Teherano NSO incidentas

1976-ais metais įvyko taip vadinamas Teherano incidentas, kai ankstyvą rugsėjo 19-os dienos rytą virš Irano sostinės vizualiai ir radarų ekranuose buvo stebimas neatpažintas skraidantis objektas. Incidentas žymus tuo, kad šalia objekto pastebėti radioelektroniniai trukdžiai: dviejuose naikintuvuose F-4 "Fantom" 11, kai jie priartėjo prie objekto, dingo ryšys, sugedo aparatūra, o viename naikintuve laikinai iš rikiuotės išėjo ginkluotės sistemos.

Šis įvykis detaliai aprašytas JAV Gynybos ministerijos Žvalgybos valdybos keturių puslapių ataskaitoje, kuri buvo perduota į Baltuosius rūmus, JAV Valstybės sekretoriui, Stabų viršininkų jungtiniam komitetui, Nacionalinio saugumo agentūrai ir Centrinei žvalgybos valdybai. Tai yra vienas detaliausių dokumentų istorijoje su anomalaus fenomeno, kuriame dalyvavo kariškiai, aprašymu. |vairūs aukštas pareigas užimantys Irano kariuomenės vadovai, įtraukti į šiuos įvykius, pripažino, kad stebimas objektas galėjo būti nežemiškos kilmės.

Incidento kronika

1973 m. rugsėjo 19 d. apie 0:30 vietiniu laiku Irano KOP Teherano postas gavo keturis pranešimus telefonu iš miesto Šemirano rajono gyventojų apie neįprastą aktyvumą naktiniame danguje. Vieni skambinantieji pasakojo apie į paukštį panašų objektą, kiti - apie ryškiai šviečiantį malūnsparnį.

Dispečeris Choseinas Peruzis pasiėmė žiūronus ir nuvyko pažiūrėti, kas ten vyksta. „Aš pamačiau stačiakampio formos objektą, kuris galėjo būti 7-8 m ilgio ir apie 2 m pločio, - jis pasakojo. - Atidžiau įsižiūrėjęs nusprendžiau, kad objektas, greičiausiai, buvo cilindro formos. Jo galuose pulsavo balkšvai mėlynos spalvos ugnys, o maždaug ties vidurine cilindro dalimi apskritimu judėjo nedidelis raudonos šviesos šaltinis. Aš buvau apstulbęs".

Peruzis paskambino budinčiam KOP karininkui, kuris savo ruožtu apie įvykį pranešė KOP apygardos vadui generolui Josefiui. Generolas iš pradžių pamanė, kad matomas švytėjimas - paprasčiausiai spindinčios žvaigždės, tačiau po pasitarimo su tarptautinio Mechrabado aerouosto dispečeriais ir po to, kai pats pastebėjo ryškų objektą, kurio dydis viršijo žvaigždes, matomas iš Žemės, nusprendė iš Šachrokio KOP bazės Chamadane, esančiame už 280 km į vakarus nuo Teherano, į orą pakelti naikintuvus F-4 „Fantom“ II.

1:30 vienas naikintuvas, kurį pilotavo kapitonas Mochamadas Reza Azizchanis, pakilo į orą ir pasuko link taško, esančio už 64 km į šiaurę nuo Teherano. Objektas buvo toks ryškus, kad buvo matomas 112 km atstumu. Kai naikintuvas iki objekto priartėjo maždaug 40 km atstumu, lėktuve atsijungė visa aparatūra, dingo ryšys su baze, todėl Azizchanis buvo priverstas pakeisti kursą ir grįžti atgal į bazę. Skrendant atgal visos naikintuvo sistemos veikė normaliai.

1:40 į orą buvo pakeltas antrasis F-4 naikintuvas, kurį pilotavo leitenantas Parvizas Džafaris. Džafaris radare objektą pastebėjo, kai iki jo buvo likę 43 km. Kai iki objekto liko 40 km, jis pradėjo judėti, išlaikydamas tą patį atstumą nuo naikintuvo, kuris skrido 240 km/h greičiu. Objekto ryškumas trukdė nustatyti jo dydį. Iš jo pakaitomis sklido mėlyna, žalia, raudona ir oranžinė šviesa. Šviesos nuolat mirgėjo, tačiau taip greitai, jog atrodė, kad jos šviečia vienu metu.

