Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » » 2018 » Gruodžio » 26

Sėkmingas pasikėsinimas į A. Hitlerį būtų pakeitęs pasaulį

Daugelis lapkričio 9-ąją laiko lemtinga diena Vokietijai. Tačiau XX a. istorijos kryptį išties pakeitė 13 1939-ųjų lapkričio 8 dienos minučių. Johannui Georgui Elseriui, dailidei iš Pietų Vokietijos, tik per plauką nepavyko nužudyti Adolfo Hitlerio visai prieš pat Antrajam pasauliniam karui praryjant Europą ir visą pasaulį. Tačiau po karo jis buvo iš esmės užmirštas, rašo spiegel.de.

Lapkričio 9-oji laikoma lemtinga diena Vokietijos istorijoje. Pirmoji Vokietijos respublika (Veimaro respublika) paskelbta Berlyne 1918-ųjų lapkričio 9-ąją. 1923-ųjų lapkričio 9-ąją A. Hitleris Miunchene bandė nuversti Vokietijos vyriausybę ir užimti valdžią. 1938-ųjų lapkričio 9-ąją visą Vokietiją apėmė pogromai – siaubtos ir degintos žydų sinagogos, parduotuvės, namai, mokyklos. Šis pogromas pavadintas Krištoline naktimi. O 1989-ųjų lapkričio 9-ąją griuvo Berlyno siena. Ar tai lemtinga data Vokietijai? Kaip bebūtų, lapkričio 9-oji yra neabejotinai paženklinta Vokietijos istorijai svarbių įvykių.

Tačiau yra dar viena svarbi diena – lapkričio 9-osios išvakarės. Lapkričio 8-oji parodė, koks tragiškas gali būti sutapimų, nenumatytų oro išdaigų ir žmogaus veiklos derinys. Iš tiesų: jei pasaulis nebūtų praradęs 13 1939-ųjų lapkričio 8-osios vakaro minučių, visa tolesnė žiaurių Vokietijos istorijos įvykių virtinė tiesiog nebūtų nutikusi. Netgi ir Berlyno sienos griūtis niekuomet nebūtų nutikusi. Tiksliau tariant, ši siena tiesiog niekados nebūtų buvus pastatyta.

Adolfas Hitleris, istorija, naciai, pasikėsinimas, History, Hitler

Tos 13 1939-ųjų lapkričio 8-osios minučių buvo pačios brangiausios XX a. istorijoje. Per šešerių metų laikotarpį nuo 1939-ųjų iki 1945-ųjų jos visai žmonijai kainavo 50 milijonų gyvybių ir iš esmės nušlavė nuo Europos žemėlapio vietas, kuriose gyveno žydai. Vokietijai šios 13 minučių baigėsi pokario reparacijomis ir suskaldyta šalimi.

1939-ųjų lapkričio 8-ąją dėl tiršto rūko Miuncheno oro uostas buvo uždarytas. Dėl šios priežasties gerbiamiausias miesto lankytojas tą dieną buvo priverstas atšaukti savo skrydį į Berlyną ir rinktis kelionę traukiniu.

A. Hitleris, 1939-ųjų rugsėjo 1-ąją įsakęs Vokietijos Vermachtui užpulti Lenkiją ir taip pradėjęs Antrąjį pasaulinį karą, atvyko į Miuncheną sakyti kalbos didžiulėje Miuncheno aludėje „Bürgerbräukeller“, visai kaip ir darydavo iki tol lapkričio 8-ąją. Būtent čia nacių partijos įkūrėjai kasmet susitikdavo pažymėti bandymą 1923-ųjų lapkričio 8-ąją surengti pučą, po kurio A. Hitleris atsidūrė kalėjime.

Dėl Miuncheną apgaubusio rūko A. Hitleris savo kalbą „Hofbräuhaus“ pradėjo 20 val., 30 minučių anksčiau, nei buvo planuota – jis norėjo suspėti į naktinį traukinį, vykstantį į Berlyną. Fiureris iš „Hofbräuhaus“ išėjo septynios minutės po 21 valandos. Kaip paaiškėjo vėliau, prastos oro sąlygos išgelbėjo jo gyvybę. Kolonoje paslėpta bomba, visiškai už tos vietos, kur kalbėjo A. Hitleris, sprogo 21 val. 20 min. Sprogimas buvo toks galingas, kad įgriuvo dalis lubų. Žuvo aštuoni žmonės, 60 žmonių buvo sužeista, kai kurie jų – rimtai. Kai bomba sprogo, A. Hitleris jau sėdėjo šildomame limuzine ir buvo pakeliui į traukinių stotį.

