Operacijos „Sidabrinė lėkštė“ paslaptis

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje įvyko keletas įdomių netgi mįslingų įvykių. Europoje karas jau buvo pasibaigęs, Ramiajame vandenyne taip pat beveik nevyko jokie kariniai veiksmai. Spaudoje pasirodė pranešimas, kad 1945 m. liepos 16d. Alamogorde (Naujosios Meksikos valstija, JAV) buvo išbandyta pirmoji atominė bomba. Praėjus mėnesiui po šio įvykio buvo bombarduota Hirosima, netrukus Japonija buvo priversta pasirašyti kapituliacijos aktą. Būtent tuo metu virš Ramiojo vandenyno buvo pastebėtas keistas skraidantis objektas.

Žinomas ufologas B. Surinovas knygoje „XX amžiaus paradoksai" detaliai aprašo šį įvykį: „... Jeigu negalima pavyti, tai šaudysime. 1945-ųjų metų vasario mėnuo. Vakarinė Ramiojo vandenyno dalis. Linijinis laivas „Niujorkas" ir palydintys laivai atidengė ugnį į sidabro spalvos objektą. Siekiant išvengti panikos objektas buvo pavadintas Veneros planeta... "

Paslaptingo sidabrinės spalvos dubenėlio ar lėkštės formos objekto pasirodymas sukėlė paniką amerikiečių laivyne. Tai, ko gero, buvo priežastis, kuri tiesiogiai įtakojo atominių bombų numetimą ant Japonijos miestų.

Trumpa priešistorė: pirmosios bombos dalys buvo atgabentos į Tiniano salą liepos 27 dieną kreiseriu „Indianapolis". Rugpjūčio 2-ą dieną lėktuvu buvo atskraidintos kitos dalys. Tai buvo urano bomba „Mažylis“, kuri buvo gana įspūdingų matmenų. Bombos ilgis buvo 3 m, skersmuo - 70 cm, svoris - 4 t.

Ši bomba niekada anksčiau nebuvo išbandoma. Skubiai surinkta bomba buvo numesta ant Hirosimos miesto. 

Įsakymas numesti atominę bombą buvo gautas 1945 m. liepos 25 d., dar iki Potsdamo deklaracijos paskelbimo. Generolui Spatsui, kuris vadovavo JAV KOP, buvo nurodyti galimi taikiniai - Hirosima, Kokura, Nijigata, Nagasakis - priklausomai nuo oro sąlygų. 

Kreiserį „Indianapolis", kuris atgabeno pagrindines atominės bombos dalis, 1945 m. liepos 29 d. nuskandino japonų povandeninis laivas „I58". Japonai žmonių-torpedų pagalba sugebėjo sunaikinti didžiulį kreiserį. Panašu, kad japonų armijos vadovybei buvo žinoma apie šio laivo misiją, tačiau mirti pasirengę žmonės-torpedos, dar vadinami kaitenais, pavėlavo. 

Lėktuvo „Enola Gay" įgula prieš numesdama bombą ant jos užrašė: „Dovana už žuvusių „Indianapolio“ ekipažo narių sielas“.

Japonija dėjo visas pastangas, siekdama pakeisti situaciją savo naudai. Buvo sukurti specialūs lakūnų-mirtininkų (kamikadzių) padaliniai. 

Iš pradžių Japonijos armijos vadovybė prieš amerikiečius planavo panaudoti pasenusius ir nurašytus lėktuvus su mažo galingumo varikliais, tačiau prikimštus sprogmenų. Netrukus paaiškėjo, kad tai buvo klaidingas sprendimas - amerikiečių priešlėktuvinė gynyba nesunkiai numušdavo šiuos lėktuvus, šiems dar nespėjus įvykdyti misijos. 

Praėjus visai nedaug laiko buvo pagaminti galingi bombonešiai, kurių veikimo efektyvumas buvo žymiai didesnis, nes jų greitis leido išvengti priešininko ugnies.

Japonų KJP konstruktoriai Jokosukoje specialiai armijai sukūrė oro torpedas „MXY-7“, kurios buvo vadinamos „Vyšnios žiedu“. Šios torpedos pasižymėjo ypač galingu reaktyviniu varikliu, kuris padėdavo išvystyti iki 850 km/h greitį. 

