Perl Harboro mitai. Kas iš tiesu nutiko?

Filmas „Perl Harboras“ – be abejo, įdomus filmas, tačiau kai kurie jo epizodai gali sukelti pasipiktinimą: pirma, stebina tai, kad karinės bazės bombardavimui priešpastatomas mieto bombardavimas, antra, kai kurie istoriniai faktai filme labai iškraipyti ir parodyti melagingai. Tiesa, tai gali būti ne scenarijaus autoriaus kaltė, o mitų, kuriais apipinta japonų ataka prieš Perl Harborą. Filmo kūrėjai juos tik pakartojo. Pabandykime išsklaidyti šiuos mitus.

Japonai iš tiesų turėjo priežasčių griežti dantį ant JAV. Amerikiečiai finansavo Kiniją, su kuria Japonija kariavo nuo 1937 metų, ir reikalavo, kad japonai nutrauktų karinius veiksmus. Savaime suprantama, kad amerikiečiai vien žodžiais neapsiribojo, ėmėsi ir veiksmų: jie naudojo įvairius spaudimo metodus, norėdami pasiekti šį tikslą, įskaitant ir ekonominį spaudimą. Pavyzdžiui, JAV ir Britanija susitarė dėl naftos ir geležies rūdos eksporto į Japoniją embargo. Taip pat Amerikos bankuose buvo įšaldyta apie 60 milijonų dolerių Japonijos aktyvų.

Japonams tai labai nepatiko. Atsakydami į šias priemones jie nusprendė pradėti karą su JAV. Galima pagalvoti, kad tai beprotiškas žingsnis, nes JAV pramoninis potencialas buvo 7-9 kartus didesnis už Japonijos, nacionalinės pajamos - 17 kartų, lėktuvų gamyba - 8 kartus! Tačiau Tokijuje manė, kad nugalėti šiame kare visiškai realu, nes buvo pasikliaujama savo pranašumu laivyne (Japonijos ir JAV laivyno santykis buvo 10:7) ir netikėtu smūgiu, kuriuo amerikiečių laivynas būtų sunaikintas dar karo pradžioje. Japonijos strategai manė, jog netekę laivyno amerikiečiai praras savo pozicijas

Ramiajame vandenyne, pakels rankas aukštyn ir pasiduos. Taip Japonija laimėjo prieš Kiniją 18.94 m. kare ir Rusiją 1904-1905 m. kare. Tačiau šį kartą, kaip yra žinoma, jie apsiskaičiavo...

O kol kas amerikiečiai Ramiajame vandenyne esančius karinius laivus sutraukė į Perl Harboro įlanką, bijodami, kad bus smogta Malaizijai ar Filipinams. Taip jie tik padarė paslaugą japonams - jie gavo galimybę sunaikinti visą JAV Ramiojo vandenyno laivyną vienu smūgiu. Buvo priimtas sprendimas atakuoti Perl Harborą.

Perl Harboro užpuolimo plano rengimas buvo patikėtas admirolui Isorokui Jamamoto (1884-1943 m.). Nėra žinoma, kada jis gavo naujas pareigas, tačiau yra nustatyta, kad plano paruošimas prasidėjo ne vėliau kaip 1941 m. birželio mėnesį.

Pirmas neteisingas teiginys: amerikiečiai nieko nežinojo

Žiūrint filmą susidaro įspūdis, kad amerikiečiams nieko nebuvo žinoma apie rengiamą operaciją. Viename epizode buvo rodomas šifruotojas, kuris į Ruzvelto klausimą: „Ar jūsų žmonėms pavyko nulaužti japonų šifrą?“ tik bejėgiškai skėstelėjo rankas ir atsakė: „Dar ne, sere, bet mes dirbame šiuo klausimu“.