Žinoma, niekas nežino, kaip būtų besivysčiusi Vokietijos istorija, jei 1939-ųjų rudenį Hitleris būtų buvęs nužudytas. Antrasis pasaulinis karas jau buvo prasidėjęs – dar ne Vakaruose, o Rytuose, kur Vokietijos kariuomenė užėmė Lenkiją. Ar A. Hitlerio mirtis būtų paskatinusi Vermachtą nedelsiant atsitraukti iš užimtų teritorijų? Kiek laiko būtų prireikę vokiečiams nuversti nacių režimą ir įvesti demokratinį valdymą?

Pasaulis nebūtų sužinojęs apie Aušvicą

Visgi menkai tikėtina, kad po A. Hitlerio žūties būtų įsiplieskusi 50 milijonų žmonių gyvybių pareikalavusi karo liepsna. Jei būtų pavykę kažkokiu būdu susigrąžinti tas 13 lapkričio minučių, daugelio gyvenimai, o ypač tų, kurie gyveno Europoje, taip pat ir jų palikuonių gyvenimai būtų buvę nepalyginamai ramesni, taikesni ir lengvesni. Sudėtinga įsivaizduoti Holokaustą be A. Hitlerio.

Po jo mirties Aušvicas greičiausiai būtų likęs dar vienu niekam nežinomu didžiųjų galių tarpusavyje draskomu miesteliu Centrinėje Europoje. Galbūt jį žinotų dėl prie įvažiavimo į miestelį esančios gamyklos, tačiau Aušvico pavadinimas neabejotinai niekuomet nebūtų tapęs siaubo sinonimu ir nekeltų asociacijų su kruopščiai suplanuotomis milijonų nekaltų vyrų, moterų ir vaikų žudynėmis. O Vokietija šiandien būtų buvusi visiškai kitokia.

20 val. 45 min., likus maždaug pusvalandžiui iki sprogmens detonavimo, Konstancoje, Vokietijos ir Šveicarijos pasienyje, buvo suimtas 36-erių vyriškis. Jis mėgino pergudrauti pasienio apsaugos ir muitinės pareigūnus ir prasmukti į Šveicariją. Iš pradžių pasienio pareigūnai pamanė, kad vyras gabena kontrabandą. Tačiau jis neturėjo nei cigarečių, nei dešrelių ar alkoholio. Bet pareigūnai rado užrašus apie tai, kaip pasigaminti sprogmenų, atvirutę, kurioje vaizduojama „Bürgerbräukeller“, Raudonojo fronto kovotojų lygos emblemą, reples ir įtartinai atrodančių metalinių dalių. Pasienio pareigūnai nežinojo, ką būtų galima išspausti iš vyriškio ir ką su juo daryti. Tik vėliau tą vakarą paaiškėjo, kodėl jo kuprinės, kurią jis buvo priverstas ištuštinti muitinėje, turinys buvo būtent toks.

Dailidė iš Švabijos Alpių

Muitinės pareigūnai galiausiai sulaukė telekso pranešimo apie pasikėsinimą į A. Hitlerio gyvybę. Sugautas vyriškis, kurio vardas - Johannas Georgas Elseris, buvo nugabentas į Miuncheną, kur iš pradžių laikėsi tyliai, o paskui neigė bet kokias savo sąsajas su incidentu. Tačiau jo įsitraukimą į pasikėsinimą liudijantys įkalčiai darėsi vis akivaizdesni. Galiausiai paaiškėjo, kad įtariamojo J. G. Eleserio, kalbančio su švabišku akcentu, keliai yra nubrozdinti ir sumušti. Tai buvo dar vienas įrodymas, mat buvo išsaiškinta, jog kolonoje, kurioje buvo paslėptas sprogmuo, esanti tuščia erdvė galėjo būti pasiekta tik tokiu atveju, jei žudikas būtų šliaužęs keliais. Tuomet padavėjos atpažino J. G. Eleserį – jis buvo nuolatinis „Bürgerbräukeller“ lankytojas, ir dailidė galiausiai prisipažino.