„Oka“ buvo didingas tiems laikams lėktuvas. Jo krovinių skyriuje tilpo iki 1200 kg sprogmenų. Kietu kuru varomas reaktyvinis variklis buvo patalpintas arčiau uodegos. Japonai spėjo pagaminti 775 egzempliorius „Oka-И“ ir 50 egzempliorių „Oka-22“. Šis lėktuvų kiekis galėjo paskandinti visus JAV karinio jūrų laivyno laivus. 

P. Bauersas knygoje „Netradiciniai skraidantys aparatai“ pasakoja, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje japonų aviacijos firmos ėmė kurti „anties“ tipo lėktuvus. Šio tipo lėktuvo konstruktoriumi buvo Japonijos KJL kapitonas Mitinoris Curuma. Jis planavo reaktyvinių lėktuvų gamybą, tačiau šių planų nespėjo įgyvendinti. Dėl laiko ir medžiagų trūkumo skraidantys aparatai buvo aprūpinti stūmokliniais varikliais, kurie varė „unikalų“ šešių menčių sraigtą, įtaisytą galinėje lėktuvo dalyje.

Tačiau šių greitų naikintuvų (netgi su tokiais varikliais jie galėdavo išvystyti 750 km/h greitį) nespėta pritaikyti. Pirmasis šio modelio lėktuvo skrydis įvyko 1945 m. rugpjūčio 3 d., t. y. beveik pačioje karo pabaigoje. Amerikiečiams pavyko gauti kaip trofėjų tokį lėktuvą, kuris dabar eksponuojamas JAV Nacionaliniame aviacijos ir kosmonautikos muziejuje. Tačiau įdomu yra tai, kad japonai, jei būtų užtekę jiems laiko ir resursų, galėjo sukurti atominį variklį! 

Žurnalistas L. Lourensas daug triukšmo sukėlusioje knygoje“ Žmonės ir atomai“ rašo, kad buvo pažįstamas su vokiečių kilmės misionieriumi tėvu Simesu. Tėvas Simesas buvo Hirosimos tragedijos liudininkas. Jis savo prisiminimuose rašė, kad japonams pirmiesiems pavyko išsiaiškinti atominės bombos veikimo principą. Tačiau jie neturėjo žaliavų užbaigti pradėtą darbą. Netrukus vokiečiai tęsė tyrimus atominės bombos kūrimo srityje, o amerikiečiai, kuriems pavyko atskleisti šią paslaptį, šią bombą sukūrė. 

Gryno urano Japonijoje nebuvo, buvo tik urano rūdos klodai. Gali būti, kad Hirosima buvo sunaikinta dėl visai kitos priežasties, nei oficialiai buvo paskelbta.

Dabartiniu metu egzistuoja hipotezė, kad atominės bombos paskleistas radioaktyvumas nuo sovietų stebėtojų turėjo paslėpti kitą radioaktyvumą, kuris sklido iš japonų atominių variklių gamyklos. Taip vienu smūgiu buvo siekiama trijų tikslų - sunaikinti pramoninį konkurentą, suduoti smūgį priešininkui ir neleisti laikinam sąjungininkui (Sovietų Sąjungai) gauti trofėjų, kuris suteiktų žinių apie atominės bombos kūrimą. 

Pokario metų tendencijos ir technikos lygis gana plačiai aprašyti A. Kanajevo knygoje „Nuo vandens malūno iki atominio variklio“. Autorius rašo, kad vykdomi darbai, siekiant sukurti atominį variklį automobiliams. Vieno tokio variklio schema buvo pateikta knygoje. Reaktoriaus branduolys neviršija futbolo kamuolio dydžio, jis užpildytas uranu-235, o aplinkui yra nesodrintas uranas-238. 

Kaip yra iš tiesų - ar po Antrojo pasaulinio karo galėjo būti išrastas mikrovariklis ir mikroreaktorius? Toks įrenginys automobilyje yra pernelyg didelė prabanga, be to, potencialiai pavojingas. Tačiau toks variklis gali būti panaudojamas aviacijoje, nes ore lėktuvų susidūrimo ir reaktoriaus sugadinimo tikimybė yra žymiai mažesnė, nei ant žemės. 

1957-ais metais pasklido žinios, kad JAV atlieka tyrimus, norėdamos sukonstruoti ir pagaminti garo turbininius ir turboreaktyvinius variklius lėktuvams, kurie naudoja atominį kurą. Buvo atlikta daugybė eksperimentų su atominiu varikliu. Ypač toli šioje srityje buvo pažengusi žinoma firma „Lockheed“, kuri kūrė bombonešį su keturiais turboreaktyviniais varikliais. 

