UFO, ateiviai ir sąmokslininkai

„UFO pastebėti iš MIR stoties“„Nanotechnologija: aukštas nežemiškų civilizacijų lygis“„Mėnulyje statoma!“„Marso veido skandalas: taip NASA klaidino pasaulio visuomenę“

Tai tik kelios antraštės iš gausiai leidžiamų UFO tematikos žurnalų, kuriuos šiandien galima gauti kiekviename kioske bet kurioje šalyje, kur spauda bent pusėtinai laisva.
     Tai, kad ateivių, UFO, tarpžvaigždinių kelionių ir panašių dalykų tema šiandien populiari beveik visame pasaulyje ir įvairiais būdais dideliu mastu varijuojama, turbūt neginčijama: mokslinei fantastikai (Science Fiction) literatūros, televizijos ir kino srityje seniai išleidžiami milijardai. Ne tiek daug

gaunama iš publikacijų ir filmų, kuriems Science Fiction temos tėra tik prasimanymas, bet kuriuose tvirtinama, kad tikrai esama nežemiškų būtybių ir ateivių ir kad šie žemėje darbuojasi su savo „skraidančiom lėkštėm“. Kiek vienas kitą veikia dažnai autorių fantazija paremti, taip pat su (tariamais) faktais susiję kūriniai, dar reikės aiškintis.

Mažos UFO istorijos

Dėl publikacijų šia tema mastų galima lengvai pamiršti, koks iš tikrųjų jaunas šis žanras: nors jau Giordano Bruno apie 1600 m. postulavo kitų pasaulių egzistavimą (už ką jis greitai ir buvo sudegintas), nors Jules Verne’as jau prieš gerą šimtą metų savo romanuose tarp kita ko vaizdavo ir kosminį skrydį. Bet tikroji mokslinės fantastikos, kaip ir pranešimų apie UFO ir ateivių apsilankymus, gimimo valanda išmušė tik netrukus po Antrojo pasaulinio karo, ir gimtinė, be abejo, buvo JAV. (Ar šitai priklausė nuo to, kad pasibaigus karui nesąmoningai ieškota naujų iššūkių, „naujų frontų“, ar ten prasidėjus šaltajam karui paranoja vertėsi kūlversčiu, čia dėl vietos stokos nediskutuosime).
      JAV, aišku, ir šiandien šioje srityje yra svarbiausia rinka su įvairiausia pasiūla ir didžiausiu pirkėjų skaičiumi: „Didžiausias susižavėjimas UFO viešpatauja JAV, kur šis šiuolaikinis fenomenas, 1947 m. pastebėjimais, Vašingtono valstijoje ir prasidėjo. Devinto dešimtmečio pradžioje jau apie 15 mln. amerikiečių prisiekinėjo, kad jie esą realiai susitikę su nežemiškomis būtybėmis“[1]. Nuo 1949 m. sąvoką „UFO“ vartoja ir oficialios instancijos. Ufologai, kaip kartais vadinami ateivių egzistavimu įsitikinę žmonės, gali nurodyti įžymius liudininkus: eksprezidentai Carteris ir Reaganas sakosi 1969 ir 1974 m. patys matę UFO. Netrukus ši banga pasiekė ir Vakarų Europą, o po geležinės uždangos žlugimo ir Sovietų Sąjungos suirimo vis labiau apima ir Rytų Europą.
     Tokių ir panašių pranešimų ar gandų skaičius, žinoma, ryškiai neatitinka (kuklių ir daugiausia lengvai užginčijamų) jų įrodymų. Todėl kiekvienas, kuris užsiima šia tema, gali pats laisvai susidaryti vaizdą apie nežemiečius ir jų galimus ketinimus – o tai, kaip minėta, dažnai ir nutinka: „Pasipūtę vaikinai, pseudomokslo sukčiai ir parasavimylos kaip ir kitokie aferistai publikai pateikia nuostabių žodžių ir neįtikėtinų ‘tiesų’ apie UFO“[2]. Bet pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas būtent turima omenyje (ar galėtų būti turima), kai kalbama apie UFO.