Adolfas Hitleris, istorija, naciai, pasikėsinimas, History, Hitler

J. G. Eleseris buvo kilęs iš kuklios aplinkos pietvakariniame Vokietijos regione – Švabijos Alpėse. Jis buvo draugiško veido, lieknas, tačiau pasižymėjo jėga, mėgo groti citra – styginiu muzikos instrumentu ir buvo konservatorių istorinės asociacijos narys. Kai vokiečiai dar turėjo galimybę balsuoti, J. G. Eleseris, pagal profesiją – dekoravimo darbais užsiimantis dailidė, balsavo už KDP (Vokietijos komunistų partiją), mat buvo įsitikinęs, kad komunistai galėtų geriausiai ginti darbininkų interesus. Nepaisant savo politinių pažiūrų, dailidė buvo protestantas, sekmadieniais dažnai lankydavosi bažnyčioje ir reguliariai meldėsi. Jis taip pat atsisakė dalyvauti fiktyviuose Trečiojo Reicho rinkimuose.

Trečiojo dešimtmečio pabaigoje draugas J. G. Eleserį įkalbino prisijungti prie Raudonojo fronto kovotojų lygos – karinės komunistams prijaučiančios organizacijos. Tačiau J. G. Eleseris nebuvo nusikaltėlis, jis nebuvo užsispyrusiai pasišventęs ideologijai. Jis veikiau buvo išties talentingas muzikantas ir moterų numylėtinis. Jis taip pat teikė pirmenybę veiksmams, o ne žodžiams – dailidė tapo Medienos darbuotojų sąjungos nariu dėl paprastos priežasties: „kažkas juk turėjo tapti šios sąjungos nariu“. Kai tik radijas transliuodavo fiurerio kalbas, jis išeidavo iš pastato, kad nereikėtų jų klausytis. Jis taip pat atsisakydavo pasisveikinti su savo draugais ir kolegomis vokiečiais žodžiais „Tegyvuoja Hitleris!“ („Heil Hitler!").

Prisipažinęs dėl nusikaltimo Miunchene, J. G. Eleseris buvo nugabentas į Vokietijos Reicho saugumo tarnybos būstinę Berlyne, kur buvo žiauriai kankinamas Gestapo. Tačiau SS vadas Heinrichas Himmleris buvo nebuvo patenkintas rezultatais. J. G. Eleseris tvirtino veikęs vienas, tačiau H. Himleris juo netikėjo. Kaip šiam nedidukui švabui, pradinės mokyklos išsilavinimą teturinčiam amatininkui, beveik pavyko nužudyti fiurerį?

Tik niekam nesakyk!

Naciams Didžiosios Britanijos žvalgybos įsivėlimas būtų buvęs patogesnis variantas – A. Hitleris jau buvo pradėjęs svarstyti apie įsiveržimą į Angliją. Du Didžiosios Britanijos agentai išties buvo suimti, o naciai greitai pavaizdavo abu vyriškius kaip J. G. Eleserio bendrininkus, įsitraukusius į tą patį sąmokslą. Tačiau dailidė niekuomet anksčiau nebuvo matęs šių britų – žmogus, kuris vos nenužudė A. Hitlerio, nebuvo nei intelektualas, nei kitai šaliai dirbantis agentas. Taip nutiko, kad J. G. Eleseriui nereikėjo analizuoti užsienio politikos ypatumų ar dalyvauti diplomatinėje veikloje, kad ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje suvoktų, jog Vokietijos ir Europos laukia katastrofa. Tuo metu jis pasakė vienam draugui, kad Vokietija niekada nebeturės geresnės valdžios, nebent atsirastų kažkas, kad nuverstų esamą režimą.

Adolfas Hitleris, istorija, naciai, pasikėsinimas, History, Hitler

Jo draugas reagavo skeptiškai ir pasakė J. G. Eleseriui, jog jis visai neteko proto ir niekuomet to nepadarys. Tačiau J. G. Eleseris atsakė esąs nusiteikęs tą padaryti ir švabišku dialektu pridūrė: „Aber schwätzat net!" („Tik niekam nesakyk!”).

Adolfas Hitleris, istorija, naciai, pasikėsinimas, History, Hitler

Nepavykusio nužudymo dieną nacių ruporas „Völkischer Beobachter“ paskelbė straipsnį su antrašte „Nuostabusis fiurerio išgelbėjimas“. Tokia antraštė atspindėjo daugelio vokiečių požiūrį. Dauguma vokiečių, net ir tie, kurie nebuvo naciai, galvojo, kad A. Hitleris, tuo metu tapęs karo didvyriu ir vos per 21 dieną parklupdęs Lenkiją, nebuvo toks jau blogas. 1933-aisiais Vokietijoje buvo šeši milijonai bedarbių, o prabėgus tik trejiems metams nedarbą pavyko įveikti. Ekonomika pasiekė aukščiausią pakilimą – iš dalies tai buvo A. Hitlerio ginklų gamybos programų rezultatas. A. Hitleris profesines sąjungas paskelbė neteisėtomis, mat jos galėjo kelti nepatogumų verslui savo reikalavimais dėl atlyginimų. Po ilgus metus trukusios infliacijos ir masinės bedarbystės Vokietija staiga įžengė į ekonomikos pakilimą.