Kol objektas ir F-4 skrido į pietus, nuo objekto atsiskyrė mažesnis objektas ir dideliu greičiu ėmė artėti link naikintuvo. Leitenantas Džafaris nusprendė, kad jį atakuoja, todėl pabandė paleisti raketą AIM-9 „Sidewinder“, tačiau tuo metu netikėtai atsijungė visa įranga, taip pat ginkluotės sistemos ir ryšiai. Bandymas perkrauti šias sistemas nebuvo sėkmingas. Objektas praskrido po naikintuvu ir per trumpą laiką nutolo 4 ar 5 km atstumu, po to grįžo prie pirmojo objekto.

Vos tik naikintuvas apsisuko, visa aparatūra vėl ėmė veikti. Naikintuvo ekipažas pamatė dar vieną ryškiai šviečiantį objektą, kuris atsiskyrė nuo pirmojo ir dideliu greičiu ėmė artėti link žemės. Ekipažas tikėjosi pamatyti susidūrimą su žeme ir sprogimą, tačiau nusileidimas buvo minkštas. Vėliau naikintuvas apskrido šią vietą žemesniame aukštyje ir pažymėjo šviečiančio objekto kritimo vietą. Objektas nusileido netoliese naftos perpumpavimo stoties Rėjuje, esančiame 10 km į pietus nuo Teherano.

Civilinis keleivinis lėktuvas, artėjęs prie Mechrabado, taip pat neteko ryšio, praskrisdamas virš šios vietos. Kaip ir F-4, šio lėktuvo pilotai matė dar vieną cilindro formos objektą su ryškiomis šviesomis, nuolat šviečiančiomis galuose ir judančiomis viduryje.

Objektas priartėjo ir apskrido F-4. Mechrabado dispečerinė pranešė, kad ore nieko nėra, tačiau bokšte dirbantis personalas matė objektą Džafario nurodyta kryptimi. Praėjus keliems metams po šio įvykio, vyriausiasis dispečeris ir generolas prisipažino, kad tuo metu, kai NSO skrido netoliese, dispečeriniame bokšte atsijungė elektros maitinimas, nors kitose aerouosto dalyse viskas buvo tvarkoje.

Po to NSO pasuko į vakarus, kur po 25 minučių jį pastebėjo Egipto avialinijų pilotas virš Viduržemio jūros. Vėliau jį virš Lisabonos pastebėjo Nyderlandų aviakompanijos KLM pilotas, ekipažas ir keleiviai, kurie tvirtino, kad objektas skrido į vakarus per Atlanto vandenyną.

Kitą dieną F-4 naikintuvo ekipažas malūnsparniu atskrido į mažesnio objekto nusileidimo vietą, tačiau dienos šviesoje nebuvo pastebėta jokių pėdsakų. Tada jie apskrido vietovę ir vakarų pusėje pagavo „pypsintį“ signalą. Garsiausiai signalas sklido nuo nedidelio namo, todėl buvo nuspręsta nusileisti ir apklausti namo gyventojus apie nepaprastus praėjusios nakties įvykius. Šie papasakojo, kad girdėjo didelį triukšmą ir ryškią šviesą, panašią į žaibą.

Greičiausiai, nusileidimo vieta buvo toliau tiriama, išmatuotas radiacijos lygis, tačiau šie rezultatai niekada nebuvo paviešinti. Visi šie įvykiai vyko prieš Pehlevių dinastijos žlugimą, įrašai Teherane galėjo ir neišlikti.

Ataskaita buvo įvertinta pagal specialią JAV Gynybos ministerijos Žvalgybos valdybos formą. Pagal šią formą:

„Nepaprastas atvejis. Laikomas klasikiniu NSO stebėjimu, atitinkančiu visus patikimo stebėjimo kriterijus:

- Objektas buvo stebimas iš kelių skirtingų vietų (Šamiranas, Mechrabadas, lėktuvai, dispečerinis bokštas ir išdžiūvęs druskos ežeras).

- Stebėtojų patikimumas (KOP generolas, kvalifikuoti pilotai ir patyrę dispečeriai).

