Archeologai nuleidžia rankas: šių 7 biblinių artefaktų rasti nepavyks

Biblijoje aprašomi įvykiai vis dar yra didelė mįslė mokslininkams. Izraelyje, Palestinoje, Jordanijoje, Egipte ir kitose Vidurio Rytų šalyse atliekama nemažai archeologinių kasinėjimų, kuriais siekiama rasti įrodymų Biblijoje aprašomoms istorijoms. Kol kas artefaktų, kurie įrodytų tam tikrus Biblijos įvykius, yra mažai – todėl mokslininkai negali tiksliai nurodyti, kas yra tiesa, o kas ne.

Nors tokie Bibliniai artefaktai, kaip Negyvosios jūros rankraščiai ir buvo rasti, kitų garsiųjų artefaktų greičiausiai niekada neišvysime. Šiame straipsnyje pateikiame 7 garsiausius Biblinius artefaktus, kurių, deja, greičiausiai niekada realiai neišvysime.

1. Sandoros skrynia

Biblijoje yra rašoma, kad Dievas įsakė Mozei, jog šis pasakytų izraelitams pastatyti Sandoros skrynią, kurioje būtų laikomos lentelės su 10-čia Dievo įsakymų. Manoma, kad skrynia buvo pagaminta iš akacijos medienos ir padengta auksu.

Maždaug prieš 3000 metų, valdant karaliui Saliamonui, buvo pastatyta pirmoji Jeruzalės šventykla, o joje iki 587 metų pr.m.e. buvo laikoma Sandoros skrynia. Tačiau babiloniečiams užkariavus Jeruzalę ir sugriovus didelę dalį miesto, įskaitant ir šventyklą, skrynia buvo prarasta. Kai kuriose legendose minima, kad Sandoros skrynia buvo paslėpta dar prieš babiloniečiams pasiekiant šventyklą – tuo tarpu kitose legendose sakoma, kad skrynia bus rasta tik tada, „kai į žemę grįš Mesijas, Dovydo sūnus“.

Dar viena legenda pasakoja, kad Sandoros skrynia buvo išgabenta į Etiopiją ir dabar yra Šv. Mergelės Marijos iš Siono bažnyčioje. Mokslininkas Edwardas Ullendorffas yra sakęs, kad šioje bažnyčioje Sandoros skrynią jis matė Antro pasaulinio karo metu – tačiau tai nebuvo originalas.

Nėra aišku, kad galėjo atsitikti tikrai Sandoros skryniai – tačiau vilčių ją rasti yra labai mažai.

2. Nojaus arka

Biblijoje yra pasakojama, kad dėl to, jog žmonės ėmė daug nusidėti, Dievas į Žemę pasiuntė pasaulinį tvaną. Prieš atsitinkant nelaimei, Dievas įsakė Nojui pastatyti didžiulį laivą iš kipariso medienos – ir namą ant jo, kuriame gyventų Nojaus žmona ir vaikai. Dievas įsakė į laivą pasiimti ir kiekvienos gyvos būtybės vyriškos ir moteriškos lyties atstovą, kad po tvano gyvybė vėl atsikurtų.

Kai laivas buvo pastatytas, o gyvūnai jame irgi buvo saugūs, Žemėje prasidėjo milžiniškas tvanas, kuris tęsėsi 150 dienų ir nužudė kiekvieną gyvą padarą ant žemės. Potvyniui atslūgus, laivas pasiliko „Ararato kalnuose“. Nors Turkijoje tikrai yra kalnas tokiu pavadinimu, niekas nėra įsitikinęs, kad tai yra tas pats kalnas, kuris minimas Biblijoje.

Nojaus arkos žmonės ieško jau šimtmečiais, tačiau nesėkmingai. Daugelis mokslininkų sako, kad Nojaus arka yra mitas ir niekada iš tikrųjų neegzistavo, todėl greičiausiai niekada neišvysime šio legendinio laivo likučių.

3. Šventasis Gralis

Šv. Gralis – tai Jėzaus Kristaus taurė, iš kurios jis tariamai gėrė per Paskutinę vakarienę prieš jo nukryžiavimą. Biblijoje rašoma: „Jis paėmė taurę, dėkojo ir davė savo mokiniams tardamas: „Imkite ir gerkite iš jos visi, nes tai yra taurė naujosios ir amžinosios sandoros mano kraujo, kuri už jus ir visus išliejamas nuodėmėms atleisti“.

Nėra žinomas, kas atitiko su taure po Paskutinės vakarienės – o kai kurie mokslininkai sako, kad Paskutinė vakarienė apskritai nevyko. Viduramžių literatūroje rašoma, kad karalius Artūras kartu su savo riteriais išvyko į misiją, kad surastų šv. Gralį, nes jis turi magiškų galių. Kitose viduramžių legendose pasakojama, kad Juozapas iš Arimatėjos – vyras, palaidojęs Jėzų Kristų po nukryžiavimo – šv. Gralį nugabeno į Didžiąją Britaniją.

