Incidentas su dirižabliu “Aurora”. NSO avarija, marsietiška karštligė ar mistifikacija?

Garsiausias pavyzdys istorijoje apie avarinį NSO nusileidimą yra incidentas, įvykęs Rosvele 1947 metais. Šis įvykis pagimdė šiuolaikinę NSO subkultūrą ir idėją apie tai, kad Žemę reguliariai lanko protingos būtybės. Ne mažiau garsus atvejis nutiko prieš 50 metų iki Rosvelo įvykių nedideliame miestelyje Teksaso šiaurėje. Kaip rašo „Ancient-origins“, jis minimas kaip 1897 metų incidentas „Aurora“. Ir nors dauguma tyrėjų šį atvejį laiko mistifikacija, kai kurie NSO entuziastai vis dėlto pabrėžia, kad tai yra pats ankstyviausias NSO avarinio nusileidimo ir aptikimo pavyzdys.

Incidentas su dirižabliu “Aurora”

1897 metų balandžio 19 dienos ankstyvą rytą nedideliame Auroros miestelyje pastebėtas neįprastas dirižablis. Jis buvo cigaro formos ir judėjo maždaug 16 km per val. greičiu. Liudininkai teigė, kad objektas lėtai dreifavo virš miesto, kol atsidūrė virš vieno iš namų. Čia ir nutiko katastrofa: dirižablis susidūrė su vėjo malūnu ir sukėlė sprogimą. Kai viskas nurimo, miestiečiai apžiūrėjo nuolaužas ir rado pilotą. Tada istorija ir pasidaro kažkokia keista.

Iš po nuolaužų ištrauktas pilotas apibūdintas kaip labai sudarkytas, bet aiškiai panašus į žmogų. Be to, jis turėjo popierius, parašytus neatpažįstamais hieorglifais.

Liudininkai teigė, kad pilotas “buvo ne šio pasaulio gyventojas”. Vietinis ryšių tarnybos karininkas ir žmogus, apibūdinamas kaip “autoritetas astronomijos srityje” teigė, kad tas pilotas galėjo būti iš Marso planetos. Kitą dieną pilotas “krikščioniškai palaidotas”, ant kapo pastatytas antkapis. Ant jo buvo pavaizduotas piloto skraidymo aparatas. Tą antkapį neva pavogė 1973 metais, todėl nebėra jokių antkapio buvimo įrodymų ir jokios informacijos apie tai, kur palaidotas pilotas. 2008 metais šou “NSO medžiotojai” kūrėjai, filmuodami vieną epizodą, aptiko bevardį kapą, kuris, prodiuserių nuomone, galėjo būti to piloto kapas. Tačiau jie negavo leidimo ekshumuoti kapo, todėl neįmanoma sužinoti, ar nepažymėtame kape buvo kokie nors palaikai, jau nekalbant apie pilotą ateivį.

Į tiesą panašios istorijos

Nors incidentas su dirižabliu “Aurora” plačiai pagarsėjo tik XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje-aštunto dešimtmečio pradžioje, kai kurie entuziastai šį įvykį laiko originaliu incidentu Rosvele. Problema tame, jog yra labai mažai liudijimų, kad incidentas Auroroje išvis buvo, jau nekalbant apie tai, kad jis susijęs su sudužusiu ateivių kosminiu laivu.

Aštuntajame dešimtmetyje tyrėjai apklausė dar gyvus incidento liudininkus. Jie nustatė daug pasakojimų neatitikimų. Vienas iš tokių, pavyzdžiui, galėtų būtų teiginys, kad dirižablis įsirėžė į vėjo malūną teisėjo Dž. S. Proktoro fermoje. Tačiau tuo metu, kai neva įvyko susidūrimas, toje fermoje nebuvo jokio vėjo malūno. Nėra jokių liudijimų, asmeninių užrašų, susijusių su šiuo įvykiu. Nėra įrašų ir apie tai, kad piloto kūnas buvo palaidotas Auroros kapinėse. Be to, nėra muziejų, istorinių draugijų ar privačių asmenų, kurie turėtų kokių nors nuolaužų fragmentų arba dokumentų su hieroglifais, kurie neva rasti pas pilotą. Taip pat nustatyta, kad vadinamasis astronomijos autoritetas buvo ne ryšių tarnybos karininkas, o miestelio kalvis. Šie ir kiti akivaizdūs neatitikimai kelia daug abejonių dėl pasakojimo tikroviškumo. Įvykį tyrę žurnalistai ir istorikai priėjo išvados, kad incidentas su dirižabliu “Aurora” galima buvo sufabrikuotas,
siekiant pritraukti daugiau dėmesio nykstančiam miesteliui.

Alternatyvūs paaiškinimai

Skeptikai sako, kad tai pokštas, o NSO šalininkai yra įsitikinę, kad tai nutiko iš tikrųjų. Tačiau yra ir trečia galimybė. Gali būti, kad istorija remiasi tikru įvykiu, kai žmogaus pilotuojamas dirižablis sudužo netoli miestelio, o pilotas per avariją taip susižalojo, kad į įvykio vietą atskubėję gyventojai neatpažino jame žmogaus.