Kas yra UFO?
Kad išvengtume nesusipratimų, reikia pasakyti: žinoma, UFO esama! Bent tuo atveju, kai to, kas žymima „Unidentified Flying Objects“ (neatpažinti skraidantys objektai, NSO), reikšmę imsime tik pažodžiui: skraidančių, kybančių ore, besileidžiančių ar kylančių, blizgančių, blykčiojančių ar tamsių reiškinių, – lėkščių ar cigarų formos, metro ar šimto metrų dydžio, stebėtojui nežinomos kilmės. Jų šiandien pastebėta daugiau nei bet kada.
     Kitas klausimas, kaip tokius regėjimus interpretuosime: čia, viena vertus, laikomasi radikalios nuostatos, pagal kurią visi jie suvedami į klaidingai interpretuotus natūralius fenomenus, kaip kad supainiojimai su žvaigždėmis ir planetomis, oro balionai, meteoritai, neįprasti meteorologiniai reiškiniai arba nežinomi lėktuvų tipai. (Ypač pamėgtas tokių supainiojimų objektas yra Venera, be to, įspūdingai kaip „ugnies kamuoliai“ sudegantys meteoritai, aukštai skrendantys tyrimų balionai arba žibintų atspindžiai).
      Kas apie panašias natūralias ar žmogaus sukeltas priežastis nėra pakankamai informuotas, o juo labiau apie tariamus ateivius ir jų erdvėlaivius, tas matydamas tokius objektus gali pagalvoti visai ką kita: „Neįprasta perspektyva, tamsus nakties dangus ir, nepamirština, išgąstis dėl to, kas vyksta, gali bet kurį objektą paversti (ateivių valdomu) UFO, ne mažiau dėl to, kad iš įvairių Holivudo juostų kiekvienas tiksliai žino, kaip atrodo UFO ir nesąmoningai stebimą objektą išaiškina esant ‘skraidančia lėkšte’ panašiai kaip ‘Žvaigždžių karuose’“[3]. Niekas rimtai neginčija, kad tokių supainiojimų esama. Todėl atrodo suprantama, kad skeptikai visus UFO pastebėjimus suveda į tokius klaidingus aiškinimus – nors ir sutikdami, kad ne visiems atvejams turi įtikinamų paaiškinimų.
     Bet lygiai dogmatiška yra kita nuostata, kai visus šiuos pastebėjimus aiškina kaip nežemiškų būtybių, ateivių – ar kaip juos bevadintum – apsilankymo įrodymą ir dažnai nesileidžia įtikinami kad ir įtikinamais įrodymais, jog yra priešingai. Tuo tarpu santykinai maža yra grupė tų, kurie tikrai stengiasi nagrinėti „UFO ir ateivių“ temą be išankstinio nusistatymo. Nors šių dėka dauguma UFO pavirsta į IFO, taigi į „Identified Flying Objects“: „Gerai, jei iš 20 pranešimų apie UFO išlieka vienas patvirtinimas, kuris bent ne taip lengvai paaiškinamas“[4]. Tai reiškia, kad vis dėlto lieka vienas „tikras“ UFO, kuriame galima spėti esant nežemiškas būtybes ir spekuliuoti šia tema.
     Įvairi motyvacija užsiimti šiais dalykais ir iš šio užsiėmimo susidarantis ateivių vaizdas yra glaudžiai susiję: kai, pavyzdžiui, amerikiečių mokslininkas ir autorius Carlas Saganas bando mokslo ir statistikos metodais įvertinti, kiek planetų, kur gyventų protingos būtybės, gali būti netoli mūsų ir kaip svetimos civilizacijos gali išplisti už galaktikos ribų, tai nenuostabu, kad ateiviai jo romane pasirodo esą technologiškai pranašesni, be to, kaip geranoriai bei santūrūs mokytojai.
     Kai (irgi amerikiečių) ekspilotas Gene’as Roddenberry sukuria savo seniai tapusią legendine TV seriją „Star Trek“ („Žvaigždžių kelias“), tai visai logiška, kad jam visatos tyrimas tampa dideliu nuotykiu su šūkiu „drąsiai eiti ten, kur dar nėra buvęs nė vienas žmogus“.
     Kai toks žmogus kaip Stevenas Spielbergas kuria filmus apie nežemiškas būtybes, aišku, jog juose turi pasirodyti ateiviai, kurie su taikiais ketinimais nusileidžia ant žemės, kad sueitų į kontaktą su panašiai nusiteikusiais „žemiečiais“ („Close Encounters of the Third Kind“ – „Artimi trečiosios kategorijos susitikimai“, „E. T.“ – „Ateivis“).
     Kai sektos įkūrėjas kaip L. Ronas Hubbardas (kuris prieš įkurdamas scientologiją kūrė ir mokslinės fantastikos romanus) postuluoja nežemiškų būtybių egzistavimą, visai nebenuostabu, kad šios pasireiškia kaip dvasiškai pranašesnės savo dabartinio „žemiško“ kalbėtojo pranešimų skelbėjos.
     Kai praėjusio šimtmečio imperialistas kaip Cecilas Rhodesas mąstė apie nežemiškas karalystes, nesunku numatyti, kokios idėjos jam ateidavo į galvą: „Ekspansija yra viskas: jei galėčiau, aneksuočiau planetas“[5].
     Tiesa, šiandien daug labiau paplitęs būgštavimas, kad gali atsitikti kaip tik priešingai, – kad kokios nors nežemiškos būtybės gali mėginti užkariauti žemę.