Nors tai populiari ir įspūdinga legenda, mokslininkai pasakojimus apie šventąją taurę laiko išgalvotais. Jie išvis nėra įsitikinę, kad Paskutinė vakarienė vyko ir ar šv. Gralis egzistavo – todėl tikėtina, kad niekas šios taurės niekada neras.

4. Tikrojo kryžiaus dalys

Pasaulyje yra šimtai medienos dalių, kurios, manoma, atsirado iš kryžiaus, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus. Vienas toks pavyzdys buvo rastas 2013 metais per kasinėjimus Turkijoje.

Relikvijos, susijusios su Jėzumi Kristumi – o ypač Tikrojo kryžiaus dalys – buvo itin populiarios viduramžiais. Teologas Johnas Calvinas (gyvenęs 1509-1564 metais) yra sakęs, kad jei visos tariamos Tikrojo kryžiaus dalys butų surinktos, jomis būtų galima užpildyti visą laivo erdvę, skirtą kroviniams.

Tariamos Tikrojo kryžiaus dalys populiarios ir šiandien. Štai 2017 metais elektroniniame aukcione „eBay“ pasirodė netikros relikvijos, tarp kurių buvo ne tik keletas tariamų Tikrojo kryžiaus dalių, parduodamų už 500 dolerių – bet ir Švento Mikalojaus (Kalėdų senelio prototipo) kaulas.

Kol kas nėra rasta jokių tikrų Tikrojo kryžiaus dalių – taip gali būti dėl to, kad kryžiaus mediena jau senai yra supuvusi. Bet nors archeologams ir pavyktų kada nors atrasti bent vieną Tikrojo kryžiaus dalį, mokslininkams būtų sunku identifikuoti, kad tai tikrai yra būtent tas objektas.

5. „Vario rankraščio“ turtai

Iš visų Negyvosios jūros rankraščių, „Vario rankraštis“ yra keisčiausias ir paslaptingiausias. Šiame senoviniame dokumente, rastame Kumrano urve, aprašomos vietos, kuriose tariamai yra paslėptas lobis. Mokslininkai apskaičiavo, kad visas šis lobis yra 59 tonos sidabro ir 24 tonos aukso.

Tekstas yra sunkiai suprantamas ir užrašytas šifruotai. Vienas mokslininkas tekstą iššifravo taip: „Lobis yra didžiojoje cisternoje, stovinčioje mažajame kolonados kieme“. Kita interpretacija: „Lobis yra į rytus žiūrinčiame urve su dviem įėjimais“.

Mokslininkai svarsto, ar šis lobis gali išvis egzistuoti. Kaip visada, nuomonės išsiskiria: kai kurie sako, kad turtai gali būti tikri ir paslėpti prieš romėnams užimant Jeruzalę 70-aisiais metais. Na, o kiti mano, kad turtai greičiausiai yra išgalvoti. Bet kokiu atveju, jų tikriausiai niekada nerasime.

6. Q šaltinis

Q šaltiniu mokslininkai vadina tekstą, kuris galimai padėjo parašyti Mato ir Luko evangelijas. Daugelis mokslininkų mano, kad Morkaus evangelija buvo pirmoji ir, kad Mato ir Luko evangelijos buvo parašytos remiantis Morkumi ir Q šaltiniu.

Archeologai nėra radę nė vieno teksto, kuriame būtų Q šaltinio pėdsakų – o tai verčia juos manyti, kad tai buvo daugiau žodinė tradicija, kuri niekada nebuvo užrašyta – arba kad Q šaltinis išvis niekada neegzistavo.

Na, o jei toks šaltinis ir kada nors egzistavo, tai tikriausiai jis nebuvo plačiai kopijuojamas. Nors yra daugybė evangelijų kopijų iš skirtingų laikų, nėra išlikęs nei vienas Q šaltinio tekstas – o tai verčia manyti, kad jo niekada nerasime.

7. Tikroji Jėzaus palaidojimo drobulė

Remiantis Biblija, žmogus, palaidojęs Jėzų po nukryžiavimo, buvo Juozapas iš Arimatėjos: „Juozapas pasiėmė kūną, įvyniojo į švarią lininę drobulę ir paguldė savo naujame kapo rūsyje, kurį buvo išsikaldinęs uoloje. Paskui jis užrito didelį akmenį ant rūsio angos ir nuėjo“.

Mokslininkai bando rasti tikrąją drobulę – nors per šimtmečius atsirado ir nemažai klastočių. Garsiausia iš jų – Turino drobulė, sukurta viduramžiais.

Tiksliai neaišku, kas nutiko Jėzaus laidojimo drobulei. Evangelijoje pagal Luką rašoma: „Petras pašokęs nubėgo prie kapo. Žvilgtelėjo pasilenkęs ir mato tiktai drobules. Jis grįžo atgal, be galo stebėdamasis tuo, kas buvo atsitikę“.

Nežinias kas galėjo atsitikti tikrajai Jėzaus laidojimo drobulei – ir vargu ar ji kada nors bus rasta.

Parengta pagal „Live Science“, rašo lrytas.lt

NUOTRAUKŲ GALERIJA