Valstybės svarbos ateiviai: Ateiviai ir proletariato diktatūra (2-1)

Kartą, vartydami archyvinius dokumentus, aptikome įdomų dokumentą. Tai buvo ryšio seanso, vykusio 1978 m. rugpjūčio 15 d. tarp Skrydžių valdymo centro ir orbitinio komplekso „Saliut-6“ ekipažo, stenogramos ištrauka.

Iš skubaus ryšio seanso su kosmonautu Vladimiru Vasiljevičiumi Kovalionoku stenogramos:

- Iliuminatoriaus dešinėje stebiu objektą. Jis vis ryškėja. Artėja prie mūsų kosminio laivo. Jei kalbėtume įprastomis sąvokomis, kampu maždaug nuo 20 iki 200. Iš pradžių mes jį stebėjome. Vėliau jis didėjo, ryškėjo ir užslinko už iliuminatoriaus. Mūsų orbitos prasilenkė.

- Supratome. Ar galite apibūdinti jo formą?

- Maždaug teniso kamuoliuko dydžio ryški žvaigždė.

Tarytum nieko ypatinga. Tačiau kodėl šis pokalbio su kosmonautais epizodas buvo išskirtas iš stenogramos ir po daugelio metų atsidūrė visai kitame aplanke - su žyma „Slaptai"? Atsakymas paprastas. Orbitinės stoties ekipažas stebėjo neatpažintą skraidantį objektą. O tokie „kontaktai" - visiškai kitos žinybos kompetencija. Daug vėliau Vladimiras Vasiljevičius Kovalionokas papasakojo ir tai, ko nėra stenogramoje. Objektas, kurį jie stebėjo kosminio laivo iliuminatoriuje, buvo panašus į skraidantį aparatą, bet judėjo žemiškoms sąlygoms neįmanomu greičiu ir buvo neįtikėtinai manevringas. Vėliau Vladimiras Vasiljevičius net nupiešė tai, ką matė. Paveikslėlis, kaip matote, gana įdomus.

Ar tai optinė apgaulė, nepaaiškinamas kosminis reiškinys, ar iš tikrųjų kitos planetos laivas? Atsakymo į šį klausimą neturime iki šiol, o kosmonauto eskizai kol kas saugomi archyve.

Visai neseniai paaiškėjo sensacingų faktų. NSO medžioklė buvo daugelio galingiausių valstybių karinės doktrinos dalis. Jie buvo pradėti medžioti gerokai anksčiau, nei žmogus pakilo į kosmosą.

Yra pagrindo manyti, kad žmonija seka NSO ir kitus nepaaiškinamus reiškinius lygiai tiek laiko, kiek pati egzistuoja. Prieš kelis šimtmečius juk nebuvo nei lėktuvų, nei raketų, nei žvalgybinių zondų, kurių skrydį nakties danguje būtų galima palaikyti NSO, o visgi yra daug liudijimų, kad mūsų protėviai stebėjo būtent tokius objektus. Jie pavaizduoti praeityje žinomų dailininkų paveiksluose, metraščių kronikose. Švytintys kamuoliai, į lėkštes panašūs danguje sklandantys objektai, kurie viduramžiais netikėtai pasirodydavo virš nustebusių miestelėnų galvų, o vėliau taip pat staiga dingdavo. Net kai kuriuose ant uolų rastuose senoviniuose piešiniuose neįtikėtinai tiksliai pavaizduoti mums gerai žinomi siluetai.

Visgi moksliniai NSO fenomeno tyrimai, vadinasi, ir kitų planetų egzistavimo faktų analizė, pradėti tik praėjusio amžiaus pradžioje, kai buvo išrastas radijas. Tada ir paaiškėjo, kad Žemės eteryje egzistuoja mįslingas reiškinys - radijo aidas. Jei Morzės abėcėle pasiųstume radijo pranešimą, signalas gali grįžti į imtuvą. Tačiau kada tiksliai grįš, nuspėti neįmanoma. Negana to, signalas grįžta lyg ir toks pat, bet su tam tikrais pokyčiais - kitokių intervalų ir kiek kitokio garso. Lyg koks nežinomasis netoli nuo mūsų planetos jį priimtų, išnarstytų į smulkius fragmentus, užlaikytų ir vėl perduotų autoriui. Atrodytų, kad tokį dalyką galima paprastai paaiškinti: signalas atsitrenkė į kažkokį kosminį objektą ir grįžo atgal radijo aido pavidalu. Tačiau čia ir kyla mįslė, nes arti Saulės sistemos nėra objektų, nuo kurių signalas galėtų atsispindėti taip, kad vos po kelių minučių grįžtų atgal. „Kosminės paieškos" projekto vadovui Vadimui Černobrovui pateikėme klausimą: kas tas radijo aidas? Jis tvirtina: „Mokslininkai iki šiol nežino gamtos reiškinio, kuris galėtų sukelti tokį radijo aidą. Tad nežinoma, kas nuolat trikdo radijo siųstuvus jų veikimo dažniuose ir atspindi signalus po kelių minučių."