UFO kaip grėsmė
Sensacingiausiai pastaraisiais metais kine toks „pasaulių karas“ vyksta Rolando Emmericho filme „Nepriklausomybės diena“, kur agresyvūs ateiviai atvira prievarta (žinoma, tuščiai) mėgina pasisavinti žemę. Tačiau šio filmo scenarijus daugeliu atvejų netipiškas, bent Jungtinėms Valstijoms (tai galėjo priklausyti ir nuo vokiškos režisieriaus kilmės): ateiviai puola žemę atvirai; jų erdvėlaiviai yra akivaizdūs visiems. Be to, vyriausybė kovoje su ateiviais parodo gerą pavyzdį, net pats JAV prezidentas lipa į kovinį lėktuvą.
     Daug tipiškesnis JAV yra scenarijus „Invasion of the Body Snatchers“ („Kūnų grobikų įsiveržimas“), kurio medžiaga nuo šeštojo dešimtmečio, be abejo, neatsitiktinai nufilmuota jau triskart: ant žemės pasirodo panašūs į kiaušinius kokonai, iš kurių „išsiritę“ ateiviai perima žmonių pavidalą, o paskui ir vaidmenį; taip jie, aplinkiniam pasauliui neatpažįstami kaip ateiviai, ir dirba tam, kad išplistų po visą žemę. Vėliau jiems padeda ir pati valdžia...
      Nors ir tai yra paranojinis UFO baimės pasireiškimas, bet šitoks įtariamas slapukavimas yra itin būdingas: sąmokslas, ar jis vyktų tarp ateivių ir jų žemiškų parankinių, ar tik vyriausybės viduje, būtų ir suprantamas paaiškinimas tam, kodėl įtariamas nežemiškų būtybių dalyvavimas iki šiol netapęs akivaizdus visiems. (Dabar tokias mintis apdoroja ir platina pirmiausia TV serialas „X failai“).

