„Ji ne ant to kalno“. Pagrindinė Nojaus arkos paslaptis

Mokslininkai vis bando surasti vieną iš pačių garsiausių žmonijos istorijoje relikvijų - Nojaus arką, nors jos egzistavimo faktas iki šiol nėra įrodytas. Visai neseniai keletas Irano mokslininkų paskelbė sensacingą žinią: arka yra visiškai ne ant Ararato kalno. Kur ieškoti visų religijų šventenybės?

„Prieštarauja Biblijai“

Įdomiausia tai, kad netgi Biblijoje - priešingai paplitusiai nuomonei - nėra nurodyta tiksli vieta, kur Nojaus arka priplaukė sausumą. Yra rašoma, kad jis sustojo „Ararato kalnuose“, tačiau kur tiksliai - to nėra parašyta. (paranormal.lt)

Būtent tai ir leido Irano mokslininkams padaryti prielaidą, kad konkretusis Ararato kalnas, esantis dabartinės Turkijos teritorijoje, yra visiškai ne tas kalnas, kuris minimas biblinėje istorijoje.

„Mažai tikėtina, kad Nojaus palikuonys, kaip teigiama Biblijoje, vėliau į Mesopotamijos lygumą persikels būtent iš šios vietos: jų kelyje būtų nepraeinami kalnagūbriai, o pats lengviausias kelias būtų Eufrato upe, o tai prieštarauja Pradžios Knygos 11-am skyriui, kur teigiama, kad Nojaus palikuonys į Mesopotamiją atėjo iš rytų“, - įsitikinę Biblijos tyrinėjimo draugijos nariai iš Irano.

Pradžios Knygos sudarytojai „Ararato kalnais“, greičiausiai, vadino Urartu valstybę, kuri nuo XIII iki VI amžiaus prieš mūsų erą egzistavo dabartinės Armėnijos, Turkijos rytinės dalies ir Irano šiaurės vakarų dalies teritorijoje. Tyrinėtojai, išnagrinėję visas biblines žinias apie šią šalį, padarė išvadą, kad Nojaus arkos reikia ieškoti Irano šiaurės vakaruose.

Archeologai mano, jog Biblijoje kalbama apie Tachte Soleimano kalną. Šio užgesusio ugnikalnio viršūnėje buvo aptiktos „suakmenėjusios medienos liekanos“, kurios, nors ir keistai tai atrodo, savo dydžiu sutampa su Nojaus arkos aprašymu Biblijoje.

„Kas žino, gal tai ir yra to paties biblinio laivo liekanos. Tiesa, yra keletas baltų dėmių, kurios trukdo vienareikšmiškai tvirtinti, jog šioje vietoje aptiktas medinis objektas, kurio amžius yra keli tūkstančiai metų, yra būtent Nojaus arka. Pavyzdžiui, Biblijoje teigiama, kad arka buvo pastatyta iš gofero medžio. Mes ir šiandien nežinome, koks tai medis“, -pripažįsta mokslininkai iš Irano.

Moksliniai ginčai

Neįprastos Irano mokslininkų teorijos kritikai jų išdėstytus argumentus vadina neįtikinamais. Ir pažymi keletą netikslumų.

„Tachte Soleimano kalnas yra teritorijoje, kuri niekada nebuvo Urartu valstybės sudėtyje“ - teigia religijotyrininkas Ilja Veviurko.

Istorijoje apie Pasaulinį tvaną yra svarbi detalė: Nojus sustojo toje vietoje, kuri pirmoji pasirodė iškilusi iš vandens.

„Priežastis, dėl kurios Araratas laikomas būtent tuo pačiu bibliniu Araratu, yra ta, kad šis kalnas regione yra aukščiausias“, - aiškina Veviurko.

Šiam teiginiui yra ne mažiau kaip 2 tūkstančiai metų. Judėjų filosofas Juozapas Flavijus I mūsų eros amžiuje rašė, kad šis kalnas yra būtent Armėnijoje. „Ten žmonės renka dervą amuletų gamybai. Armėnai šią vietą vadina „prieplauka“, kur arka liko gulėti amžiams, ir rodo iki šių dienų išlikusias jos dalis“, - rašė filosofas.

O štai Korane, kuriame taip pat pasakojama istorija apie Pasaulinį tvaną, yra teigiama, kad Nojus apsistojo Al Džudi kalne. „Vanduo nuslūgo, ir įvyko paliepimas. Arka sustojo prie Al Džudi, ir buvo pasakyta: „Tegul pražūva visi neteisieji!“ - teigiama šventojoje islamo knygoje.

Pats kalno pavadinimas verčiamas kaip „aukštuma“. O štai kur šis kalnas yra, ginčijamasi jau ne vieną amžių.

„Korano geografijos požiūriu šis kalnas yra Artimuosiuose Rytuose, o gal netgi Šiaurės Kaukaze. Neseniai Čečėnijoje buvo pranešta, kad Chidojaus kaime buvo aptiktos suakmenėjusios laivo liekanos. Beje, čečėnų tauta save vadina nochči, o šį pavadinimą galima išversti kaip „pranašo Nuchos (Nojaus) palikuonys“, - teigia žinomas islamo tyrinėtojas Faridas Salmanas.