Pirmą kartą radijo aidas buvo užfiksuotas 1928 metų rudenį. Aptikome pirmuosius radijo aido medžioklės liudijimus. Kartą inžinieriai Štermeris ir Halsas nusprendė apsikeisti standartiniais telegrafo šaukiniais siųsdami signalus iš Olandijos į Norvegiją ir netikėtai išgirdo tų pačių signalų atkartojimą. Inžinieriai užfiksavo intervalus tarp aido ir gavo tam tikrą skaičių eilutę. Tai buvo tikra sensacija. Mokslo pasaulio atstovai entuziastingai pradėjo ieškoti šio nepaaiškinamo reiškinio priežasties. Šis įvykis ypač nudžiugino genialųjį išradėją Nikolą Teslą.

Nikola Tesla (1856-1943)  Kaip tik jis iškėlė versiją apie nežemišką radijo aido kilmę. Nors N. Tesla tada jau buvo žymus ir autoritetingas mokslininkas, mokslo pasaulis iš pradžių ignoravo jo pateiktą versiją.

Štai ką papasakojo mokslininkas fizikas Aleksejus Podjapolskis, kuris daug laiko tyrinėjo Nikolos Teslos mokslinį palikimą:

„Po daugybės nesėkmingų bandymų paaiškinti šį reiškinį, net patys santūriausi mokslininkai grįžo prie fantastinės Teslos hipotezės. Ji paremta tuo, kad radijo aidas atsispindi nuo ateivių kosminio zondo, pasiųsto į Saulės sistemą tam, kad būtų galima kontroliuoti Žemėje vykstančius procesus."

Štai kaip šią Teslos hipotezę aiškino projekto SETI-Rosija vadovas Levas Gindilis:

„Tesla rašė: „Štai į Saulės sistemą atskrido zondas, mus tyrinėja, perduoda informaciją savosios civilizacijos atstovams, o kai pamato, kad čia įsikūrusi kita civilizacija, mėgina užmegzti kontaktą - pasiunčia atgal tą patį mūsų signalą. O kad suprastume, jog jame yra kažkokios informacijos, signalą grąžina skirtingai vėlindamas."

Manau, reikėtų kai ką paaiškinti. Man regis, pasaulio mokslininkai pritarė Teslos teorijai tik tuo aspektu, kad radijo aidas atsiranda kaip signalo atspindys nuo kažkokio zondo. Tačiau, mano nuomone, mokslininkams pritrūko drąsos pripažinti, kad šis zondas - ateivių nuosavybė.

Kalbama, kad Tešla į kolegų mokslininkų priekaištus, neva jis juos kvailinąs, tik nusijuokė ir atsakė maždaug taip: „Gerai, ponai, esu pasiruošęs pripažinti, kad mano versija dėl ateivių yra klaidinga, bet tik tada, jei atsakysite, kieno tas zondas."

Reikia pripažinti, kad paslaptingasis zondas ir jo šeimininkai dar neaptikti iki šiol. Beje, iki šiol nėra ir kitos, žemiškesnės, radijo aido kilmės versijos. Tačiau esama atvejų, kai radijo aidas buvo iššifruotas.

Radijo aido vėlavimo laikas / Ljuneno grafikas  Britų astronomas Dunkanas Ljunenas šifravimo duomenis įkėlė į matematinę koordinačių sistemą. Pasimatė dangaus žvaigždžių žemėlapis. Viduryje - Jaučiaganio žvaigždynas.

Tada susimąstė ir kiti tyrėjai. Kaip paaiškėjo, Žemės gyventojams dangaus vaizdas taip turėjo atrodyti ne šiandien, o prieš dvylika su puse tūkstantmečių. Vadinasi,
negana to, kad signalą įmanoma iššifruoti, jis dar teikia ir neįtikėtino turinio informaciją. Gal nematomi svečiai tokiu būdu mums praneša savo „namų“ adresą? Išsamaus atsakymo nėra. Kai kurie kritikai mano, kad astronomas Ljunenas naudojo netinkamą šifravimo formulę, todėl ir gavo tokį rezultatą. Betgi nėra garantijų, kad jo oponentai naudojo tinkamesnę formulę.

Beje, kai sulyginome atskirus įvykius, susijusius su radijo aido reiškiniu, pastebėjome neįtikėtinų sutapimų. Būtent 1928 metų rudenį, kai Europoje buvo atrastas radijo aidas, Sovietų Sąjungoje, pasirodo, buvo užfiksuotas pirmas neatpažintas signalas iš kosmoso.