- Vizualų stebėjimą patvirtina radaro duomenys.

- Tokie patys elektromagnetiniai efektai pastebėti trijuose lėktuvuose.

- Pastebėtas fiziologinis NSO poveikis (t.y. naktinio matymo praradimas dėl objekto ryškumo).

- NSO pasižymėjo dideliu manevringumu".

Po šio incidento Irano vyriausybė kreipėsi Į SSRS ir JAV vyriausybes, klausdama ar tai nebuvo karinės technikos bandymas. Atsakomybės neprisiėmė nė viena šalis. Įdomu, kad telegramoje, adresuotoje SSRS Ministrų tarybos pirmininkui Aleksejui Kosyginui buvo paminėtas nežinomas faktas: iš nusileidusio NSO išlipo dvi nesuprantama kalba kalbančios milžiniškos būtybės, kurios po to sėdo atgal į laivą ir nuskrido.

Pirmosios publikacijos

1976 m. spalio 1 d. laikraštyje „Iran Times“ buvo išspausdinti antrojo naikintuvo piloto leitenanto Džafario pokalbiai. Naikintuvas link Teherano skrido viršgarsiniu greičiu, tačiau NSO, pastebėjęs artėjantį naikintuvą, labai staigiai padidino greitį. „Jo dydis buvo panašus į pusę mėnulio, žiūrint į jį nuo žemės. Objektas švietė violetine, oranžine ir balta spalva, tris kartus ryškiau už mėnulį".

Džafariui buvo įsakyta grįžti į bazę, jeigu jis negalės pavyti objekto, todėl jis nutraukė persekiojimą. Kai Džafaris skrido atgal, jis dispečeriams pranešė, kad NSO apsisuko ir vejasi savo persekiotoją, todėl jam, ko gero, teks nusileisti. „Kažkas mane vejasi iš užpakalio. Manau, objektas ketina rėžtis į mane. Praskrido tiesiai po manimi, vos nelietė naikintuvo". Kasetėje su įrašu aiškiai girdima, kad pilotas buvo sunerimęs.

Straipsnyje buvo pasakojama apie tai, kad pilotas minėjo apie „ryškų, apvalų, maždaug 4,5 m skersmens objektą, kuris atsiskyrė nuo NSO“. Taip pat teigiama, kad objekto tikrumą patvirtino du F-4 pilotai, keli dispečeriai ir liudininkai, kurie nuo žemės stebėjo „ryškų kūną", kuris ar tai skrido danguje, ar tai krito iš dangaus.

Vėliau paskelbtas dar vienas dokumentas, kuriame buvo pranešama apie labai panašų objektą Maroko oro erdvėje, pastebėtą 1976 m. rugsėjo 19 d. apie 1:00 ar 2:00 vietiniu laiku. Dokumentas buvo parengtas JAV ambasadoje Rabate. Teigiama, kad Maroko policija gavo daugybę pranešimų apie objektą, kuris nedideliame aukštyje skrido lygiagrečiai Atlanto vandenyno krantui. Objektas buvo apvalios ar cilindro formos, skrisdamas neskleidė jokio triukšmo. Vienas ambasados darbuotojas, panorėjęs išlikti nežinomu, papasakojo, kad objektas skrido lėtai, tarsi rengdamasis nusileidimui. Iš pradžių jis atrodė disko formos, tačiau artėdamas tempėsi.

Po dešimties dienų JAV Valstybės sekretorius Henris Kisindžeris padarė pareiškimą, kuriame išreiškė oficialią JAV poziciją NSO klausimais. Jis pasakė, kad visi NSO stebėjimai gali būti paaiškinami natūraliomis priežastimis, todėl tolimesnis tyrimas nereikalingas. Kisindžeris nuo savęs pridūrė, kad liudininkai, galimas dalykas, matė meteorą ar palydovą.

Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tyrinėtojai iš „Aero-Jet" Li Gremas ir Ronas Regeris patvirtino, kad anomalus reiškinys virš Teherano buvo pastebėtas iš JAV ginkluotųjų pajėgų gynybos palaikymo sistemos palydovo DSP-1. Gremas ir Regeris gavo spausdintą medžiagą, įrodančią, kad
iš DSP-1 buvo stebima infraraudonųjų spindulių anomalija incidento metu ir dar valandą po jo.

