Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » » 2019 » Birželio » 5

Kas buvo tas baisusis Erodas iš Biblijos?

Erodas I Didysis – trumpiau vadinamas tiesiog karaliumi Erodu – buvo Judėjos karalius, valdęs nuo 37 metų pr.m.e. iki pat savo mirties 4 metais pr.m.e. Nors Judėja buvo nepriklausoma karalystė, gana daug įtakos čia turėjo romėnai. Pats Erodas į valdžią atėjo vien dėl to, kad jį palaikė Senovės Roma – o ir karalystę jis valdė romėnų paskirtas.

Tie, kas skaitė Bibliją, žino, kad karalius Erodas ten nėra vaizduojamas itin patraukliai. Biblijoje jis pabaisa, kuri norėjo nužudyti kūdikį Jėzų, o jo neradęs, įsakė nužudyti visus kūdikius Betliejuje. Tuo tarpu istorikai mano, kad ši istorija išgalvota – nors karalius Erodas iš tiesų nužudė vieną iš savo žmonų, o vėliau dar ir tris savo vaikus.

Nepaisant to, valdant karaliui Erodui buvo atstatyta Jeruzalės šventykla – švenčiausia vieta judaizme. Jis taip pat finansinės krizės metu padėjo išsaugoti Olimpines žaidynes.

Kaip Erodas tapo karaliumi

Nors tiksliai nėra aišku kur gimė Erodas, yra žinoma, kad jo tėvas kilęs iš Edomo – senovės Artimųjų Rytų regiono dabartinės Jordanijos pietvakarinėje dalyje ir Izraelio pietinėje dalyje. Jo motina Cypros buvo kilusi iš Nabatėjų karalystės (semitų etninė grupė) nabatėjų, įkurtos karalystės dabartinės Jordanijos teritorijoje. Ši karalystė buvo labai turtinga, joje taip pat buvo žymusis Petra miestas.

63 metais pr.m.e. romėnų kariuomenė, kuriai vadovavo žymusis karvedys Gnėjus Pompėjus Didysis, rytinėje Viduržiemio jūros pakrantėje privertė Hasmoneanus – Judėją valdžiusią žydų dinastiją – pasiduoti. Kadangi Erodas ir jo tėvas palaikė romėnus – jie buvo gausiai apdovanoti.

43 metais pr.m.e. karo vadas Antipateris, Erodas ir Erodo vyresnysis brolis Phaesaelis „perėmė valdžią iš Hasmoneanų vyresniojo kunigo Hyracnus II“, – knygoje „Tikrasis Erodas“ rašė hebrajų studijų profesorius, emeritas iš Oksfordo universiteto Gaza Vermesas. Autoriaus knyga buvo išspausdinta po jo mirties.

Tačiau kontrolė, kurią perėmė šie trys vyrai, buvo silpna. 43 metais pr.m.e. Antipateris buvo nunuodytas, o 40 metais pr.m.e. Partų imperija pradėjo sukilimus, perėmė Jerzualę, nužudė Phaesaelį ir privertė Erodą bėgti į Romą. Čia jis kreipėsi į savo sąjungininkus – Gajų Julijų Cezarį ir Marką Antonijų. Jie abu sutiko padėti Erodui tapti Judėjus karaliumi ir 37 metais pr.m.e. Erodas kartu su romėnų armija perėmė Jeruzalę ir kitus Judėjos regionus.

Nepaisant to, Erodo pozicija karalystėje vis dar buvo silpna. Hasmoneanų dinastija, anksčiau valdžiusi Judėją, pasipiktino tuo, kad romėnai padarė Erodą Judėjos karaliumi. Bandydamas išvengti pralaimėjusios dinastijos nemalonės, Erodas vedė Hyrcanus II anūkę Mariamme, taip bandydamas susieti judviejų šeimas.

„Ji pagimdė jam tris sūnus, Aleksandrą ir Aristobulą, trečiasis mirė būdamas labai jaunas. Taip pat ir dvi dukteris“, – rašė G.Vermesas.

Santuoka tarp karaliaus Erodo ir Mariamme nesitęsė ilgai. 29 metais pr.m.e. jis ją nuteisė mirties bausme sakydamas, kad Mariamme buvo neištikima ir kėsinosi jį nužudyti. Per visą savo gyvenimą Erodas turėjo bent 10 žmonų ir tikėjo, kad judaizme poligamija yra nedraudžiama.

7 metais pr.m.e. Erodas mirties bausme nuteisė ir savo sūnus Aleksandrą bei Aristobulą – o 4 metais pr.m.e. ir vyriausią savo sūnų Antipaterį II (kurio susilaukęs buvo su kita žmona). Visus juos Erodas kaltino kėsinimusi jį nužudyti.

Erodo bandymai išlikti valdžioje

Erodas ne tik mėgdavo žudyti tuos, kurie tariamai bando nužudyti jį, bet taip pat konfiskuodavo turtus tų, kurie, jo nuomone, nepalaikė jo valdžios.

„Konfiskuodamas žydų turtą, jis tapo labai turtingas ir galėjo nuolat mokėti duoklę savo viršininkui Markui Antonijui, taip išlaikydamas jo gerą valią“, – rašė G.Vermesas.

Erodas taip pat konfliktavo su Egipto karaliene ir Marko Antonijaus mylimąja Kleopatra VII. Karalienė labai žavėjosi Erodo valdomomis teritorijomis ir naudodamasi savo padėtimi, paprašė Marko, kad šis jai perduotų dalį Erodo žemių.

32 metais pr.m.e. Cezario ir Marko Antonijaus sąjunga baigėsi ir dėl to kilo civilinis karas. Markas Antonijus kontroliavo rytines Romos imperijos dalis, o Cezaris – vakarines. Erodas šiame kare palaikė M.Antonijų, tačiau šis mūšyje, vykusiame 31 metais pr.m.e., pralaimėjo – o po metų nusižudė.

Erodas žinojo, kad greičiausiai praras Judėjos žemes, tačiau vis tiek nuvyko į Rodą – kad susitiktų su Cezariu.

„Prieš jį Erodas nusėmė karūną ir prisipažino, kad Marką palaikė iki pat pabaigos“, – rašė senovės istorikas Josephus (37-100 metai).

„Mane nugalėjote kartu su Marku ir dėl to aš nusiimu savo karūną. Tikiuosi, kad pasigailėsite mano gyvybės ir vertinsite ne kieno, bet koks draugas aš buvau“, – anot istoriko, Erodas pasakė būtent tokius žodžius. Cezaris buvo labai sužavėtas ir ne tik pasigailėjo Erodo, bet ir leido jam likti Judėjos karaliumi, o tuo pačiu grąžino jo žemes, kurias Markas atidavė Kleopatrai.

Parengta pagal „Live Science“. Rašo lrytas.lt

Įvertink šį straipsnį Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą PARANORMAL turinį.

Niekas neišdrįso palikti komentarą.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomone su kitais.
avatar