Sąmokslai
Tačiau palyginti plačių, tariamai pasauliui gresiančių sąmokslų „teorijos“ ir baimė turi ne vieno amžiaus trukmės tradiciją: pirmosios tokios rūšies teorijos radosi Naujųjų amžių pradžioje, kai eretikus persekiojo inkvizicija, o plačias Europos dalis buvo apėmusi raganų manija; vėlesniais laikais mėgstamiausias sąmokslų teoretikų taikinys buvo žydai ir masonai.
     Su visai panašiais pagrindiniais bruožais sąmokslų manija sugrįžo šaltojo karo laikais: kai JAV viešpatavo komunistų baimė, kurią sukėlė ir puoselėjo senatorius Josephas McCarthy ir panašūs, Rytų bloke buvo medžiojami imperializmo ir kapitalizmo, jei ne fašizmo, agentai, nors abiem atvejais tikrasis pavojus toli gražu neprilygo įsivaizduotam.
     Kodėl įtartos būtent minėtos grupės? Jos sudarė uždarus vienetus, kurie iš dalies patys (masonai) bent laikinai buvo pasitraukę iš visuomenės, iš dalies (žydai) buvo iš jos pašalinti, taigi pašaliečiams buvo neprieinami ir dėl to nesuprantami; dėl šių priežasčių jiems buvo galima priskirti beveik viską: „Pavyzdys, pagal kurį krikščionybė sukrikščioninimo metu senąsias, pagoniškas religijas tapatino su Šėtono kultu ir velnio darbu, pasikartojo naujų socialinių, religinių ir politinių to meto judėjimų atžvilgiu“[6].
     Ir kodėl tai labiau vyko visiškai apibrėžtose epochose? Naujųjų amžių pradžioje daugelis žmonių per katastrofas (marus, karus) ir Bažnyčios moralinį sugedimą prarado ryšį su krikščionybe; šiandien žmonių tikėjimas mokslu ir technika susvyravo. Rezultatai kaskart panašūs: „Lengvatikystė perėmė tikėjimo užduotį; fanatizmas galėjo vadovauti įkvėpimo kalbai, o atsitiktinumo arba prasimanymo padariniai buvo priskiriami antgamtinėms priežastims...“[7] (Tiesa, taip Edwardas Gibbonas dar prieš 200 metų rašė apie Romos imperijos galą: dar viena krizių ir katastrofų epocha su panašiais kaip anksčiau minėti padariniais).
     Tokie pavyzdžiai liudija, kad sąmokslų manija daugiausia išėjo iš vyriausybių ir didžia dalimi, be abejo, buvo sumanyta ir kaip drausminimo priemonė. Šiandien tai yra kaip tik tos vyriausybės, kurios įtariamos sąmokslu prieš savus piliečius. Panašių sąmokslo „teorijų“ patrauklumas visų pirma yra tas, kad jos siūlo paprastus tiesioginius atsakymus į sudėtingus klausimus, be to, ir paprastus savų problemų paaiškinimus: „Peršasi mąstymo šablonai, kurie susieja iš pažiūros nesusijusius dalykus. Ir staiga žmogui paaiškėja: jis nėra pats kaltas dėl savo likimo ar asmeninės krizės – ne, nelaimė yra nulemta iš pašalio. Korumpuoti politikai, kurie dirba tik savo piniginei, sumeistravo valdžios kartelį. Policija veikia kaip šių galių parankiniai...“[8]
     Kaip įprasta, šitokios ir panašios mintys visų pirma platinamos grupuočių, esančių politinio spektro pakraščiuose. Pirmiausia pasiliekant gimtojoje ufologijos žemėje – JAV: „Kolektyvinė amerikiečių psichė vis labiau priešinasi savai vyriausybei ir bet kokiam autoritetui, ir paskutinį amžiaus dešimtmetį niekas negali Amerikos piliečiui nurodyti, kuo jis turi tikėti“[9]. „Federalinė vyriausybė, visų pirma radikalūs dešinieji sluoksniai, yra žydų, komunistų ar net nežemiečių įtakoje“[10]. Pavojingiausi elementai tarp šių ekstremistų, ko gero, yra vadinamosios milicijos, paramilitaristiškai organizuotos grupės, kurioms priklausė ir Oklahomos pasikėsintojai, kai 1995 m. susprogdintas vyriausybinis pastatas nusinešė 167 žmonių aukas. Be to, yra nemaža ekstremistinių vienišių kaip vadinamasis „Unabomberis“, kuris siuntinėjo paketus su bombomis, o kartu ir traktatus.
     Tuo tarpu tie, kurie vyriausybę „tik“ publicistiškai įtarinėja sąmokslais ir nuslėpimais, gali atrodyti beveik nekenksmingi. Tačiau kaip tik jie gali būti idėjų davėjai, dažniausiai jie to ir nori.

(Tariami) sąmokslininkai
Vyriausybės – JAV, o anksčiau dar didesniu mastu buvusios Sovietų Sąjungos – tiesiog skatino minėtas sąmokslo teorijas savo slapukavimu, atsisakydamos galimo paaiškinimo, nes taip galėjo atsiskleisti valstybinės paslaptys. „Šie faktai, be abejo, pakurstė gandų virtuvę ir smarkiai prisidėjo prie pašalinių netikrumo padidinimo, ir šie už slapukavimo įtarinėjo esant tamsias ‘išrinktųjų ratų’ intrigas. Tuo galima puikiai paspekuliuoti; ir gausėjančius rimtus kritikus galima lengvai išeliminuoti nurodant, kad jie patys yra šios valstybinės mafijos dalis“[11]. JAV kariškiai neįtikėtinais paaiškinimais nesąmoningai ar net sąmoningai dar paskatino UFO maniją: „Dar 1956 m., kaip įrodo dabar tapusi žinoma CŽV slaptoji studija, Air Force (Ginkluotųjų oro pajėgų) specialistai žinojo, kad 96 proc. visų tariamų UFO pastebėjimų iš tiesų buvo bandomieji ir koviniai jų pačių dangaus žvalgų skrydžiai“. Tačiau užuot teisingai informavę Amerikos gyventojus, kaip teigia studija, visuomenę apgavo. Mįslingų pasirodymų atveju, kaip oficialiai teigia Air Force, buvo kalbama apie „natūralius reiškinius kaip kad ledo kristalų susidarymas arba temperatūrų pasikeitimas dideliame aukštyje“.[12] Taigi svarbiausia – savos paslaptys liko slaptos!