Palaikymo programa (DSP-1) - tai į kosmosą iškeltas įrenginys, kurio viena iš funkcijų buvo nedelsiant informuoti šalies jėgos žinybas apie balistinės raketos paleidimą, aptinkant infraraudonųjų spindulių šilumos šaltinį. DSP-1 gali identifikuoti lėktuvus, palygindamas jų skleidžiamų infraraudonųjų spindulių parametrus su esančiais duomenų bazėje, į kurią įtraukti visi žinomi lėktuvų tipai.

Liudininkų prisiminimai

1994-ais metais, rengiant „Sightings" televizijos laidą, buvo apklausti daugelis incidento liudininkų. Beveik visi objektą apibūdino kaip aukštos technologijos nežemiškos kilmės objektą.

Lakūnas Jadis Nazeris padarė prielaidą, kad objektas galėjo skristi 3200-4800 km/h greičiu. Jis papasakojo, kad objektas „viršijo bet kokius žinomus greičio ir galingumo rodiklius. Vėliau F-4 vis tiek nebūtų galėjęs jo perimti. Štai tada ir paaiškėjo, kad tai yra NSO". Nazeris pridūrė: „Nė viena šalis neturi tokių skraidančių objektų, todėl pagalvojau, kad jis yra iš kitos planetos".

Parvizas Džafaris, antrojo F-4 naikintuvo pilotas prisipažino, kad po nesėkmingo bandymo paleisti raketą jis išsigando dėl savo gyvybės ir bandė katapultuotis, tačiau atitinkamas mygtukas nesuveikė.

Generolas Naderas Josefis papasakojo, kaip įsakė pakelti į orą du naikintuvus. Jis pasakojo, kad antrasis F-4, praradęs ryšį ir galimybę valdyti gabenamą ginkluotę, vis vien bandė persekioti NSO. Tačiau netgi skrisdamas greičiu, du kartus viršijančiu garso sklidimo greitį, jis negalėjo pavyti objekto. Pilotas nusprendė grįžti į Mechrabado aerouostą. Kai lėktuvas artėjo prie žemės, generolui iš dispečerinio bokšto pranešė, kad NSO savo ruožtu persekiojo jį iki pačios bazės. Josefis pasakė: „Dėl patirties, įgytos 1976 m. rugsėjo 19 d., aš patikėjau, kad ten kažkas yra. Mes nežinome, kas tai yra ir iš kur atsirado".

Dispečeris Choseinas Peruzis „Sightings" žurnalistams patvirtino, kad pilotą buvo apėmusi panika, kai didelis NSO skrido tiesiai paskui jį. Peruzis ir kiti dispečeriai teigia, kad objektas virš Mechrabado aerouosto praskrido maždaug 660-750 m aukštyje. Teigiama, kad tai buvo autobuso dydžio objektas su nemirksinčiomis šviesomis galuose ir mirksinčiomis viduryje.

Kitą dieną Teherane prasidėjo incidento tyrimas. Irano KOP vado pavaduotojas generolas leitenantas Abdolachas Azerbarzinas apklausė visus viršininkus ir parengė ataskaitą. Džafaris, antrojo naikintuvo pilotas papasakojo, kad irgi buvo apklaustas, o apklausoje dalyvavo amerikiečių pulkininkas, kuris kažką užsirašinėjo savo bloknote.

Azerbarinas interviu „Sightings“ laidai išreiškė savo nuomonę, kad objektai sąmoningai sugadino abiejų naikintuvų ir dispečerinio bokšto elektroniką. Apie objektus, atsiskyrusius nuo NSO, Azerbarinas pasakė: „Pilotai juos apibūdino kaip ugnies kamuolius, tačiau mes visi manome, kad tai buvo labai galingos elektromagnetinės bangos, kurios atjungė visą elektroniką: VHF, UHF, ginkluotės valdymo sistemas, radarą, viską. Viskas atsijungė".