Tai yra melas. Amerikiečiams pavyko surasti raktą pačiam sudėtingiausiam japonų šifrui - „purpuriniam“. Jis buvo naudojamas nuo 1937 metų. O 1940 m. rugpjūčio mėnesį šifruotojų grupė, kuriai vadovavo Viljamas Fridmanas, pavyko rasti šifro raktą. Darbai vyko 20 mėnesių, tačiau už šią sėkmę Fridmanas sumokėjo nerviniu išsekimu ir tris mėnesius buvo gydomas psichiatrinėje ligoninėje. Įdomu tai, kad japonai iki karo pabaigos taip ir nesužinojo, kad jų šifras amerikiečiams žinomas, todėl toliau naudojo „purpurinį“ šifrą.

Be abejo, tai buvo didelė klaida. Amerikiečių vyriausybė turėjo galimybę skaityti pačią slapčiausią japonų korespondenciją.

1941 m. gruodžio 1 d. ant prezidento Ruzvelto stalo buvo padėta depeša iš Tokijo, adresuota Japonijos pasiuntiniui Vokietijoje baronui Ošime: „Perduokite vokiečiams, kad yra didelė karo tarp anglosaksų šalių ir Japonijos tikimybė, kuris gali gilti dėl karinių veiksmų, ir pasakykite, kad karas gali prasidėti greičiau, nei kas nors galvoja“.

1941 m. gruodžio 3 d. Ruzveltas sužinojo, kad Tokijas įsakė savo pasiuntiniui Vašingtone sunaikinti kodines knygas ir šifravimo mašinas. Kai rengiamasi tik nutraukti diplomatinius santykius, kodinės knygos nedeginamos - pasiuntiniai paprasčiausiai išvyksta iš šalies, kartu išsigabendami šias knygas.

Toks ryžtingas žingsnis galėjo reikšti tik karą. Ir Ruzveltas tai puikiai suprato.

1941 m. gruodžio 6 d. amerikiečių žvalgyba perėmė Japonijos vyriausybės notos, iš Tokijo išsiųstos pasiuntiniui į Vašingtoną, turinį. Tai buvo gana didelės apimties dokumentas - jį sudarė 14 dalių. Per dieną pavyko iššifruoti tik 13. Karininkas Elvinas Krameris 20:45 išvyko į Baltuosius rūmus perduoti iššifruotą informaciją prezidentui, nelaukdamas 14-os dalies. Jis į Baltuosius rūmus atvyko 21:15, tačiau Ruzvelto darbo kabinete nebuvo - jis dalyvavo iškilmingoje vakarienėje. Tačiau kai buvo informuotas apie Kramerio atgabento dokumento svarbą, prezidentui teko skubiai atsisveikinti su svečiais... Perskaitęs tekstą jis sušuko: „Tai reiškia karą!“

Šioje vietoje prasideda pats įdomumas. Ruzveltas, kuris puikiai žinojo japonų netikėtų užpuolimų taktiką, nepasirūpino, kad laivyno vadovybė Havajuose būtų budri. Ir nuėjo miegoti. Kai gruodžio 7 d. 10:20 Elvinas Krameris paėmė 14-ą iššifruotą depešos dalį, jis paėmė ir dar vieną pranešimą, perimtą 1-ą valandą nakties. Jame buvo nurodyta, kad Japonijos pasiuntinys turi perduoti notą JAV vyriausybei gruodžio 7 d. 13:00 Vašingtono laiku. Šis laikas atitiko 8:00 Havajuose.

Geresnio laiko atakai tiesiog negali būti! Krameris tai suprato ir išskubėjo į Baltuosius rūmus, kur dokumentus perdavė štabo viršininkui generolui Džordžui Maršalui. Buvo būtina perspėti Perl Harborą. Tai atlikti buvo nurodyta pulkininkui Edvardui Frenčui. Jis pranešimą išsiuntė telegrafu. Honolulu jis buvo gautas 13:03 Vašingtono laiku arba 8:03 vietiniu laiku. Japonų bombonešiai pradėjo ataką maždaug prieš 5 minutes...