Gal ir nebūčiau atkreipęs į tai dėmesio - signalais iš kosmoso tada domėjosi daugelis. Čia svarbu, kas buvo „priimančioji" pusė. Signalą savo namuose fiksavo ne koks nors kvaištelėjęs radijo mėgėjas ir ne akademinio instituto mokslininkai, o DVRA* Žvalgybos valdybos slaptosios laboratorijos tyrėjai. Gautą signalą asmeniškai šifravo brigados inžinierius ir Karinės žvalgybos etatinis darbuotojas Jakovas Faivušas.

Nedaug kam žinoma, kad Lenino-Stalino darbininkų ir valstiečių valstybė dar jos priešaušryje atkakliai ieškojo kontaktų su nežemiškomis civilizacijomis. Komunistinio mąstymo brolių paieška buvo valstybinės svarbos užduotis. Juk tuomečių lyderių sąmonėje gyvavusi pasaulinės revoliucijos sąvoka buvo taikoma visai Visatai. Komunizmo pergalė ne tik Žemėje, bet ir kitose planetose atrodė kaip tolima, bet gana tikroviška perspektyva.

Todėl iš slaptų laboratorijų į kosmosą ir buvo siunčiami radijo signalai, tikintis pirmiems užmegzti kontaktą su kitų planetų bei galaktikų engiamaisiais.

Jakovo Faivušo likimas susiklostė, kaip buvo įprasta tais laikais: 1937-aisiais jis netikėtai buvo suimtas ir nuteistas sušaudyti. Yra žinoma, kad jam pavyko iššifruoti iš kosmoso gautą signalą. Bet šifruotės turinį jis slėpė iki pat mirties. Išliko Faivušo dienoraštis, kuriame jis tvirtina, kad gautas signalas buvo išsiųstas iš Marso planetos kosminio laivo.

„Po suėmimo jis buvo labai greitai sušaudytas, - pasakojo istorikas Vladimiras Sokolovskis, tyrinėjęs J. Faivušo asmens bylos dokumentus, - vienvietėje kameroje inžinierius visgi spėjo į dienoraštį įrašyti pranešimo šifruotę. Šie dokumentai šiandien žinomi kaip „Jakovo Faivušo testamentas".

Ilgai testamento tekstas buvo pažymėtas viena slapčiausių žymų. Dabar galiu pacituoti kai kurias dienoraščio ištraukas.

Užrašuose inžinierius rašė: „Visatoje egzistuoja daugybė civilizacijų. Kitų planetų ateiviai ne kartą lankėsi Žemėje ir net bandė čia įkurti kolonijas. Iki šiol mus kontroliuoja dviejų kultūrų atstovai. Pirmieji - kūrybingos ir geros būtybės, siuntusios perspėjimus apie pavojų. Antrieji - arogantiški ir agresyvūs."

Sprendžiant iš dienoraščio teksto, kitų planetų atstovai Faivušui pranešė, kad:

„...didžiausia grėsmė Žemės gyventojams iškils XXI amžiaus pradžioje. Ko gero, smūgis iš kosmoso Žemei gresia 2008 - 2012 metais...“

Be to, man atrodo, kad Jakovo Faivušo įvardyti „ateiviai iš kitų planetų" turėjo omenyje ne užpuolimą, o, regis, planetos masto katastrofą. Atkreipiu dėmesį į paskutinę mintį, kurią jis įrašė dienoraštyje:

„Žemės tautos privalo susivienyti prieš baisią grėsmę, kuri kyla iš kosmoso.” Kažkodėl man atrodo, kad karinės žvalgybos vadovai šifruotės turinį sužinojo anksčiau nei Faivušas to būtų norėjęs. Regis, nuosprendis jam jau buvo iš anksto nulemtas. Manau, kad pirmosios darbininkų ir valstiečių valstybės partija ir vyriausybė iš kosminių brolių tikėjosi sulaukti visiškai kitokių žinių. Deja, jose nebuvo nė žodžio nei apie proletariato diktatūrą kitose galaktikose, nei apie pasaulinę revoliuciją...

Tad tam tikra prasme Jakovas Faivušas nepateisino didelio partijos pasitikėjimo ir tapo politinio trumparegiškumo bei kosminio kosmopolitizmo auka.

Kalbant apie šifruotės tekstą, reikia pripažinti, kad jo patikrinti dabar jau nebeįmanoma, nes autentiški dokumentai prarasti. Tikiuosi, Faivušas klydo. Pirmiausia dėl to, kad paaiškėjo, jog Marse gyvybės vis dėlto nėra. Antra, labai nesinori, kad jo prognozės pasitvirtintų.

*Darbininkų ir valstiečių Raudonosios Armijos.

Ištrauka iš "Valstybinės svarbos ateiviai"