Azerbarinas interviu „Sightings" ir tyrinėtojui daktarui Briusui Makabiui papasakojo, kad antrojo naikintuvo pilotas gerai matė NSO, praskrendantį žemiau jo. Pilotas pasakojo, kad objektas buvo apvalios formos, kaip dubenėlis, su kupolu ar kabina, kuri atrodė kaip pusė sferos ir švietė oranžine ar geltona šviesa, ir kurioje nebuvo matyti ekipažo.

Įvertinęs visus faktorius, ypatingą objekto sugebėjimą įsibėgėti, Azerbazinas padarė išvadą, kad NSO savo charakteristikomis žymiai lenkė visą žmonėms žinomą karinę techniką. Apie šią išvadą buvo raportuota generolui Chatemiui, asmeniniam šacho kariniam patarėjui, kuris liepė ataskaitą perduoti JAV Karinei konsultacinei grupei (MAAG) Teherane. Taip ataskaita pateko į MAAG vadovo Irane generolo Ričardo Sekordo rankas. Generolas Azerbazinas nepranešė, ar Sekordas matė šią ataskaitą, tačiau kitas aukšto rango KOP karininkas Mamudas Sabachatas „Sighting“ papasakojo, kad dalyvavo susitikime incidento naktį ir pareiškė: „Šis NSO pasirodymas buvo pirmasis mūsų KOP istorijoje“.

Generolas Azerbazinas Makabiui taip pat pasakė, kad visa tyrimo medžiaga buvo perduota JAV KOP Tačiau JAV KOP vadovybė teigia, kad vienintelė ataskaita apie incidentą - antrojo F-4 naikintuvo piloto parodymai.

„Aš tikiu NSO ir negaliu nepastebėti jų egzistavimo. Jie nori kažkokiu būdu užmegzti kontaktą su Žemės gyventojais. Jie bando, ir jie tai padarys", - savo interviu pareiškė generolas Azerbazinas.

2007 m. lapkričio 12 d. Nacionalinio spaudos klubo organizuotoje spaudos konferencijoje Vašingtone Džafaris, jau atsargos generolas, papasakojo: „Aš priartėjau prie objekto, kuris žybsėjo ryškiomis šviesomis - raudona, žalia, oranžine ir mėlyna. Jos buvo tokios ryškios, kad negalėjau įžiūrėti objekto korpuso. Žybsniai vyko vienas po kito labai dažnai, tarsi kokioje diskotekoje. Mes aptikome objektą radaru, jis buvo už 40 km. Žymės ekrane dydis prilygo kuro padavimo lėktuvo „Boeing-707" dydžiui. Stebėjimo metu nuo pagrindinio objekto vienas po kito atsiskyrė keturi įvairių formų mažesni objektai. Kai jie priartėjo prie manęs, visi ginklai užsikirto, dingo ryšys. Vienas iš objektų ėmė skristi link manęs. Pagalvojau, kad tai yra raketa. Pabandžiau numušti raketa su šiluminiu taikikliu, tačiau mano ginkluotės sistemų pultas užgeso. Kitas objektas sekė mane visą kelią atgal į bazę. Vienas iš atsiskyrusių objektų nusileido atviroje vietovėje ir skleidė tokią ryškią šviesą, kad buvo matyti šalia esantys akmenys. Visa tai lydėjo pypsėjimas, apie kurį dar keletą dienų pranešinėjo šalia tos vietos skridusių lėktuvų pilotai".

Ar tai buvo Jupiteris?

Savo knygoje „NSO: visuotinė klaida" demaskuotojas Filipas Klasas tvirtina, kad liudininkai matė astronominį kūną, greičiausiai Jupiterį, pabrėždamas pilotų nekompetenciją ir aparatūros susidėvėjimą.

Priminsime, kad pirmiausia ryškus objektas buvo pastebėtas Šemirane, šiauriausiame Teherano rajone. Vienas iš stebėtojų miesto šiaurės vakaruose buvo generolas Josefis, kuris įsakė pakelti naikintuvus į orą. Naikintuvai pakilo iš Chamadano bazės, esančios už 280 km į pietvakarius nuo Teherano. O Jupiteris tuo metu buvo rytuose, t.y. kampas tarp NSO ir Jupiterio buvo 90 laipsnių. Be to, antrasis naikintuvas F-4 NSO persekiojo nuo Teherano šiaurės iki pietų. Ir vėl Jupiteris buvo maždaug 90 laipsnių kampu nuo šios trajektorijos.