Dirižablių ir oro balionų istorija prasidėjo gana seniai. Pačiu ankstyviausiu funkcinio dirižablio pavyzdžiu galimai buvo tas, kuriuo Žanas Pjeras Blanšaras 1784 metais skrido per Lamanšą. Jis valdė skrydį, naudodamas propelerį su rankine pavara. Pirmą garinį dirižablį 1852 metais sukonstravo H. Giffardas. Apie 1870 metus atsirado dirižabliai su vidaus degimo varikliais. Apie 1890 metus dirižabliai jau nebebuvo kažkokia naujiena Vakarų kultūrai, bet gali būti, kad tolimų kaimiškų rajonų gyventojai dar nebuvo taip gerai susipažinę su dirižablių technologija. Todėl įmanoma, kad tame rajone išbandomas dirižablis galėjo būti per klaidą vietinių gyventojų palaikytas nežemiškos kilmės objektu.

Marsietiška karšligė

Dar vienas įdomus istorijos aspektas, siejantis ją su platesne to laikmečio kultūra, yra tai, kad pirma “astronomijos eksperto” versija šiame pasakojime kalba apie pilotą iš Marso planetos. Tuo laiku daug žmonių, tarp jų ir besidomintys mokslu, manė, kad Marse yra gyvybė.

Dar XVIII a. astronomai patvirtino, kad Marse yra metų laikai. Apie 1860 metus šie sezoniniai Marso išvaizdos skirtumai buvo priskiriami augalijos skirtumams. Tai, žinoma, buvo netiesa. Pastebimi sezoniniai skirtumai Marse susiję su globalinėmis smėlio audromis ir Marso ledinių kepurių sublimacija, o ne su augalija.

Dar vienas atradimas, sukėlęs ažiotažą dėl gyvybės Marse egzistavimo, buvo vadinamų Marso “kanalų” atradimas 1877 metais. Italų astronomas Džovanis Skiaparelis naudojo ultrašiuolaikinį refleksinį teleskopą Marso paviršiui apžiūrėti ir pamatė tai, kas atrodė kaip vagelių ar “tranšėjų” tinklas. Beje, jo pradinėje ataskaitoje nebuvo kalbama apie kažką dirbtinio ar net konkretaus, ką jis pamatė Marso paviršiuje. Tačiau, kai ataskaita buvo išversta į anglų kalbą, tai žodis “canali”, reiškiantis vagelę arba žymę, pavirto žodžiu “kanalas”, kuris apima ne tik vandenį ir gyvybę, bet ir protą bei planavimą.

1894 metais, likus vos trejiems metams iki incidento su dirižabliu “Aurora”, amerikiečių verslininkas Persivalis Lovelas specialiai Marso tyrinėjimams įkūrė savo vardo observatoriją Flagstafe, Arizonos valstijoje. Lovelas buvo įsitikinęs, kad Marse egzistuoja sena mirštanti civilizacija. Jis manė, kad marsiečiai įrengė kanalus, norėdami tiekti vandenį iš poliarinių ledo kepurių į gerokai žemiau esančias sausringas platumas.

Dauguma profesionalių to meto astronomų iškart skeptiškai pažiūrėjo apie teiginius apie Marso kanalus. Idėja buvo galutinai nuvainikuota XX a. septintajame dešimtmetyje, kai pirmojo tarpplanetinio kosminio laivo “Mariner 4” padarytos nuotraukos parodė, kad planeta yra bevaisė, joje nėra jokių vandens telkinių, juo labiau kanalų. Tačiau apie 1890 metus Marso kanalų idėja vis dar buvo populiari tam tikruose sluoksniuose ir galimai darė įtaką to meto popkultūrai. Todėl nenuostabu, kad sužalotas neįprastai atrodančio skraidymo aparato pilotas buvo palaikytas marsiečiu nedideliame Teksaso valstijos miestelyje 1897 metais.

Platesnis incidento kontekstas

Incidentas su dirižabliu “Aurora” nutiko ar galimai nutiko tvyrančio optimizmo dėl mokslo ir technologijų progreso laikotarpiu. XIX a. pabaigoje įvairūs atradimai ir išradimai, pavyzdžiui, garo lokomotyvai, dirižabliai, vakcinos ir elektros energija, teikė vilties, kad žmonija gali panaudoti mokslą ir technologijas geresnei ateičiai kurti ir dar įspūdingesniems daiktams gaminti.

Nepertraukiamo technologinio ir mokslinio progreso viziją, matyt, papildomai patvirtino nauji geologijos ir biologijos mokslų atradimai.

XIX amžiuje geologai, tokie kaip Džeimsas Hatonas ir Čarlzas Laielis, aiškino, kad gamtinė aplinka, laikui bėgant, keičiasi dėl reguliariai vykstančių geologinių procesų. Tai rodo, kad pasaulis ne visada buvo toks, koks buvo, ir gali smarkiai pasikeisti ateityje. Čarlzas Darvinas taip pat aiškino, kad organizmų populiacija gali keistis laiko tėkmėje, prisitaikydama prie supančios aplinkos natūralios atrankos keliu. Pasikeitė ne tik natūrali aplinka, bet ir patys organizmai.