Projektas „Bluebook“
Žinoma, ir kariškiai norėjo tiksliai žinoti, kas slepiasi už UFO pastebėjimų, kurių nebuvo galima paaiškinti savaime, todėl jie savo ruožtu irgi tyrinėjo tokius reiškinius. Šeštame ir septintame dešimtmečiuose tai visų pirma vyko projekto Bluebook („Mėlynoji knyga“) rėmuose. Savaime suprantama, šių tyrinėjimų išdavos iš pradžių buvo slepiamos; savaime suprantama, tai vedė prie to, kad apie projekto turinį tarp ufologų įsivyravo gandai. Bet mokslininkai, kurie vėliau gavo žvilgtelėti į šio projekto bylas, nusivylė: „Tai, kas buvo tose bylose, nedaug tebuvo verta... Netvarkingi Bluebook tyrimai mokslo atžvilgiu vaidino tik menką vaidmenį, bet už tai jie tarnavo svarbiam biurokratiniam tikslui – įtikinti didžiąją dalį visuomenės tuo, kad Air Force atliko savo tarnybą ir kad pranešimai apie UFO yra netikri“[13]. Harry Ruppe’as, kuris kaip ir Carlas Saganas kurį laiką dirbo prie Bluebook, sprendė dar greičiau: „Nuliniai rezultatai! Vėliau projektas buvo nutrauktas, nes karinės oro pajėgos nerado jokių įrodymų, kad tikrai egzistuoja vadinamieji UFO“[14].
     Ir vis dėlto: „Iki šiandien įsitikinę ufologai JAV vyriausybei prikaišioja, kad ši slepianti ‘tikruosius’ Bluebook projekto rezultatus. Iš tiesų visi dokumentai nuo 1976 m. laikomi visiems prieinami ir juos galima peržiūrėti Vašingtono nacionalinėje bibliotekoje“[15].
     Bet šis leidimas naudotis, „žinoma, nepašalina galimybės, kad kur nors kitur vyko kitas UFO tyrimas“[16], kur tikrai gerai žinoma UFO prigimtis. Ufologų dėmesys specialiai telkiamas į tai, kas per 50 metų vyko vienoje atkampioje JAV vietovėje.

