Sigitas Tamkevičius: Sekmadienio Evangelija. Kas žmogaus gyvenime yra svarbiausia?

Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“

Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas. Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną“. Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės“.

Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“. Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.

Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“ Mokiniai buvo nustebinti jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“. Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti?“

Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“. Tada Petras sakė jam: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“. Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo. (Mk 10, 17–30)

Kelias į gyvenimą

Evangelistas Morkus pasakoja apie Jėzaus susitikimą su geru, turtingu vyru. Vyras visą gyvenimą laikėsi Dievo įsakymų, o dabar, pasitaikius progai sutikti Jėzų, klausė, ką jis turįs daryti, kad laimėtų amžinąjį gyvenimą. Tikriausiai jis tikėjosi tik pagyrimo ir nieko daugiau.

Evangelistas pastebi, jog Jėzus meiliai pažvelgė į jį. Jėzaus negalėjo nežavėti nuo pat jaunystės vyro praktikuota ištikimybė Dievui, todėl pabandė pakviesti jį tapti jo mokiniu: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, ir išdalyk vargšams; tai turėsi lobį danguje. Tada ateik ir sek paskui mane“ (Mk 10, 21).

Pasirodė, kad norint tapti Jėzaus mokiniu per maža laikytis Dievo įsakymų.

Pasirodė, kad norint tapti Jėzaus mokiniu per maža laikytis Dievo įsakymų. Deja, Jėzaus pasiūlymas šiam geram vyrui buvo per sunkus, nes, kaip sako evangelistas, jis turėjo daug turto, prie kurio buvo pririšęs savo širdį, todėl nuliūdęs pasitraukė šalin – Jėzaus mokiniu netapo.

Šis susitikimas suteikė progą Jėzui kalbėti apie tai, kas žmogaus gyvenime yra svarbiausia ir kokiomis priemonėmis reikia siekti užsibrėžto tikslo. Jėzus mokiniams sakė, jog „lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“ (Lk 10, 25). Girdint šiuos Jėzaus žodžius, kyla klausimas, kodėl turtuose jis matė didelį pavojų nepasiekti laimingo amžinojo gyvenimo.

Kita proga kalbėdamas Jėzus paryškino mintį, kodėl mylint turtus negalima mylėti Dievo. „Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Lk 16, 13). Aiškiau pasakyti nebegalima.

Kas labiausiai kliudo žmogui artėti prie Dievo, labai tiksliai nusako apaštalas Jonas: „Nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio“ (1 Jn 2, 16). Kas yra tas akių geismas? Tai turtų geismas; jei jis nevaldomas, dvasinės vertybės lieka žmogaus gyvenimo paraštėje. Netvarkingai turtą mylintis žmogus lieka aklas ir kurčias viskam, kas neneša materialinės naudos.

Netvarkingai turtą mylintis žmogus lieka aklas ir kurčias viskam, kas neneša materialinės naudos.

Atsiliepdami į Jėzaus žodžius, pirmieji krikščionys bandė tiesiog raidiškai jų laikytis. Apaštalų darbuose skaitome: „Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra.. Nuosavybę ir turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo“ (Apd 2, 44). Kiek vėliau toks neturtas buvo praktikuojamas tik vienuolynuose, o pasauliečiai buvo raginami nepririšti savo širdies prie turto ir dosniai dalytis savo gėrybėmis su stokojančiais.

Dievo žodžio pamoka apie turtus ypač aktuali šiandien, kai visi informaciniai kanalai nuo ryto iki vakaro perša mintį, kad tik turtingas žmogus gali būti laimingas. Iš tikrųjų laimingas žmogus yra tik tas, kuris myli, daro žmonėms gera ir turi ramią sąžinę, o ne tas, kuris valdo milijonus ir yra aklas kitų vargui.

Tepadeda Švč. Mergelė Marija, gyvenusi didžiausiame neturte ir davusi pasauliui didžiausią turtą – Jėzų Kristų, suprasti ir praktikuoti tai, ką Jėzus patarė tam geram vyrui, paklausiusiam, ką jis turi daryti, kad laimėtų amžinąjį gyvenimą.

Tepadeda Marija kunigams, kad, skelbdami beturtį Kristų, nepasiduotų pagundai elgtis, kaip elgiasi šio pasaulio vaikai.

Autorius: Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius