Volto Disnėjaus kompanijos filmai ir animacinis totalitarizmas vaikams

Amerikos „kultūra“ daugeliu atveju suformuota Volto Disnėjaus ideologijos pagrindu. Galima teigti, kad jis sukūrė specialią metodiką, kaip deformuoti vaiko sąmonę, perstatant akcentus nuo tradicinių vertybių ant neesminių gyvenimo aspektų bei propaguojant iškrypimus, pornografiją, patyčias ir tikėjimo ir t.t.

Tokių animacinių filmų nuo vaikystės suformuotas jaunuolis jau nesugeba žiūrėti normalių filmų ir skaityti gerų knygų. Visa tai jam atrodo nuobodu. Vaikas, išauklėtas Disnėjaus ideologijos ir reklamos dvasia, tampa tik pasyviu masinės „kultūros“ vartotoju. Be to, sukuriant animacinę realybę ir dirbtinį

nerūpestingumą, iš vaikų atimama galimybė įsisavinti normalias vertybes – gerumą, gailestingumą, nesavanaudiškumą. Gyvenimas atsiveria prieš vaiko akis kaip žaidimas ar pramoga, pagrindiniais jo elementais tampa pinigai ir kova už valdžią.

ANIMACINIS TOTALITARIZMAS

Pagrindiniai Disnėjaus filmų personažai nuspalvinti nenatūraliai ryškiomis nuodingomis spalvomis. O vaikiškai psichikai būdinga susikoncentruoti ties viskuo, kas ryšku. Būtent dėl to vaiko dėmesys nuolat prikaustytas prie personažo, kuris nuves žiūrovą, kur panorės, neleisdamas jam pailsėti ir pagalvoti. Beje, būtent taip veikia ir reklama.

Kadangi visos tų filmų herojės vaizduojamos tuo pačiu stiliumi ir yra panašios viena į kitą, tai dėl jų mirgėjimo ekrane dažnumo mes ir įprantame prie viso to taip vadinamo „grožio“. Jei pritaikytume tą „grožį“ realiai jaunai moteriai, ji atrodys tikra pabaisa. Kalba eina apie „naujo grožio“ etalono sukūrimą arba, paprasčiau tariant, grožio pakeitimo bjaurumu. Be to, Disnėjaus herojės ne tik vienodai atrodo, bet ir vienodai kartoja tuos pačius žodžius, vienodai elgiasi. Tai savotiškas animacinis totalitarizmas be teisės į kitokią nuomonę. Visos herojės bukai kartoja vieną ir tą patį, o paskui tuos pačius žodžius ir elgesį nepastebimai ima mėgdžioti ir mūsų vaikai.

ROMANTIŠKAS BADAS

Kaip tvirtina vaikų psichologai, normaliam vaiko vystymuisi tuo laikotarpiu, kai pradeda reikštis susidomėjimas priešinga lytimi, reikalinga pasaka, romantika, paslaptis. Tik per romantiką ir drovumą priešingos lyties atstovių atžvilgiu berniukas gali tapti tikru vyru. Tik kukli, drovi mergaitė gali patikti tikriems vyrams. Vaikiškas drovumas, dvasinis ir moralinis grynumas – būtina sąlyga šeimai sukurti ir giminei pratęsti. Tačiau mūsų vaikai patiria masinį bombardavimą nevaikiškais vaizdiniais. Šį reiškinį psichologai pavadino romantikos badu. Vaikams reikalinga karalaitė iš vaikiškų svajonių, o jiems brukama moteris-prostitutė, kuri chamiškai elgiasi. Vaikams reikalinga romantika, o jiems rodo pačias įvairiausias nepadorias scenas.

MOTERS VAIZDINIO DEFORMACIJA

Disnėjaus filmuose deformuojamas moters paveikslas. Skirtingai nei senuose animaciniuose filmukuose, čia jis turi anaiptol ne sąlyginį grožį, o tokias fiziologines formas, ties kuriomis tikrai nederėtų fokusuoti vaiko dėmesio. Moterys leidžia sau demonstruoti negatyvias emocijas, tarkime, gali šiepti dantis iš pykčio. Be to, filmuose, skirtuose mažiems vaikams, rodomos akivaizdžiai nepadoraus elgesio pavyzdžiai. Paimkime kad ir „Tomą ir Džerį“, kur gyvūnai vaidina žmogiškus vaidmenis. Katės elgesys – tai ištisa vulgarios gatvės moters elgesio ir nepadorių pozų enciklopedija. O katino elgesys demonstruoja beribį chamiškumą katės atžvilgiu. Katė gi į visa tai žvelgia labai palankiai. Tokie santykiai neišmokys mūsų vaikų meilės ir sutarimo, o priešingai – sužalos vaikišką psichiką. Tokie filmai skatina vaikams nesveiką jų amžiui susidomėjimą ir įklampiną vaiką į jam nebūdingų potraukių sferą, o tam jis dar nei fiziškai, nei morališkai nepasiruošęs.

IŠJUOKIAMA MOTINYSTĖ

Svarbiausias vaizdinys vaikui yra motinos vaizdinys. Disnėjaus filmuose tikro motiniško rūpestingumo scenos parodytos tik filmukuose apie gyvūnus: „Liūtas karalius“, „Džiunglių knyga“, „Dambo“, „101 dalmatinas“.

