Veidrodis – portalas tarp anapusinio pasaulių?

Nuo seno tikėta, kad veidrodžiai turi mistinių galių ir yra laidininkai tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Filosofas, tarologas ir numerologas Leopoldas Malinauskas teigia, kad apskritai neaišku, kuris pasaulis yra tikras – mūsiškis ar atspindžio. Be to, anot pašnekovo, atspindys įrašo tam tikrą informaciją, todėl į papročius, susijusius su veidrodžiais, negalima numoti ranka.

Koks veidrodžio vaidmuo mituose ir magijoje?

Visos senosios civilizacijos kūrėsi prie vandens, o žmogus, į jį pažiūrėjęs, matė savo atspindį. Taip atspindys tapo anapusinio pasaulio samprata. Egipto mirusiųjų knygoje rašoma, kad anapusinis pasaulis yra už vandens. Vėlesnės hebrajų kultūros atstovai tikėjo, kad rojus taip pat yra už vandens, tiksliau – už keturių upių: Tigro, Eufrato, Gihono ir Pišono. Senųjų kultūrų raštuose minimas ir keltininkas, kuris kelia mirusiųjų vėles už atspindžio.

Pasaulis, regimas veidrodyje, laikytas anapusiniu pasauliu. Tai buvo tarsi antipasaulis. Vėlesnėse kultūrose anapusiniam pasauliui atskirti nuo šio pasaulio imta naudoti šulinio įvaizdį. Gyvuoja daug pasakų apie mergaitę, kuri labai bijojo pamotės ir dėl to šoko į šulinį paskui iškritusį kibirą. Ji pateko į pasaulį, kuriame egzistuoja visiškai kita tvarka. Mergaitė buvo labai gera, todėl gavo dovanų deimantų kibirą. Pamotės dukra, kuri taip pat troško turtų, buvo apdovanota netikrais deimantais. Deja, jie ištirpo saulėje…

Vėliau atsirado dirbtinių atspindžių. Visų pirma tam naudotas šlifuotas metalas. Čia turime gražų mitą apie Persėją, kuris nukirto Medūzai Gorgonei galvą, žiūrėdamas tik į jos atspindį, pavaizduotą ant vario skydo. Mat tas, kuris pažiūrėdavo šiai pabaisai į akis, iš karto virsdavo akmeniu.

Viduramžiais imta gaminti stiklą ir vitražus. Tuomet pastebėta, kad langų stiklas atspindi vaizdus, ir galvota, kaip užtamsinti vieną stiklo pusę, kad atspindys būtų gražesnis. Atsiradus tikriems veidrodžiams, jie imti naudoti magiškiems tikslams. Dažniausiai veidrodžiai naudojami per spiritizmo seansus: iš anapusinio pasaulio bandoma „ištraukti“ mirusiojo vėlę, kad būtų galima su ja pasikalbėti. Pavyzdžiui, Žygimantui Augustui buvo iškviesta Barbora Radvilaitė. Jis buvo prigrasintas neiti jos link, tačiau Žygimantas neištvėrė, ir jųdviejų pasimatymas nutrūko. Galbūt viskas baigtųsi kitaip, jeigu Žygimantas būtų sėdėjęs ramiai…

Ar tiesa, kad veidrodžiai yra langai į anapusinį pasaulį?

Dažnai naktį važiuoju traukiniu. Kai už lango tamsu, atrodo, kad šalia traukinio, kuriuo važiuoju, rieda dar vienas traukinys. Lange atsispindi visas vagonas,-kuris tarsi rieda šalia. Jame sėdi žmonės. Mistinis vaizdas… Neaišku kas iš tiesų važiuoja: ar traukinys, kuriame sėdžiu, ar tie, kurie atsispindi lange Nuolat abejoju, kuris pasaulis yra tikras atspindžio ar mūsiškis… Dar Antikos filosofus kankino nerimas, kuris pasaulis yra tikras: sapnų pasaulis ar tas, kuriame žmonės yra tol, kol nesapnuoja. Būtent dėl pasaulio dualumo veidrodis dažnai naudojamas magijoje.

Kur dar naudojamas veidrodis?

Dažnai veidrodis naudojamas ir spėjant ateitį. Kalėdų naktį iš veidrodžio kraštų pastatomos dvi žvakės. Tuomet bandoma įžiūrėti būsimus metų įvykius. Šis ritualas šiek tiek susijęs su kristalomantija, kai ateitis spėjama žiūrint į krištolo rutulį. Veidrodyje susiformavę vaizdiniai nukreipia mus į tam tikrą žinojimą. Anksčiau mergaitės netgi dėdavo veidrodį ant grindų ir žiūrėdavo į jį per tarpukojį. Žinoma, taip būdavo galima daug ką pamatyti…

Kodėl senoliai vis dar dangsto veidrodžius, jeigu namie yra mirusiojo palaikai? Galbūt gyvieji bijo susitikti su vėlėmis?

Gyvieji bijo ne dėl savo, o dėl vėlės likimo. Vėlė turi keliauti ten, kur jai priklauso, t. y. tuneliu. Tikėtina, kad juo keliaujama į abi puses. Tunelio įvaizdis pamažu keičia keltininko įvaizdį. Tačiau tuneliu iš šio į anapusinį pasaulį keliaujančios būtybės gali pasiklysti. Astralinės būtybės įstringa šiame pasaulyje, todėl žmonės sako, kad jiems vaidenasi keistų dalykų. Taigi veidrodžiai uždangs-tomi tam, kad vėlė patirtų tikrą kelionę tuneliu ir nepasiklystų. Dangstomi ne tik veidrodžiai, bet ir blizgūs baldų paviršiai. Egipto mirusiųjų knygoje rašoma, ką reikia daryti mirus. Tai savotiška instrukcija kiekvienam, keliaujančiam į rojų.