Tai reiškia, kad nedidelių gabaritų, tačiau galingi varikliai, veikiantys „atomas-garas-variklis“ principu jau buvo žinomi praėjusio amžiaus 5-6 dešimtmečiais. Visiškai įmanoma, kad tokie varikliai jau galėjo būti kuriami Japonijoje. 

Dabar prisiminkime apie kamikadzes. Kur buvo apmokomi šie liūdnai pagarsėję lakūnai mirtininkai, kur buvo įrengta jų bazė? Tapo žinoma, kad mokymo centras buvo įrengtas Etadzimos salelėje, kuri pasimetusi tarp tūkstančio tokių pat salelių. Ši sala buvo gerai žinoma tarp japonų lakūnų - apie tai knygoje „Įvairiaveidė Japonija“ rašo žurnalistas B. Čechoninas. Autorius rašo, kad prieš aštuonis dešimtmečius šioje saloje buvo įkurta pirmoji karinio jūrų laivyno karininkų mokykla. Per savo veiklos metus mokykla paruošė 15 tūkstančių karininkų, kurių trečdalis žuvo kare. 

Būtent šioje niekuo neišsiskiriančioje saloje buvo įrengta slapto centro bazė. Šio centro auklėtiniai sėjo baimę visame Ramiajame vandenyne. Būtent jie nuskandino kreiserį „Indianapolis“, sunaikino daugybę kitų amerikiečių karinių laivų. Šioje bazėje buvo ruošiami mirtininkai -kaitenai, kurie torpedomis atakavo priešininko laivus, ir kamikadzės -dangaus mirtininkai. 

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje kiekviename japonų povandeniniame laive buvo maždaug po 6 kaitenus. Kai netoliese pasirodydavo priešininko laivas, povandeninis laivas prie jo priartėdavo ir iššaudavo torpedas. Tai buvo ne įprastinės torpedos, o mirtininkų valdomos bombos, kurios turėjo per 50 minučių, kol nesibaigė kuras, sunaikinti taikinį. 

Ne atsitiktinai amerikiečiai taip stengėsi užimti Okinavos salą - joje karo metu buvo įrengta kaitėnų bazė. 1945-ųjų metų kovo mėnesį amerikiečiams pavyko okupuoti salą ir užgrobti 350 torpedų, tačiau dar apie 80 valdomų torpedų liko japonams. Kovoje dėl šios salos japonai naudojo kamikadzes. Lakūnai mirtininkai skrisdavo sprogmenimis pripildytais lėktuvais, kuriuos nukreipdavo į taikinį. Daugiausia kamikadzių buvo panaudota per amerikiečių desantinę operaciją, pavadintą „Ledkalniu“. 

Istorikas I. Kosikovas teigia, kad „nuo 1945-ųjų metų balandžio 6 dienos iki birželio 22 dienos buvo atlikti 1900 kamikadzių skrydžiai. Jie nuskandino 33 karinius ir 47 transporto laivus. Kapitalinio remonto prireikė 10 linkorų, 13 lėktuvnešių, 5 kreiseriams ir 67 eskadriniams minininkams. Net 475 kamikadzių skrydžiai buvo sėkmingi... “

Tai buvo grandiozinė kova, dar kiek ir amerikiečiai būtų netekę viso savo laivyno. Buvo priimtas sprendimas surasti ir sunaikinti lakūnų mirtininkų bazę. 

Prisiminkime, kur buvo įrengta ši bazė? Ji buvo Etadzimos saloje, į kurią kateriu iš Hirosimos galima nuplaukti per valandą. Būtent į šią salą buvo atgabenti tūkstančiai apdegusių žmonių iš sunaikinto miesto. Daugybė jų mirė tiesiog ant kranto. Amerikiečiai, nežinodami tikslaus bazės buvimo vietos, smogė apytikriai ir visai nedaug apsiriko. 

O koks ryšys tarp Hirosimos, kamikadzių ir paslaptingo NSO, apie kurį užsiminta pasakojimo pradžioje?

Atsakymą galima rasti knygose apie Japoniją. Slapta operacija, kurios metu amerikiečiai bombardavo Hirosimą, buvo pavadinta „Sidabrinės lėkštės“ kodiniu pavadinimu!