Naciai sumaniai išnaudojo Berlyne vykusias 1936-ųjų vasaros olimpines žaidynes. Tai buvo pirmasis didelis ir reikšmingas tarptautinis sporto renginys, visame pasaulyje tiesiogiai transliuotas per radiją. Naciai, kurie netgi eksperimentavo su televizijos technologijomis, pasirodė esantys modernūs. O kalbant apie žiniasklaidos priemonių panaudojimą, jie išties pralenkė laiką.

Tačiau dailidė iš Švabijos Alpių netikėjo nė vienu A. Hitlerio sakomu žodžiu. Jį kankino bloga nuojauta ir nerimas, kad A. Hitleris planuoja įtraukti visą pasaulį į siaubingą karą. J. G. Eleseris juo nepasitikėjo ir 1938-ųjų vasarą galiausiai nutarė nužudyti fiurerį. Tuomet jo įtarimai dėl A. Hitlerio jau buvo pasiteisinę: 1938-ųjų gegužės 21-ąją jis išleido slaptą įsaką aneksuoti Čekoslovakiją. Europos politikai dar sykį leido, kad Vokietijos diktatorius juos apmautų. Tačiau J. G. Eleseris, paprastas dailidė, aiškiai įžvelgė klastą.

Laisvės poreikis

Europa ketvirtajame dešimtmetyje pavirto tamsiu ir niūriu žemynu. Demokratijos šviesa ėmė mirgėti, pamažu blėsti ir pavojingai priartėjo prie užgesimo ribos. Tuo metu, kai J. G. Eleseris ruošė sprogmenis, tik 11 iš 28 Europos valstybių galiojo demokratinės konstitucijos. To meto Europos konstitucinės monarchijos pasirodė esančios atspariausios totalitarinėms, fašistinėms ir kraštutinės dešinės tendencijoms. Tačiau daugumoje šalių įsigalėjo autoritariniai režimai ir diktatūra. Dažnai užmirštama, kad daugelyje Europos šalių piliečių valia paremtas valdymas tėra labai jaunas ir apima tik kelias kartas.

Daugelio vokiečių garbinta populistinė valstybė ir Hitlerio ideologija judėjo visiškai priešinga kryptimi nei J. G. Eleserio pažiūros, o jis niekuomet neprarado savo tikėjimo laisvės verte. J. G. Eleseris elgėsi kaip sąmoningas pilietis ir, remdamasis etine bei politine atsakomybe, be jokios organizacijos ar judėjimo pagalbos vykdė nerašytą pamatinį teisingumą. Prabėgus kelioms dienoms po jo suėmimo prisipažinęs dailidė skundėsi, kad, be kitų dalykų, dirbančioji klasė nacių valdomoje valstybėje „neabejotinai išgyvena priespaudą. Pavyzdžiui, darbuotojas negali keisti darbo kada tik panorėjęs. O Hitlerjugendas neleidžia auklėti savo vaikų taip, kaip nori. Žmogus nebegali garbinti to, ko nori“.

J. G. Eleseris reikalavo judėjimo, religijos ir sąžinės laisvės – visų pamatinių teisių, kurias vėliau užtikrino Vokietijos konstitucija. Ko gero, J. G. Eleserio nacionalsocializmo kritikai stigo meistriškų išdailinimų, tačiau jo žinutė buvo visiškai aiški: nacių partijos viešpatavimas visiškai nepriimtinu būdu kišasi į piliečių gyvenimus, tad vokiečiai turi kovoti už savo teises.

J. G. Eleseris buvo nužudytas Dachau koncentracijos stovykloje 1945-ųjų balandį. Tačiau prireikė dešimtmečių, kad jis susilauktų pelnyto pagerbimo. 1946-aisiais J. G. Eleseris buvo apkaltintas buvęs Gestapo agentu. Pasak vienos sąmokslo teorijos, kurią tyrinėjo netgi kai kurie pokario istorikai, naciai pasikėsinimą nužudyti surežisavo – tai buvo dar vienas propagandinis triukas. O vėliau J. G. Eleserio mirtis buvo paprasčiausia užmiršta. Be to, kam po karo būtų reikėję jį prisiminti? Rytų Vokietijos gyventojams nebuvo jokios naudos iš šio vienišiaus, kurio sąsajos su komunistine aplinka buvo visiškai apribotos.

Rytų Vokietijos valdžia individualistų atžvilgiu buvo nusiteikusi itin atšiauriai. Šeštajame dešimtmetyje, kuomet Socialistų vienybės partija taikė žiaurius metodus siekdama susidoroti su šimtais gyventojų, kuriuos vadino „nukrypusiais nuo kurso“, net komunistai už individualistinį požiūrį galėjo be vargo atsidurti kalėjime. Netgi kai buvęs Rytų Vokietijos prezidentas Erichas Honeckeris kuriam laikui aštuntojo dešimtmečio pradžioje atleido vadeles, J. G. Eleseris, istoriją vertinant leninistiniu aspektu, išliko nežinomas ir nepopuliarus.

J. G. Eleserį, dailidę ir savo klasės didvyrį, Rytų Vokietija ignoravo tol, kol egzistavo taip vadinama darbininkų ir ūkininkų valstybė. Galima teigti, kad netgi tuo metu, kai J. G. Eleseris planavo savo išpuolį prieš A. Hitlerį, komunistai greičiausiai būtų mėginę jį atkalbėti. Galiausiai, juk tuomet tuomet buvo ką tik pasirašytas A. Hitlerio ir Josifo Stalino paktas. 1939-ųjų rudenį Vokietija ir Sovietų Sąjunga viena kitą laikė draugėmis.

Tikrasis Vokietijos didvyris

J. G. Eleserio atminimas ilgus metus neatrodė vertingas ir Vakarams. Kairieji nelabai suprato, kaip reikėtų vertinti šį vienišių individualistą, o konservatoriai jį vertino kaip nuobodų istorijos nykštuką lyginant su kitu besikėsinusiu į A. Hitlerio gyvybę – Clausu von Stauffenbergu. Žinoma, tas faktas, kad J. G. Eleseris nepasižymėjo kilmingumu ir nepriklausė aukštesniajai klasei, tikėtina, taip pat turėjo įtakos jo vertinimui.

Šis tiek iš kairiųjų, tiek iš dešiniųjų pusės sklidęs neišmanymas ir ignoravimas, ko gero, buvo didžiausia J. G. Eleserį po jo mirties ištikusi neteisybė. Per 12 diktatoriško valdymo metų A. Hitleris patyrė 42 bandymus jį nužudyti. Tačiau bent kiek priartėti prie savo tikslo pavyko tik dviem vyrams: karininkui C. von Stauffenbergui ir dailidei J. G. Eleseriui. Nedidukas vyriškis iš Švabijos Alpių, ko gero, būtų užkirtęs kelią karui ir milijonų Europos žydų nužudymui. 1944-ųjų liepos 20-osios C. von Stauffenbergo planas buvo labai drąsus, tačiau jį buvo mėginta įgyvendinti jau per vėlai ir tiek sumažinti XX a. katastrofos masto nebebūtų pavykę.

Planet Today News dokumentika. Visi 42 bandymai nužudyti A. Hitlerį. Eleserio pasikėsinimas į A.Hitlerį #21

Būtent dėl šios priežasties J. G. Eleserio poelgis yra toks išskirtinis. Tai, kad tiek Rytų, tiek Vakarų Vokietijos istorikai jį taip ilgai ignoravo, kad tai panašu į pačios Vokietijos susitaikimą su savo pačios istorija ir jos priėmimą.

J. G. Eleseriui visgi pavyko išvengti ideologinio priskyrimo kažkuriai pusei – dėl šios priežasties jis yra tikrasis Vokietijos didvyris.

Mes grojame Jums 90s-eurodance RADIO NR. 1 LietuvojeKlausyk internetu visą parą ir bendrauk ...
Įvertink šį straipsnį Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą PARANORMAL turinį.

Čia galite rašyti savo paranormalų nutikimą, pranešimą spaudai, reklaminį straipsnį, istorijas, pamąstymus, sveikatos patarimą, receptą... Prisijunkite ir rašykite!
Niekas neišdrįso palikti komentarą.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomone su kitais.
avatar