Visas pasaulis - kompiuteris?

Daugelis tyrinėtojų neabejoja: ateis diena, kai virtuali realybė taps neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Dar daugiau - mums bus sunku atskirti tikrąją realybę nuo sumodeliuotos kompiuteriu. Bent taip žada ufologai. Tačiau kyla klausymas ar egzistuoja "tikroji" realybė? Gal ji irgi yra sumodeliuota?

Susiliejimas su virtualybe

Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje tyrėjas Daronas Lanjė (Daron Lanier) prognozavo, kad netolimoje ateityje teks ne tik žaisti, bet ir dirbti su virtualia realybe.

Šiandien iš karto kelios kompanijos kuria sistemas, kurios su specialia įranga leidžia „žengti“ į virtualią

erdvę. Davikliai, kuriais aprūpinta ši įranga, suteikia pilną realių veiksmų ir pojūčių iliuziją. Jie ne tik leidžia matyti virtualu pasauli, bet ir judėti jame - bėgioti, šokinėti, šliaužioti, karstytis ir t.t.

Prieš keletą metų britų kompanija nDreams susitelkė tie naujos kartos žaidimų kūrimu. Šiuose žaidimuose naudojami ne visiems įprasti monitorius ir manipuliatorius, o virtualios realybės įranga. Kompanijos generalinis direktorius Patrikas O‘Luanajus (Patrick O’Luanaigh) mano, kad 2015 pabaigoje trimačiai virtualūs žaidimai su pilnu „dalyvavimo efektu" bus toks paplitęs reiškinys, kad nieko nebestebins.

Tačiau atsitraukime nuo žaidimų ir pakalbėkime apie ką nors rimčiau. Pietų Kalifornijos universiteto medicininės virtualybės padalinio direktorius Albertas Ricas (Albert Rizzo) su kolegomis dabartiniu metu tiria galimybę panaudoti virtualybę psichologijos ir psichoterapijos srityje. Pavyzdžiui, mokslininkas mano, kad virtuali realybė gali padėti vaikams, turintiems dėmesio deficito sindromą, arba karo veteranams, kenčiantiems nuo potrauminio sindromo.

Pastaruoju atveju buvusį karo veiksmų dalyvį, kuriam niekaip nepavyksta grįžti į normalų gyvenimą po patirtų sukrėtimų, galima perkelti į virtualiai sukurtą jį traumavusią situaciją. Tokiu bildu jis vėl patirs buvusius įvykius ir galės pasirinkti įvairius ateities variantus bei taip sumažinti streso poveikį.

Materija - tai informacija?

Kas pasakė, kad ta realybė, kurią mes laikome tikra, nėra virtuali? 2003-ais metais švedų filosofas Nikas Bostromas (Nick Bostrom) parašė straipsnį „Ar mes visi gyvename kompiuterinėje simuliacijoje?“ Jis teigia: teoriškai žmonija gali pavirsti tokia galinga civilizacija, kuri sugebės modeliuoti realybę globaliais mastais. Nėra jokio tikrumo, kad mes nesame kokios nors supercivilizacijos, milžiniškos „Matricos" kūrinys.

2007-ais metais Kembridžo universiteto matematikos profesorius Džonas Berou (John Barrow) iškėlė hipotezę, kad „Matricos" egzistavimo įrodymu gali tapti aptikti trikdžiai Visatos kūrimo procese. 1999-ais metais, kai kino teatrų ekranuose pasirodė amerikiečių filmas „Matrica", mokslininkai atrado, kad fundamentalios nuolatinės dedamosios iš tiesų tokios nėra. Pavyzdžiui, prieš 10 milijardų metų subtiliosios struktūros nuolatinė dedamoji (elektromagnetinio tarpusavio poveikio intensyvumo rodiklis) buvo maždaug tūkstantąja procento dalimi didesnė nei yra dabar. Gal mūsų „programa" kažkiek nukrypo?

Skaitmeninių technologijų specialistas Džimas Elvidžas (Jim Elvidge) aptiko požymius, jog Visata iš tiesų yra kompiuterinė programa, veikianti skaitmeninio kodo pagrindu. Elvidžas teigia, kad iš tiesų dauguma objektų yra ne kas kita, o tuščios erdvės. Tai panašu į tai, kai mes spaudinėjame ikonėles kompiuterio monitoriuje. Už kiekvienos ikonėlės slepiasi kažkoks atvaizdas, tačiau visa tai tėra tik sąlyginė realybė, kuri egzistuoja tik monitoriaus ekrane.

Elvidžas mano, kad visa tai, ką mes laikome materija, tai tėra tik paprasčiausi duomenys. Tolimesni tyrimai elementariųjų dalelių srityje leis mums suprasti tai, kad už viso to, kas mus supa, slypi kažkoks kodas, analogiškas dvejetainiam kompiuterinės programos kodui. Gali būti, kad mūsų smegenys - tai tiesiog sąsaja, kurios pagalba mes gauname prieigą prie „Visatos interneto" duomenų.