Abu naikintuvų pilotai matė objektą radaruose, ko negali būti, kalbant apie astronominį objektą, pavyzdžiui žvaigždę ar planetą. Klasas taip pat negalėjo paaiškinti daug kitų detalių, pavyzdžiui, aparatūros gedimą dispečeriniame bokšte, abejuose naikintuvuose ir trijuose keleiviniuose lėktuvuose, skridusiuose šiame rajone. Džeromas Klarkas pakomentavo: „Klaso teorija paremta tuo, kad dauguma iraniečių liudininkų, atseit, neturi netgi pradinių techninių žinių ir stebėjimo įgūdžių. Dar lengviau būtų manyti, kad iš viso nebuvo jokių liudininkų, iraniečiai viską sufabrikavo. O generolas Azerbarzinas ir dispečeris Peruzis suklaidino visus kitus".

Panašūs incidentai

Labai panašus incidentas su NSO įvyko 1978-ais metais. Ir vėl tai įvyko virš Teherano, ir vėl buvo pastebėti elektromagnetiniai trukdžiai. Ataskaita, perduota Nacionalinio saugumo agentūrai ir kitoms JAV žvalgybos žinyboms, rėmėsi informacija, išspausdinta anglų kalba leidžiamame laikraštyje „Tehran Journal". Straipsnyje buvo rašoma, kad liepos 16 d. grupė žmonių vėl matė NSO šiaurinėje Teherano dalyje. Vienas liudininkas tvirtino, kad matė danguje atsiradusį objektą, kuris pakibo tiesiai virš jo. Liudininkai pasakojo apie „keistą pulsuojantį objektą", kuris atrodė tarsi pakibęs pietvakariuose virš Savecho (pusiaukelė tarp Teherano ir Chamadano). Liudininkai susisiekė su vietine radijo stotimi ir Mechrabado dispečerine, kuri patvirtino objekto egzistavimą, tačiau daugiau nieko nepaaiškino. Straipsnyje taip pat teigiama, kad Mechrabado aerouosto dispečerinės tarnybos vadovai ir „Lufthansa" kompanijos lėktuvo pilotas taip pat pranešė apie trikdžius aparatūros darbe.

Straipsnyje trumpai užsiminta apie dar vieną NSO stebėjimą 1978 m. balandžio mėnesį. Vietinis pilotas papasakojo, kad jam ir antrajam pilotui pavyko nufotografuoti ryškiai šviečiantį objektą, skrendantį tarp Achvazo (miestas, esantis už 320 km į pietvakarius nuo Teherano) ir Teherano. Tačiau pilotas negalėjo pateikti nuotraukos be civilinės aviacijos valdybos leidimo. Šį liudijimą patvirtina radarų duomenys - Mechrabado dispečerinės tarnybos vadovybė pareiškė, kad radaro ekranuose buvo matomas objektas, kuris maždaug 20 kartų buvo didesnis už pačius didžiausius lėktuvus. Buvo atliktas tyrimas, tačiau jo rezultatai nebuvo paskelbti.

Epilogas

1978-ais metais leidinyje „MIJI Quarterly", kurį leidžia „Electronics Security Command" San Antonijuje (Teksasas) buvo išspausdintas straipsnis apie Teherano incidentą. Jame buvo išspausdinta visa JAV Gynybos ministerijos Žvalgybos valdybos ataskaita, o pats straipsnis prasidėjo tokiais žodžiais: „Kiekvienas pilotas per savo karjerą kartais gali susidurti su kažkuo neįprastu, ko visiškai negali paaiškinti logika ar vėliau vykstantis tyrimas. Šiame straipsnyje pasakojama apie tokį epizodą, apie kurį papasakojo du Irano karinių oro pajėgų naikintuvų F-4 „Fantom" pilotai, nutikusį 1976-ųjų metų pabaigoje. Nelaukiama jokių paaiškinimų ar papildomos informacijos: istoriją nuneš vėjas ir apie ją, greičiausiai, bus užmiršta, tačiau tai bus įdomus ir, tikimės, jaudinantis skaitymas".