Rosvelas
Garsiausias, tariamai JAV vyriausybės užglaistytas atvejis, susijęs su nežemiečiais, be abejo, yra tas, kurį paprastai vadina pagal karinių oro pajėgų atramos punktą Naujojoje Meksikoje, – Rosvelą. Pranešimai apie tai, kas ten vykę tuoj po Antrojo pasaulinio karo, taigi visai netoli pačios UFO eros pradžios, tam tikrais atžvilgiais charakteringi panašių įvykių aprašymams.
     Tai prasideda nuo laiko pateikimo tikslumo, kuris perša mintį, kad toks tikslus pateikimas tikrai negali būti neteisingas: 1947 m. liepos 2 d. apie 21.50 val. „pastebėtas milžiniškas spindintis objektas, kuris didžiuliu greičiu skriejęs virš tos vietos“[17] ir kuris netoliese nuo stipraus sprogimo sudužęs. Kitą rytą vietinis fermeris aptiko plačiai pasklidusius jam nežinomos, plonos, lanksčios, bet atsparios medžiagos su keistomis žymėmis likučius.
     Liepos 8 d. vietinis laikraštis ir Londono „Times“ praneša, kad „atraminio punkto kariškiai oficialiai paskelbę, jog gausūs gandai dėl ‘skraidančių lėkščių’ vakar pasitvirtinę po to, kai 8-os eskadrilės 509-os bombonešio eskadros žinių tarnybai Rosvelo atraminiame punkte į rankas pateko disko pavidalo objektas“[18].
     Bet turbūt dėl sukelto sąmyšio kitą dieną vadovaujantis generolas pareiškė, kad nukritęs objektas tebuvęs orų stebėjimo balionas.
     Liepos 10 d. FTB paskelbė memorandumą, kuriame J. Edgaras Hooveris, pats FTB vadovas, rekomendavo savo biuro pagalbą, jei reiktų išgabenti lėkštę. Rugsėjo 27 d. vis dėlto jis liepė „visą tyrimo veiklą dėl pranešimų apie skraidančias lėkštes nutraukti“[19].
      Po metų Air Force slaptosios tarnybos vadas (!) savo pavaldinių raštiškai teiravosi, apie ką būtent kalbama UFO atveju, bet jam atsakyta, kad „Air Force pajėgose... kaip ir visur niekas nenutuokia, kas tai yra“[20]
      Tai, žinoma, garsiai nebuvo sakoma, ir slapukavimas bei kompetencijos painiava JAV armijoje bei tarp jos ir įvairių slaptųjų tarnybų galėjo šiek tiek prisidėti prie dalykinės ir informacinės sumaišties, kaip ir faktas, kad kai kurie išdaigininkai savo pačių pasidirbtais UFO daug kartų sukėlė netikrą aliarmą.
     Vis dėlto, o gal ir dėl to net kelerius metus apie tą įvykį buvo tylu. Tik 1978 m., taigi praėjus daugiau kaip 30 m. po tariamo kritimo, ufologas Stantonas Friedmanas vėl užsiėmė tuo reikalu. Jis netikėjo oficialia orų baliono versija, ir kadangi jam nebuvo leista peržiūrėti su tuo susijusių dokumentų, o prie to kaip nors prisidėjusieji ir pareiškę norą su juo kalbėtis irgi nežinojo nieko tikro, jam kilo įtarimas, jog čia kas nors slepiama. Kadangi ten, atrodė, dalyvavo karinis dalinys, kuris atsakė už amerikiečių erdvės objektų arba nežinomos kilmės objektų slėpimą, Friedmanui kilo įtarimas, kad JAV armija prie Rosvelo tikrai paslėpė nukritusį UFO, kuris dabar slepiamas kokiame nors kariniame atramos punkte. Netrūko ir liudytojų, kurie iš antrų ar trečių lūpų galėjo pranešti apie paslaptingus įvykius, kaip kad paslėptus ateivius. Nuo tol ši istorija vis pučiama; tame pačiame žurnale, iš kurio paimtos anksčiau minėtos antraštės („Magazin 2000“), buvo spekuliuojama apie tai, kaip nukritusių UFO technologija paveikusi ar dar paveiksianti mikroelektronikos raidą.
     Kiti bandymai paaiškinti vargu ar turi kokių nors šansų. 1994 m. JAV Air Force oficialiai pareiškė, kad 1947 m. nukritęs objektas iš tiesų buvęs naujos lengvos konstrukcijos slaptas šnipinėjimo balionas, kuriuo turėjo būti sekami atominiai sprogdinimai Sovietų Sąjungoje; visa tai turėjo slapyvardį „Project Mogul“. (Palydovų era, kaip žinoma, prasidėjo tik po 10 metų „Sputniku“). Šis mėginimas paaiškinti, žinoma, ufologų buvo priskirtas kategorijai „užmaskavimas ir sąmokslas“. Ir kitas pastarųjų metų Air Force tyrimų pranešimas, kuriame įvairūs paslaptingi stebėjimai buvo aiškinami supainiojimais ir neteisingais liudytojų išsiaiškinimais, vargu ar galėjo čia ką nors pakeisti. Tai pripažįsta ir pirmųjų Rosvelo reportažų autorius: „[Rosvelas] daugeliui tapo religija, o religija ištvers viską“[21] Prie šio aspekto mes dar grįšime.

UFO Rytuose kaip ir Vakaruose
Po Sovietų Sąjungos žlugimo iš jos buvusios teritorijos padažnėjo pranešimų apie pastebėtus UFO veiksmus, o nuo to laiko ir kariškiai oficialiai pasisako apie kadaise buvusius slaptus dalykus. Generolas Ivanas Tretjakas, buvęs priešlėktuvinės apsaugos ginkluotųjų pajėgų vadas, komentavo taip: „Mūsų žmonės kartais pamato ką nors nepaprasta danguje, priešlėktuvinės apsaugos įrenginiai irgi priima nemaža signalų, kurie kol kas nesuprantami. Bet greta sraigtasparnių, lėktuvų, raketų, balionų priimam ir kitų objektų signalus: debesų, paukščių būrių, mažų balionų ir nepaprastų radijo signalų, net nepaprastas Saulės aktyvumas prasiskverbia kaip radaro vaizdai“[22].
      Naujo atvirumo dėka galima, žinoma, išaiškinti ir ankstesnius ką tik minėtos rūšies nesusipratimus. Taip aštuntojo dešimtmečio viduryje buvo nemaža pranešimų apie UFO iš šiaurinės SSRS dalies, kuriuos vėliau buvo galima aiškinti raketų startais iš tuomet slapto Plesetsko raketų centro.
      Buvo ir analogas aprašytam Rosvelo atvejui: 1986 m. sausio 29 d. 19 val. 55 min. (vėl tikslumas!) į kalvą netoli Ramiojo vandenyno esančio miestelio Dalnegorsko rėžėsi rausvai oranžinis, regis, pusės pilno mėnulio dydžio rutulys. Liudytojų pasisakymai apie po to pasirodžiusią ugnį, daugkartį to objekto ir kitų UFO pakilimą ir nusileidimą privertė suklusti viso pasaulio ufologus. Vėliau ekspedicija, vadovaujama Valerijaus Dvužilnio, toje apylinkėje rado stiklu padengtą rutuliuką iš švino ir geležies. Regis, Dvužilnis iš to padarė išvadą, kad nukritęs objektas esąs nežemiškas zondas. Tiesa, tokie rutuliukai yra charakteringas palikimas atsitrenkus metalo turintiems asteroidams...

