai rūpi trečioji versija.

"Valstybinės svarbos ateiviai"