Pagal dar vieną versiją Al Džudi kalnas yra Turkijos pietryčiuose, netoliese sienos su Sirija. Kaip teigiama arabų padavime, arka sustojo prie kalno, esančio dabartinės Saudo Arabijos teritorijoje.

Ar tikrai buvo tvanas?

Šventosiose judaizmo, krikščionybės ir islamo knygose skirtingai nurodoma Nojaus arkos buvimo vieta, tačiau vieningai pareiškiama, kad Pasaulinis tvanas tikrai buvo. Šių dienų mokslininkai šios hipotezės kategoriškai neneigia, o kai kurie jai pritaria be jokių išlygų. Dar 1996 metais Kolumbijos universiteto (JAV) geologai aptiko netiesioginius didžiulio potvynio pėdsakus Mažojoje Azijoje.

Viljamas Rajanas ir Volteris Pitmanas Turkijos šiaurėje aptiko daugybę statinių, kurių amžius apie 7,5 tūkstančio metų, kuriuos sugriovė potvynis. Norėdami nustatyti katastrofą, mokslininkai kreipėsi į Žemės klimatinį „metraštį“ - Arkties ledynus, kurių amžius dešimtys tūkstančių metų. Tyrimai patvirtino, kad maždaug prieš 7800 metų mūsų planetoje prasidėjo „liūčių sezonas“, trukęs apie 300 metų.

„Juodoji jūra siaubą keliančiu greičiu užtvindė daugiau kaip 60 tūkstančių kvadratinių mylių pakrančių lygumų“, - savo ataskaitoje rašė mokslininkai.

Be to, mitas apie Pasaulinį tvaną sutinkamas visose pasaulio dalyse ir visiškai skirtingose kultūrose.

„Pasauliečiai mokslininkai tai sieja su bendra žmonių patirtimi, gauta dėl buvusių potvynių, o bažnytiniai mokslininkai - su tuo pačiu tvanu, prisiminimai apie kurį neišsitrynė iš Nojaus palikuonių atminties iki to laiko, kai jie pradėjo kurti mitus. Šiuo požiūrius Pasaulinis tvanas - tai pasaulinio kataklizmo archetipas“, - pabrėžia religijotyrininkas Ilja Veviurko.

„Sensacija“ po „sensacijos“

Būtent netiesioginiai Pasaulinio tvano įrodymai neduoda ramybės daugybei biblinės relikvijos ieškotojų. Vien per pastaruosius šimtą metų legendinis laivas buvo „rastas“ apie 20 kartų. Ir dažniausiai tai būdavo, žinoma, ant Ararato kalno.

Pavyzdžiui, 1916 metais, vykstant Pirmajam pasauliniam karui, Rusijos armijos leitenantas Vladimiras Roskovitskis, atlikdamas žvalgybinį skrydį aplink kalną (ten ėjo fronto linija), atseit, viršūnėje pastebėjo didžiulį objektą, kurio kontūrai primena laivą.

„Mus labai nustebino neįprastas objekto dydis: geriau įsižiūrėjus jo ilgis buvo kaip ištisas namų kvartalas, jį nesunkiai galima palyginti su linkoru. Jis buvo „prišvartuotas“ prie ežero kranto ir pusiau paniręs po vandeniu. Vienas šonas prie pat galo buvo išardytas, o kitoje pusėje buvo dideli, maždaug 6 kvadratinių metrų dydžio vartai ir tik iš vienos varčios. Mus labai nustebino didelis vartų plotas, nes laivams tai nėra įprasta“, - jis rašė 1939 metais.

1953 metais panašų aprašymą pateikė amerikietis Džordžas Grinas, dar po dviejų metų - prancūzas Fernanas Navara. 1960 metų pavasarį mokymų metu amerikiečių naikintuvo pilotas kalno viršūnėje pastebėjo „keistą anomaliją“. Tačiau jokių jos egzistavimo įrodymų, pavyzdžiui, aeronuotraukų, niekas nepateikė.

Nežiūrint į visus šiuos atradimus, relikvijos paieškos vyksta toliau, o žiniasklaidoje „sensacijos“ skelbiamos vos ne kiekvienais metais. O pati Nojaus arka lieka viena iš didžiausių mįslių žmonijos istorijoje.

Olandas pastatė tikslią Nojaus arkos kopiją

Stalius mėgėjas iš Nyderlandų Johanas Heibersas (Johan Huibers) kartu su padėjėjais sukūrė Nojaus arkos kopiją, laikydamasis Biblijoje esančių aprašymų, ir dabar su ketina su laivu vykti į Izraelį. Apie tai rašo Didžiojoje Britanijoje leidžiamas laikraštis „The Sun“.

Kaip teigiama leidinyje, laivo statyba užtruko net keturis metus. Heibersas paminėjo, kad laivo statybai išleido apie 5 milijonus dolerių. Jo padėjėjais buvo mėsininkas, kirpėjas ir mokytojas. Nė vienas šių vyrų neturėjo jokios patirties statyti laivus.

Stalius yra įsitikinęs, kad tai yra tiksli Nojaus arkos kopija. Laivo viduje yra gyvūnų, kurie, kaip teigiama Biblijoje, turėjo būti išgelbėti Pasaulinio tvano metu, maketai. Taip pat teigiama, kad arka yra pakankamai saugi, kad ja būtų galima nuplaukti į Izraelį.