Mūsų smegenų funkcija - apdoroti informaciją. Informacija gali būti saugoma smegenyse, panašiai kaip kompiuterinė naršyklė laikinojoje atmintyje saugo mūsų paskutinių aplankytų puslapių duomenis naršymo sesijos metu. Jeigu taip iš tikrųjų yra, teigia Elvidžas, tai mes galime gauti priėjimą prie duomenų, kurie saugomi už mūsų smegenų. Tokie reiškiniai, kaip intuicija ar aiškiaregystė, visiškai nėra tuščias garsas. „Kosmoso internete" mes galime gauti atsakymus į savo klausimus. Taip pat galime paprašyti pagalbos. Ir ji gali ateiti - iš kitų žmonių ar mūsų realybės kūrėjų...

Šiuo požiūriu mirtis nėra tokia baisi. Jeigu mūsų sąmonė yra simuliacija, tai mirtis - tik šios simuliacijos pabaiga. Mūsų sąmonė gali būti perkelta į kitą „simuliatorių", kuo ir paaiškinamas reinkarnacijos fenomenas.

Visata sudaryta iš pikselių?

2012-ais metais Bonos universiteto fizikas Sailas Bynas (Silas Beane), tyręs mikrodalelių sąveiką ankstyvojoje Visatoje, pareiškė, jog tuo atveju, jeigu pasaulis sukurtas pagal kompiuterinio modelio principą, jis turi būti suskaidomas į atskiras dalis - pikselius. Teoriškai modelis gali tobulėti, anksčiau ar vėliau jame gyvenančios protingos būtybės užduos klausimą: ar tik Visata nėra dirbtinė ir kaip tai galima patikrinti?

Britų mokslininkai mano, jeigu Visatos struktūrą sudaro atskiros ląstelės (pikseliai), tai procesus kiekvienos ląstelės viduje lemia jos dydis: kuo mažesnė ląstelė, tuo didesnė joje esančių dalelių energija. Tarp kitko, astronominių tyrimų duomenimis, kosminio spinduliavimo energija, kuri mus pasiekia iš tolimų galaktikų, taip pat turi savo ribą. Darant prielaidą, kad šios galaktikos taip pat yra

dalis kompiuterinės realybės, tai skaičiavimai rodo: tokios ląstelės „raiškumas" maždaug 1011 kartų didesnis už paties tobuliausio modelio, kurį pavyko sukurti mūsų dienų fizikams, pikselio parametrus. Dėl to aptikti „Matricą" tokiame lygyje nėra taip paprasta.

Darant prielaidą, kad mūsų Visata sudaryta iš atskirų pikselių, o nėra vienalytė terpė, tai turi atsispindėti dalelių trajektorijose. Greičiausiai, jos simetriškai kartoja pirminio modelio formą. Tokiu būdu yra patvirtinama teorija apie paralelinius matavimus.

Tačiau „Matricos" šalininkai teigia, jog nereikia manyti, kad mūsų pasaulio modelis yra idealus. Mūsų „kūrėjai" gali „praleisti" kokias nors detales, todėl anksčiau ar vėliau „netikslumas" taps aiškiai matomas. Pavyzdžiui, jeigu Saulės sistema galėjo būti sumodeliuota mikrolygiu, tai kas tą patį galėtų pasakyti apie kitus Visatos objektus - toli nuo mūsų esančias žvaigždes ir galaktikas? Šiuolaikiniai kvantiniai superkompiuteriai su laiku išsiaiškins šią klaidą.

Laisva valia - tik iliuzija?

Yra dar vienas netiesioginis „Matricos" teorijos patvirtinimas. Neseniai Oksfordo universiteto matematikos profesorius Markusas de Sotojus (Marcus de Sautoy) atliko eksperimentą, kuris tarsi neigia tai, jog žmogus gali laisvai pareikšti savo valią. BBC televizijos kanale filmuojamos laidos metu jis paprašė Bernštaino vardo neuroinformatikos centro profesorių Džoną Dilaną Hainsą (John-Dylan Haynes) nuskenuoti jo smegenis tuo metu, kai jis turėjo nuspausti prietaiso mygtuką. De Sotojus turėjo pasirinkti - paspausti mygtuką dešine ar kaire ranka. Skenavimas parodė, kad šešios sekundės iki sąmoningo pasirinkimo, smegenyse aktyvuodavosi tam tikros sritys. Pasirenkant dešinę ranką aktyvuodavosi kitos smegenų sritys nei pasirenkant kairę ranką. Tai reiškia, kas sprendimą kuria ranka paspausti mygtuką priėmė ne sąmonė, ne vielinis „aš", o smegenų pilkoji medžiaga. Gali būti, kad mes patys net nesugebame priimti sprendimo savarankiškai, už mus tai atlieka „modelio" autoriai.

Suprantama, visiškai nesinori tikėti, kad mes esame tik marionetės kažkieno rankose, tačiau šios hipotezės taip pat negalima visiškai atmesti, kaip nepagrįstos. Gal ateityje jos prisireiks...