Jeigu veidrodis mirusiajam pavojingas, kaip tada naudojant jį galima pamatyti vėles?

Teorija, kad anapusinis pasaulis yra pasaulis už atspindžio, iš tiesų nesutampa su tunelio teorija. Pirma teorija teigia, kad naudojant atspindį galima susisiekti su mirusiaisiais. Beje, Barbora tikrai materializavosi ir buvo matoma. Pasak Eduardo Šiurė, Orfėjas buvo ne mitinė, o istorinė asmenybė. Be to, jis nesinaudojo Žygimanto Augusto metodu, o pats ėjo į Hadą parsivesti žmonos. Taigi galimos dvi versijos. Viena – keliauti į mirusiųjų karalystę tuneliu, antra – keliauti naudojant veidrodį, t. y. trumpesniu keliu.

Yra manančių, kad naudojant veidrodį galima keliauti laiku. Ar tiesa?

Norint keliauti laiku geriau medituoti negu naudoti veidrodį, nes tai nėra saugu. Tokį žmogų vėliau gali ištikti mirtis. Juk kur nors patekti nesunku, tačiau vėliau gali nepavykti išeiti…

Vadinasi, veidrodis gali pakenkti ir gyvam žmogui?

Veidrodis geba išsaugoti labai daug informacijos apie praeitį. Todėl nepatartina pirkti jo antikvariatuose. Vertingą rėmą galima pasilikti, tačiau veidrodį būtina pakeisti. Sakoma, kad veidrodžio šukės neša nelaimę. Veidrodžiui nukritus ir sudužus, reikia ant jo užmesti skarą arba popieriaus lapą ir surinkti šukes taip, kad jose neatsispindėtų veidrodžio savininkas. Antraip jo laukia 7 metai nesėkmių. Geriausia, kad veidrodžio šukes surinktų svetimi žmonės, nes jų tai niekaip nepaveiks.

Ar veidrodis išsaugo teigiamą ir neigiamą energiją?

Pokalbio pradžioje minėjau vandenį kaip atspindžio priemonę. Vandenį galima susieti su Masaru Emoto metodika. Jis vandens kolbai ką nors „parodydavo“ arba paleisdavo muziką. Paskui šaldydavo snaiges ir žiūrėdavo, ką vanduo matydavo, girdėdavo. Taigi M. Emoto įrodė, kad vanduo ne tik atspindi informaciją, bet ir ją įrašo. Vadinasi, atspindžiai įrašo tai, ką jie regi. Iš tiesų nėra gerai, jeigu atspindys mato žmogžudystę, prievartą ir pan. Toks veidrodis parneštas namo toliau neša nerimą, baimę ir kančią…

Ar įmanoma perimti neigiamą energiją pažiūrėjus į svetimą veidrodį?

Veidrodis – priemonė, skirta neigiamai informacijai sugerti. Jeigu namuose dažnai lankosi įvairūs žmonės, prieškambaryje reikėtų pakabinti veidrodį. Jis surinks svetimų žmonių pyktį ir dienos nesėkmes. Tačiau tokį veidrodį reikia dažnai plauti, geriausia – sūriu vandeniu.

Ar tiesa, kad veidrodis saugo nuo nužiūrėjimo?

Taip, tiesa. Geriausia į brangaus metalo, pavyzdžiui, sidabro, aukso arba platinos, rėmelį įrėminti 5 centų monetos dydžio veidrodėlį. Tokį pakabutį galima nešiotis su savimi. Moterys gali į tokį veidrodėlį pasižiūrėti, ar gražiai pasidažė lūpas. Be to, jis gali būti nešiojamas kaip apsauginis amuletas.

Kai kurie mano, kad veidrodžio nederėtų laikyti miegamajame…

Žmonės mėgsta laikyti veidrodžius miegamuosiuose, nes tai kaitina aistras. Tačiau jie atspindi anapusinį pasaulį, todėl gali trikdyti. Taigi vienareikšmiškos nuomonės nėra. Baigus mylėtis reikėtų uždengti veidrodžius. Tuomet pavyks ramiai išsimiegoti. Geriausia veidrodžius kabinti prieškambaryje arba vonioje. Šiais laikais yra labai daug veidrodinių paviršių, pavyzdžiui, tamsintos parduotuvių vitrinos, todėl gausu įvairių atspindžių.

Sakoma, kad nėščioms moterims nereikėtų dažnai žiūrėti į save veidrodyje? Ar tiesa?

Iš tiesų nėščios moterys daug ko turėtų vengti. Anksčiau bendruomenės laikėsi tam tikrų papročių ir tradicijų. Dabar matome nėščių moterų fotosesijas, o tai nieko gero neduoda. Mano praktikoje buvo keletas atvejų, kai po tokių fotosesijų kūdikiai ilgai negyveno… Taigi per nėštumą tikrai nederėtų apnuoginti pilvo, juolab koncertuoti. Ypač nepatartina nėščiajai fotografuotis. Galbūt vėliau koks nors iškrypėlis, paėmęs jos nuotrauką, tenkins save. Dėl to nėščios moters sveikata gali labai pablogėti.

Pagal Būrėja