Tolesni bandymai paaiškinti
Visi racionalūs bandymai paaiškinti, kurie, kaip minėta, irgi ne visada sėkmingi, ko gero, mažai pakeis UFO mitą. Nes UFO pasakojimai seniai priklauso mūsų laikų sakmėms. Jiems galioja tai, kas galiojo ir ankstesnių amžių pasakojimams: „Legendinių pasakojimų branduolys daugeliu atvejų yra tai, kas negirdėta, nepaprasta ir mįslinga“[23]. Nors šiandieninėse sakmėse nebėra fėjų, milžinų, burtininkų, drakonų ir net legendinių didvyrių, bet „sakmė kaip įtikima, teisinga laikoma nutikusi istorija ir šiandieniniame pramoniniame besibaigiančio XX a. pasaulyje kaip ir anksčiau kasdieniniuose pasakojimuose vaidina svarbų vaidmenį“[24].
     Tokių modernių sakmių klasika, pavyzdžiui, yra istorija apie miltelių dozę, kurią gauna atsiųstą iš užsienio kas nors iš vyresnių giminių: manant, jog valgomi, milteliai pavartojami kepant, verdant ar kaip prieskoniai. Vėliau pasirodo, jog tai buvo mirusio giminaičio pelenai... Tokiose istorijose dažnai per dešimtmečius galima atsekti šimtus pasakojimų, nerandant jų šaltinio; anksčiau pateiktas pavyzdys įvairiomis versijomis mažiausiai keturiasdešimt metų plinta po Ameriką, Vakarų ir Rytų Europą. „Ypač krito į akis tai, kad šios rūšies pasakojimai, regis, plinta beveik bangomis... Vis dėlto kiekvienu atskiru atveju pasakotojas tvirtino, kad ta siaubo istorija neseniai tikrai nutikusi jo pažįstamų ar draugų rate“[25].
     Ar šiai kategorijai priklauso ir pranešimai apie ateivių vykdomus „žemiečių“ pagrobimus, kurie padažnėjo per pastaruosius dvidešimt metų? Nors čia pasakotojas tvirtina, jog tai nutikę jiems patiems, o ne pažįstamiems, bet ir šiuo atveju galima rasti pirmtakus: daugelis autorių nurodo stulbinančius panašumus tarp pranešimų apie ateivių erdvėlaivių įvykdytus pagrobimus ir ankstesnius pasakojimus apie fėjų ar panašių mitinių būtybių padarytus pagrobimus. Kaip ir kitoms sakmėms, taip ir pirmajai pasakojimų rūšiai galioja štai kas: „Visos istorijos vyksta pagal tą pačią schemą... Liudytojai pamato UFO, praranda sąmonę, tik po kelių valandų atsipeikėja ir nieko negali prisiminti. Keisti sapnai ir tikrumo jausmas, kad tuo laiku jiems kažkas turėjo atsitikti, juos dažnai paskatina apsilankyti pas psichiatrą, kuris juos hipnoze grąžina į ‘prarastą laiką’. Jie prisimena buvę mažų humanoidinių būtybių paimti į erdvėlaivį, kur jie dažniausiai tyrinėjami ant ‘operacinio stalo’“[26]. Kai kada šiame kontekste kalbama ir apie tai, kad tuomet atliekamas ateivių ir žmonių kryžminimas, kurio dėka turi būti perimtas viešpatavimas žemei, ir taip mes atsidurtume prie anksčiau aptartų sąmokslo teorijų. Vis dėlto tokie eksperimentai vėl primena spėliojimus (iš viduramžių ir pirmiausia iš raganų persekiojimo laikų) apie nešvankias įvairių demonų pinkles. Etnografo arba mitų tyrinėtojo išvada panaši: „Nors mokslas išvarė iš mūsų tikėjimo šmėklas ir raganas, bet lygiai taip greitai jis plyšius užpildė nežemiečiais, kurie atlieka tas pačias funkcijas. Naujas yra tik išorinis nežemiečių apipavidalinimas. Visos baimės ir psichologinės dramos užsiimant su jais, regis, greitai rado naują buveinę, ir viskas naktinių triukšmų pasakų viešpatijoje vėl eina savo normalia eiga[27]. „Sekuliarizuotoje visuomenėje vizionieriška patirtis turi pasirodyti techninės sakmės drabužiais“[28]. Carlas Gustavas Jungas UFO pastebėjimų priežasčių ieškojo būtent žmogaus psichėje. Ufologija sugeba numalšinti ir religinius poreikius: „UFO tikintieji čia randa vožtuvą nebažnytiškai organizuotam tikėjimui... Nepaprastai stiprus susižavėjimas remiasi pseudoreliginiu antstatu, kurį tuo tarpu išpūtė ufologija. Nuo to laiko, kai Švietimas atmetė visus Dievo įvaizdžius, žmogus bando kitus paaiškinimo būdus, kad padarytų savo istoriją suprantamą sau“[29]. Bet ir atvirkščiai – Biblijos pranešimai saviškai interpretuojami ufologų!

