Turino drobulės paslaptis

Didžiausios pasaulyje religijos pagrindas, – rašo amerikiečių politikos ir kultūros svetainėje „National Review“ žurnalistė Myra Adams, – yra tikėjimas, jog apie 33-uosius mūsų eros metus keliaujantis žydų mokytojas mirė prikaltas prie kryžiaus ir po trijų dienų prisikėlė iš numirusiųjų.

Tuo jis patvirtino savo paties ir daugelio kitų mesianistines pranašystes, randamas hebrajų Biblijoje, kitaip sakant, Senajame Testamente.

Šią pernelyg stipriai mokslinę fantastiką primenančią istoriją, – tęsia amerikiečių žurnalistė, – netikintieji lengvai atmeta kaip pasaką. Tačiau milijonai krikščionių tvirtai įsitikinę, jog Kristaus prisikėlimo mokslinis įrodymas, paremtas apčiuopiamos materijos duomenimis, visai realiai egzistuoja dar ir

šiandien. Tai vadinamoji Turino drobulė.

Į ją menamai buvo įvilktas laidojamo Jėzaus kūnas. Tai labiausiai tyrinėta, patikrinta, išanalizuota religinė relikvija pasaulyje. Ji saugoma kriptoje, esančioje Turino miesto Šv. Jono Krikštytojo  katedroje.

Nuo balandžio 19-osios iki birželio 24-osios Turino drobulė bus išstatyta viešai. Numatyta, kad birželio 21 dieną jos artumoje melsis popiežius Pranciškus, ta proga jo vizitas į Turiną sukels didžiulį globalinį žiniasklaidos ažiotažą.

Vieša Drobulės ekspozicija kartu su popiežiaus vizitu taip pat atnaujins ir senus ginčus dėl Drobulės autentiškumo. Jeigu Jums juokinga, kad Turino drobulė gali būti ne tik Jėzaus įkapės, bet dar ir jo Prisikėlimo įrodymas, – toliau dėsto Myra Adams, – pateiksiu Jums kai kuriuos neginčijamus  mokslinius faktus, kurių tiek daug, kad čia galiu suminėti vos keletą.

Štai esminė Drobulės mįslė: kaip ir kodėl ant 4,36 m ilgio ir 1,10 m pločio lininio audeklo atsirado detalus fotografinis negatyvinis atvaizdas sumušto, nukryžiuoto vyro, anatomiškai taisyklingas iš priekio ir iš nugaros, nuo galvos iki kojų pirštų.

Mokslininkai nustatė, kad lininio audeklo raštas kildintinas iš Jėzaus laikų Jeruzalės, o žiedadulkės ir kelio dulkės gali būti iš tų vietų, kuriose, pasak Šventojo Rašto, Jėzus gyveno ir vaikščiojo.

Ant Drobulės rastas vyro kraujas yra retos grupės AB. Kaip būtų galima tikėtis, nukryžiuotojo kraujas į lininį audeklą persismelkė. Bet čia mokslo tyrimai Drobulės paslaptį tik padidina: kraujas drobulėje išsiliejo anksčiau nei įsispaudė nukryžiuotojo vyro atvaizdas. „Kraujas pirma, atvaizdas antra“ – tokia

yra Drobulės tyrėjų mantra, – pasakoja žurnalistė.

Ir štai faktas, dėl kurio beveik neįmanoma Drobulės laikyti falsifikatu: kitaip negu jo kraujas, nukryžiuotojo vyro atvaizdas neįsigeria į audeklą, bet guli ant jo paviršiaus. Tą atvaizdą būtų galima nukrapštyti skustuvu. Kadangi bet kokia žemiška medžiaga, kurios pagalba atvaizdas sukurtas, įsisunktų į audeklą ir prie jo priliptų, kaip tik tokio įsismelkimo nebuvimas mokslininkus trikdo, – teigia M. Adams ir toliau dėsto kitus, jos manymu, nelengvai paaiškinamus dalykus.

Pavyzdžiui, kaip tas atvaizdas šimtaprocentiniu vientisumu laikosi ant dviejų paviršutinių mikroplaušelių? Tokio efekto vien žmogaus rankomis išgauti esą beveik neįmanoma.