Kol geologai ir kitų gamtos mokslų atstovai ieškojo gamtos pasaulio pokyčių ir evoliucijos įrodymų, ekonomistai ir socialiniai filosofai pradėjo tyrinėti, kaip, bėgant laikui, keičiasi žmonių bendruomenės. Darvino idėjos apie biologinę evoliuciją ir marksistinės idėjos apie socialinį bei ekonominį progresą, matyt, padėjo atsirasti techninio progreso idėjai. Jei organizmai, laikui bėgant, gali evoliucionuoti į aukštesnes formas, o žmonių bendruomenės gali tapti labiau egalitarinėmis klasių kovos dėka, kodėl civilizacijos negali techniškai evoliucionuoti iki gerokai toliau pažengusių lygių?

Nežemiškų civilizacijų, technologiškai išsivysčiusių taip, kad galėtų keliauti tarp planetų, idėja gana lengvai tilpo į šiuos rėmus. Jei žmonijos civilizacija vystėsi į vis aukštesnių technologinio ir socialinio progreso lygių pusę, kosminiai ateiviai, gyvenę toje pačioje visatoje ir paklusę tiems patiems gamtos dėsniams, galimai buvo tų pačių darvinistinių ir marksistinių procesų rezultatas. Tiesiog jie pažengė šiame procese truputį toliau, o jų evoliucija vyko kitoje planetoje.

XIX a. pabaiga, matyt, buvo pirmas atvejis istorijoje, kai idėja apie būtybes, keliaujančias tarp planetų, buvo laikoma mokslo tiesa. XIX a. pabaigoje buvo sukurti kai kurie pirmieji skraidymo aparatai. Rašytojai, tokie kaip Žiulis Vernas, ir mokslininkai, tokie kaip Konstantinas Ciolkovskis, pradėjo mąstyti apie realius scenarijus, kaip žmonės galėtų keliauti kosmose. Skraidančios mašinos bei labiau realistinė mokslinė fantastika pradėjo daryti idėją, kad žmonės ir kitos būtybės gali palikti Žemės paviršių, dar labiau panašia į mokslinę tiesą. Sis faktas kartu su paplitusia idėja apie gyvybės egzistavimą kitose planetose, pavyzdžiui, Marse, sukūrė intelektualinę ir kultūrinę terpę, kurioje žinia apie kosminio laivo avariją fermoje Teksase buvo laikoma tiesa. Ar incidentas su Aurora buvo specialiai sukurta mistifikacija, kuri rėmėsi neteisinga ankstyvojo dirižablio identifikacija, ar kažkas kito, neaišku, bet ši istorija puikiai įsiterpia į XIX a. devintojo dešimtmečio pasakojimus. Ja, matyt, ir patikėjo dėl to, kad puikiai atitiko laikmečio dvasią.

Incidentas su ‘Aurora”: mistifikacija, nesusipratimas ar nežemiškas vizitas?

Tai, kaip puikiai ši istorija atitinka to laikmečio kultūrinę dvasią, kelia abejonių dėl jos tikrumo. Jei kas nors XIX amžiuje bandė sukurti istoriją apie sudužusį ateivių kosminį laivą, tai joje yra visko, ko jūs tikitės. Lėktuvas aprašomas kaip dirižablis, kuris tuo metu buvo labiausias paplitęs skraidymo aparatų tipas. Pilotas buvo identifikuotas kaip galimai atvykęs iš Marso, kai itin populiaru buvo tikėti tuo, kad raudonojoje planetoje egzistuoja civilizacija, statanti kanalus.

Incidentas nutiko nuošaliame rajone, kur įrodymus patikrinti būtų sunku. Jei tai nebūtų tikra mistifikacija, galima būtų sakyti, kad incidento liudininkai neteisingai atpažino nežemišką laivą. Kadangi jie nebuvo pažįstami su dirižabliais, situacijos keistumas galėjo kai kuriuose priversti patikėti, kad sudarkytas pilotas net nebuvo žmogus.

Iš kitos pusės, teisinga ir tai, jog jei tai būtų buvęs realus susitikimas su kosminiu laivu, tai žmonės galimai taip pat būtų pavadinę jį “dirižabliu” dėl buvusio panašumo. Jie taip pat galbūt būtų pamanę, kad pilotas buvo marsietis, remdamiesi kultūriniais ir moksliniais įsivaizdavimais apie to laikmečio nežemišką gyvenimą.

Galiausiai galima sakyti: turimi įrodymai yra per daug nevienareikšmiai, kad juos būtų galima naudoti kaip patikimus ateivių apsilankymo ir bet kokios kitos versijos įrodymus. Tačiau įmanoma, kad tai galėjo būti realus įvykis, susijęs su dirižablio avarija mažame miestelyje, kuri klaidingai identifikuota kaip ateivių apsilankymas mūsų Žemėje.

Straipsnio autoriaus nuomone gali nesutapti su svetaines administracijos nuomone, o taipogi ir su skaitytojo nuomone.