Kituose gi filmukuose moteris-motina atvirai išjuokiama. Išanalizavę visą eilę filmų, ekspertai nerado nė vienos motinos, kuri būtų jauna, kupina jėgų, graži, tokia, kokia sukeltų mažiesiems žiūrovams norą ją mėgdžioti. Tarkime mama-antis viename iš filmų parodyta kaip marginalus sutvėrimas, kuris demonstruoja savo apatinius rūbus vyrams. Realiame gyvenime taip elgiasi alkoholikės. Jos balsas, manieros, gestai visiškai nemotiniški. Netgi savo vaiką ji laiko kaip stiklinę. Jos poza negina ir neapsaugo vaiko.

Filme „Gufis ir jo komanda“ motinos vaizduojamos kaip nejaunos, negražios, apatiškos, pristabdytos ypatos su subjaurotomis figūromis. Be to, naudojamas dar vienas paplitęs metodas – vaizduoti motinas, kurių amžius kaip pas močiutę.

Filme ‘Gražuolė ir pabaisa“ motina pavaizduota kaip negraži, nejauna moteris su neapykantos ir susierzinimo bruožais. O rankose ji laiko ar tai paršelius, ar tai žindomus kūdikius. Iškart nė nesuprasi. Labiau atstumiančio motinos paveikslo nesugalvosi, kadangi jis susaistytas su piktos motininės kiaulės paveikslu. Vaikams tai sukelia pasibjaurėjimą motinyste ir daugiavaikiškumu. Beje, moters kaip motinos sunaikinimo idėja šiandien platinama drauge su genderizmo ir feminizmo idėjomis. Genderistinio žurnalo „Aš“ viršelyje motina irgi vaizduojama kaip motininė kiaulė, o feminizmo ideologė Simona de Bovuar išjuokia motinų pasiaukojimą ir mano, kad motinystė – tai tik vergovės forma, o šeima – vyrų smurto prieš moteris forma. O tai juk visiškas absurdas, motinystė yra moters pašaukimas, dovanoti gyvybę – tai giminės pratęsimo ir tautos išlikimo pagrindas.

Apibendrinant tai, kas čia pasakyta, galima tvirtinti, kad daugumos Disnėjaus filmų herojės sukonstruotos tokiu būdu, kad sistemingas filmukų žiūrėjimas nuslopina giminės pratęsimo funkcijas.

PASIMĖGAVIMAS BLOGIU

Disnėjaus filmai užprogramuoja vaiko sąmonę prievartai ir siekiui mėgdžioti superherojus, kurie lengvai susidoroja su savo priešais, pačiais įvairiausiais būdais juos nužudydami, sušaudydami, susprogdindami, sukapodami į gabalus, sudegindami, paskandindami. Augdamas, vaikas pripranta prie smurto kaip prie narkotiko, jam atsiranda poreikis regėti ir jausti vis naujas ir naujas prievartos ir žudynių porcijas.

Kas nors tikriausiai paprieštaraus, kad visur, visose pasakose esama kovos tarp gėrio ir blogio elementų. Didvyriai nugali drakonus, princai – slibinus. Tačiau skirtumai egzistuoja ir jie yra esminiai. Disnėjaus filmai tikslingai ugdo vaikams sadomazochizmą, verčia juos jausti pasitenkinimą, kai filmuko herojus labai detaliai suteikia kažkam skausmą ar kažką užmuša. Tai sumaniai stimuliuoja ir visas siužetas.

HOMOSEKSUALISTŲ DIENOS DISNEILENDE

Iškreipta tradicija tapo ir „gėjų dienos“ minėjimas Disneilende. Yra žinoma, kad Disnėjaus kompanija visokeriopai palaiko ir skatina tokių renginių organizavimą savo teritorijoje. Be to, į savo taip vadinamas santuokas homoseksualistai dažnai kviečiasi savo numylėtinį Peliuką Mikį. Po to, kai į Disneilendą kreipėsi du homoseksualistai, kurie norėjo sudaryti ten savo „santuoką“, Disnėjaus kompanija oficialiai pradėjo remti homoseksualiustus. Šiandien Disnėjaus kompanija už solidžią sumą (ne mažiau kaip 8000 dolerių) siūlo homoseksualistų „santuokoms“ įvairias paslaugas.

Amerikos krikščionys, tame tarpe „Pietų baptistai“ jau kelis metus boikotuoja Disnėjaus kompaniją dėl tradicinių šeimos vertybių žeminimo.

VAIKŲ HOMOPARADAI

Kalba eina apie pačia didžiausią šio laikmečio beprotybę – atvirą tyčiojimąsi iš vaikų ir jų tvirkinimą. Daugelyje šalių jau vykdomi vaikiški homoparadai. Apie tai rašo mūsų tėvynainis, tapęs tokio parado Norvegijoje liudininku. Paradas buvo pateikiamas kaip vaikų šventinis festivalis su vaikiškais atrakcionais, vaizduojančiais plačiai praskėstas moters kojas ir vyriškus lyties organus. Aplinkui – ryškūs plakatai ir afišos, spalvoti oro balionėliai. Kalba eina apie tolimesnius homo-technologų kėslus: homofestivalius, kuriuose dalyvaus dezorientuoti vaikai. Tarp jų bus ir tie, kurie nežino – berniukai jie, ar mergaitės. O visa tai yra genderinės politikos vaikų darželiuose ir mokyklose pasekmė, kai vaikui suteikiama taip vadinama teisė pasirinkti savo lytį-genderį.