Reziumė
Minėti bandymai paaiškinti gamtamoksliniu, psichologiniu, socialiniu ar teologiniu požiūriu, žinoma, negali visų įtikinti. Nors nė vienas skaitytojas pats nė karto nebuvo pagrobtas UFO arba net jo nematė, tokios istorijos apie nežemiškos kilmės erdvėlaivius ir būtybes vis tiek plinta po visą pasaulį: per faktinius minėtos rūšies pranešimus apie kontaktus viena ar kita forma gausiuose, šią sritį „dengiančiuose“ žurnaluose ir knygose, bet pirmiausia minėtais kino filmais ir televizijos serijomis kaip „X failai“. Kas dar galėtų čia būti nešališkas, kai jis praneša apie UFO arba ateivius, nekalbant jau apie tai, kad jis juos sutikęs? Ir Timo Burtono keistoje komedijoje „Marsas atakuoja!“ („Mars Attacks!“) žmonėms tai nepavyksta, bet jei ant žemės tikrai bastosi kokie nors ateiviai, jie anaiptol nereaguoja taip agresyviai kaip šiame filme. Priešingai, jie elgiasi labai padoriai; taip padoriai, kad ufologams iki šiol nepateikė tokio savo egzistavimo įrodymo, kurį pripažintų ir skeptikai.
     Iš esmės ne ateivių egzistavimas yra moksliniais kriterijais nagrinėtina teorija, bet jų neegzistavimas: nes tik šią, kaip, pasak Karlo Popperio, būdinga mokslinėms teorijoms, galima vienu kontrpavyzdžiu atmesti (taigi, pavyzdžiui, visiems akivaizdžiu ateivių pasirodymu), bet niekad tikrai įrodyti.
      Bet kol toks kontrpavyzdys nepateiktas, nepaisant UFO netikinčiųjų skepsio ir pajuokos, taip pat ufologų uolumo ir euforijos, kiekvienam stebėtojui lieka spręsti pačiam, kuo jis nori laikyti jam nepažįstamą, iš pirmo žvilgsnio nepaaiškinamą reiškinį danguje, kaip jis į tai nori reaguoti. Čia galima pakartoti tik „rimto“, bet nešališko (iš anksto neigiamai nenusistačiusio) UFO aiškintojo patarimą: „Kai ir jūs netikėtai susidursite su jums nepaaiškinamos rūšies šviesos dariniu, nepasiduokite baimei ir panikai – mėgaukitės patyrimu. Jūs susidūrėte su neįprastu, iki šiol nesuvokiamu ir šitaip dar nevykusiu dalyku. Vis dėlto logiškas ir įmanomas paaiškinimas bus rastas; beje, pirmoji mintis ieškant sprendimo dažnai yra pati geriausia“[30].

Vertė Zigmantas Ardickas