Tai yra pati keisčiausia visos šios istorijos dalis. Generolas Maršalas pranešimą galėjo perduoti mažiausiai trimis būdais. Informavimas telefonu būtų užtrukęs vos 5 minutes.

Frenčas galėjo pasinaudoti radijo siųstuvu. Tiesa, Gynybos ministerijoje buvęs 10 W galingumo radijo siųstuvas tą dieną šiam tikslui netiko, nes buvo dideli trukdžiai, tačiau bendrovė JASA, kurios telegrafu jis pasinaudojo, turėjo 40 W galingumo radijo siųstuvą. Buvo galima bent pabandyti pasinaudoti juo. Informacijos perdavimas radijo siųstuvu būtų užtrukęs ne ilgiau kaip 20 minučių. Tačiau Frenčas kažkodėl pasirinko pačią lėčiausią ryšio priemonę - telegrafą. Geriausiu atveju pranešimas galėjo būti perduotas per valandą.

Gal maršalas bijojo, kad telefono gali būti pasiklausoma? Galimas variantas. Tačiau juk jis galėjo paskelbti Ramiajame vandenyne esančių bazių karinę parengtį ir neaiškindamas priežasčių.

Kodėl išvakarėse Ruzveltas buvo iškviestas iš šventinės vakarienės, o kitą dieną, kai rankose buvo žymiai svarbesni dokumentai, jis net nebuvo apie juos informuotas?

Kodėl Ruzveltas gruodžio 6 dienos vakare nedavė nurodymo informuoti JAV karines bazes Ramiajame vandenyne? Juk Perl Harboras nebuvo pasirengęs atakai - laivai nebuvo atskirti prieštorpediniais tinklais. Nejaugi depešos Ošime, įsakymo sunaikinti kodines knygas, nurodymo nutraukti taikos derybas buvo per maža?

Kaip tai galima pavadinti?

Nerūpestingumas, nesugebėjimas priimti reikiamus sprendimus kritiniu momentu, atsitiktinis aplinkybių sutapimas ar perspėjimas buvo gautas per vėlai? Yra teigiančių, kad Ruzveltas galėjo specialiai išprovokuoti „liūdesio dieną“, norėdamas palaužti tų žmonių, kurie nenorėjo karo su Japonija, pasipriešinimą. Tiesa, nepaneigiamų įrodymų nėra, tad kiekvienas gali spręsti pats.

Tačiau galima tiksliai pasakyti: tvirtinimas, kad JAV vyriausybei nieko nebuvo žinoma apie rengiamą ataką - melas. O kad Perl Harbore apie tai nieko nebuvo žinoma - tikra tiesa.

Antras neteisingas teiginys: amerikiečiai patyrė didelius nuostolius

1941 m. lapkričio 26 d. iš Tankano įlankos išplaukė ir link Perl Harboro pasuko 32 laivai. Laivyno sudėtyje buvo 6 lėktuvnešiai, 2 šarvuotieji laivai, 3 kreiseriai, 9 priešmininiai laivai ir 12 pagalbinių laivų. Eskadrai vadovavo viceadmirolas Nagumo (1882-1944 m.).

Gruodžio 7 d. 6:00 vietiniu laiku į dangų pakilo pirmoji japonų naikintuvų ir bombonešių grupė, 7:00 nuo lėktuvnešių denių pakilo antroji grupė. Pirmosios bombos ant Perl Harboro nukrito apie 7:55...

Dvi valandas 353 japonų lėktuvai atakavo bazę bombomis ir torpedomis. Keletas amerikiečių naikintuvų spėjo pakilti į orą ir stoti į mūšį. Per šią operaciją japonai neteko 29 lėktuvų ir 6 povandeninių laivų. Amerikiečių nuostoliai šokiruoja: 188 lėktuvai, 18 karinių laivų, apie 2400 žuvusių karių. Vien tik „Arizonoje“ žuvo apie 1100 žmonių. Galima susidaryti nuomonę, kad amerikiečiai tą dieną iš tiesų labai stipriai nukentėjo.

Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio taip atrodo. Jeigu laivai būtų atakuoti atviroje jūroje, japonai tikrai jos būtų visiškai sunaikinę. Tačiau Perl Harboro įlankos gylis neviršija 15 m, todėl nukentėję laivai po kiek laiko buvo pakelti nuo dugno, užlopyti, modernizuota jų ginkluotė - jie vėl tiko kovos veiksmams. Tik didžiulis „Arizonos“ laivas nebuvo suremontuotas. Be to, tą lemtingą dieną įlankoje nebuvo nė vieno lėktuvnešio. Užbėgant už akių reikia pasakyti, kad būtent lėktuvnešiai nulėmė karo tarp Japonijos ir JAV baigtį. 188 lėktuvai - tai tik labai maža JAV karinių oro pajėgų dalis: vien tik 1941 m. JAV gamyklose buvo pagaminti 26 277 lėktuvai. Vienintelė didelė JAV netektis tą dieną buvo žmonės...

Japonai, tikėjęsi gruodžio 7 d. netikėta ataka pasiųsti JAV į nokautą, žiauriai apsiskaičiavo - ataka nepasiekė savo tikslo.

Trečias neteisingas teiginys: amerikiečiai siaubingai išsigando

Šitą mitą, ko gero, sugalvojo patys filmo kūrėjai, siekdami suteikti daugiau dramatiškumo. Labai keista filme matyti paniurusius amerikiečių ministrus ir kariškius, apimtus panikos ir nerimaujančius, kas bus, jeigu „japonai išsilaipins, tai jie pasieks Čikagą, kol juos sustabdysim!“

įdomu, iš kokių šaltinių paimta informacija, kad japonai rengėsi išsilaipinti JAV teritorijoje? Visiška nesąmonė. Japonai ir taip jau buvo iki ausų įklimpę Kinijoje, tad jeigu jų strategai būtų sugalvoję išsilaipinimą JAV, imperatorius, geriausiu atveju, būtų įsakęs juos uždaryti į psichiatrinę ligoninę. Reikia pradėti nuo to, kad japonai neturėjo žmoniškųjų resursų, kuriais galėtų nugalėti JAV. Tai liudija japonų šaltiniai: 1941-1945 metais Japonija laikė 13 divizijų Mandžiūrijoje, 22 divizijas - Kinijoje, o Ramiajame vandenyne kariavo tik 11 divizijų.

Kaip jau teigta anksčiau, Japonija norėjo vienu smūgiu nokautuoti JAV Ramiojo vandenyno laivyną. Tačiau Cušimos (sala, prie kurios 1905 m. gegužės 27-28 dienomis įvyko lemiamas mūšis Rusijos-Japonijos kare) laikai jau buvo praėję, be to, JAV laivynas buvo atkurtas, o didžiulis industrinis JAV potencialas leido kiekvieną mėnesį gaminti daugybę lėktuvų, laivų, bombų. O tuo metu dėl resursų trūkumo dūstanti Japonija to sau negalėjo leisti.

Kyla logiškas klausimas - kodėl JAV turėjo bijoti Japonijos?

Japonijos Miestų bombardavimas

Nebuvo jokios baimės. Buvo bet kas, tik ne baimė. Ir pirmiausia buvo noras atkeršyti. Taip, japonai JAV armijai padarė žalą, tačiau ne tokią didelę, kaip norėjo, ir Perl Harboro bombardavimas buvo vienintelis didelis Japonijos surengtas fejerverkas per šį karą. Vėliau fejerverkus rengė tik JAV.

1942    m. balandžio 18 d. 16 bombonešių B-25 subombardavo Tokijo gamyklas. Kelios bombos nukrito gyvenamuosiuose rajonuose. į lėktuvus buvo atidengta pragariška zenitinė ugnis. 8 lakūnai pateko japonams į nelaisvę. Trys buvo sušaudyti už „nusikaltimus žmonijai“. Nuostolis nebuvo didelis, tačiau japonai buvo ištikti šoko.