Be to, pritaikius trijų dimensijų nuotraukų gamybos technologiją, mokslininkams pavyko Drobulėje išryškinti ne tik sumuštą ir sužalotą 30 metų perkopusio Artimųjų Rytų vyriškio veidą, bet ir kūną su daugiau nei šimtu nuplakimo romietiška rykšte ženklų. O kraujo dėmės aplink viršugalvį gerai atitinka erškėčių vainiko hipotezę.

Evangelijų  pasakojimą, kaip Jėzus ėjo kryžiaus kelią, paliudija ir vieškelio dulkės ant audeklo virš jo kelių jam kelis sykius parklupus, ir didelės nukryžiavimo paliktos skylės riešuose ir kojose, ir didžiulė žaizda, jam ietimi pradūrus šoną, galop ir su Biblija suderinamas faktas, jog į Drobulę įvyniotam kūnui kaulai lūžę nebuvo.

2012 metais Padujos universiteto tyrinėtojas Giulio Fanti priėjo išvadą, kad jėga, įstengusi ant audeklo išspausdinti vyro atvaizdą, buvo stipri radiacija elektrinės iškrovos pavidalu, kitaip sakant, šviesos energijos pliūptelėjimas“, – rašo M. Adams ir persako šio mokslininko išvadą taip: Turino drobulė gali būti ne tik Kristaus kančių, bet ir jo Prisikėlimo įrodymas.

Giulio Fanti, – tęsia žurnalistė, – yra vienas iš kelių mokslininkų, sukritikavusių radioaktyviosios anglies datavimo metodu paremtus bandymus, atliktus 1988 m. Šie bandymai neva rodo, kad Drobulė nuausta kažkada tarp 1260 ir 1390 metų.

Tačiau G. Fanti nuomone, šis rezultatas tinka tik tiems mažiems skuteliams, kurie panaudoti audeklui pataisyti po to, kai Drobulė nukentėjo per vieną 16-ojo šimtmečio gaisrą. Mokslininkas 95-ių procentų tikrumu įsitikinęs, kad Drobulė atsirado kažkada tarp 280 metų prieš Kristų ir 220 metų po Kristaus gimimo.

Toliau M. Adams nurodo į amerikietį žurnalistą Russą Breault, sukūrusį Turino Drobulės edukacinį projektą, kurio vardu jis televizijos laidose ir švietimo forumuose bei universitetuose pristato visas klausimo puses.

Viena iš jo dviejų daugiamodalinių prezentacijų yra grynai pasaulietiškos orientacijos. Ji skiriama valstybės išlaikomoms mokykloms, kuriose pagal Jungtinių Amerikos Valstijų įstatymus negalima skleisti nei religinės, nei antireliginės propagandos.

Šis religiškai neutralus pristatymas – tarpdisciplininis ir ypač tinka aukštojo švietimo įstaigoms, pabrėžiančioms dvasinę įvairovę bei daugiakultūrines programas. Šiame pristatyme nieko neteigiama apie drobulės autentiškumą, bet klausytojai ir žiūrovai kviečiami susidaryti savo pačių nuomonę.

Antroji R. Breault prezentacija skirta krikščioniškoms mokykloms, bažnyčioms, įstaigoms ir ryškina religinius klausimo aspektus. O vis tiek, kaip žurnalui „National Review“ sakė pats autorius, mes niekada negalėsime įrodyti, kad Drobulė yra autentiška, t. y., kad joje iš tiesų buvo Jėzaus Kristaus kūnas, kadangi palyginimui neturime būtent Jėzaus DNR mėginio.

Tačiau tikrai galime atmesti klastotės versiją, nes Drobulė aiškiai nėra menininko ar amatininko rankų darbas, – teigia Russas Breault. Vis dėlto galų gale, kalbėdamas su žurnalo bendradarbe M. Adams, jis neslepia savo įsitikinimo, kad Drobulė yra detalus kvitas, dokumentuojantis nepaprastą kainą, kurią reikėjo sumokėti, kai Dievas savo vienatinį sūnų pasiuntė tam, kad išgelbėtų pasaulį.

Autentiška nukankinto Kristaus marška ar tik tariamai tokia – kaip ten bebūtų, visi turi sutikti, jog tai viena iš didžiausių mokslo dar neįmintų mįslių.

Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT Radiją.