Būtent šį istorinį faktą filmo kūrėjai nusprendė pavaizduoti kaip keršto akciją už Perl Harborą. Kažin, ar tai korektiška. Kodėl pagrindiniai filmo herojai nebuvo pasodinti už B-29 lėktuvo šturvalo, kuris kartu su kitais 278 tokiais pat lėktuvais naktį iš 1945 m. gegužės 9
d. į 10 d. eilinio antskrydžio metu Tokijuje pražudė 84 tūkstančius japonų, iš kurių dauguma buvo taikūs gyventojai? Arba „Enola Gay“, kuris 1945 m. rugpjūčio 6 d. numetė atominę bombą ant Hirosimos? Žinoma, praskristi virš Tokijo, saugomo daugybės zenitinių pabūklų, didvyriškas poelgis, tačiau vargu ar amerikiečių vadovybei toks poelgis daro garbę. Taip, būtent lėktuvnešiai ir lėktuvai nulėmė karo baigtį Ramiajame vandenyne. Amerikiečių bombonešiai pakenkė Japonijos ekonomikai, tačiau jie tiesiog sulygino su žeme ne vieną šalies miestą. Pavyzdžiui, Tojamos mieste buvo sugriauta 99,5 proc. pastatų! O kur dar Hirosima ir Nagasakis? Tačiau nugalėtojai juk neteisiami.

Jamamoto Likvidavimas

1943 m. balandžio 13 d. amerikiečių žvalgyba perėmė ir iššifravo pranešimą, adresuotą Japonijos karinių bazių Saliamono salose vadovybei. Siame pranešime buvo rašoma: „Jungtinio laivyno vyriausiasis vadas inspektavimo tikslu apsilankys Balalae, Šortlendo ir Buino salose pagal šį grafiką:

6:00. Skrydis iš Rabaulo bombonešiu (lydint 6 naikintuvams).

8:00. Nusileidimas Balalae...“. Buvo nurodyta ir tiksli data.

Kokia netikėta sėkmė! Pats likimas amerikiečiams į rankas atiduoda Japonijos laivyno vyriausiąjį vadą, nepaprastai kariškių gerbiamą, gudrų strategą ir, svarbiausia, Perl Harboro bombardavimo iniciatorių admirolą Isoroku Jamamoto.

Karininkas Macuo Fuchida (beje, jis vadovavo pirmajai aviacijos grupei, bombardavusiai Perl Harborą) taip kalbėjo apie jį: „Jeigu karo pradžioje būtų vykę rinkimai į laivyno vyriausiojo vado postą, be jokios abejonės, didžiule balsų persvara būtų laimėjęs Jamamoto“.

JAV armijos vadovybė nusprendė įvykdyti jo likvidavimo operaciją. 1943 m. balandžio 18 d. ryte iš Hendersono bazės į orą pakilo 18 naikintuvų P-38. Jų kursas buvo Balalae sala. Po 2 valandų skrydžio buvo pastebėti 7 japonų lėktuvai. Viename jų skrido Jamamoto... 14 amerikiečių naikintuvų pakilo į reikiamą aukštį ir pradėjo mūšį su bombonešį saugančiais japonų naikintuvais, o pats bombonešis nusileido kiek galėdamas žemyn ir, vos neliesdamas medžių viršūnes, leidosi bėgti. Jį nusivijo dar 4 naikintuvai. Majoras Tomas Lanfjeras pataikė į dešinįjį variklį. Po minutės degantis sparnas atitrūko, bombonešis nukrito į džiungles. Lanfjeras atitrūko nuo dviejų jį persekiojančių japonų naikintuvų ir pasuko į bazę. Siame mūšyje amerikiečiai prarado tik vieną lėktuvą.

Jamamoto mirtis labai sumenkino Japonijos armijos kovinę dvasią. Per jo laidotuves buvo ištarti žodžiai: „Buvo tik vienas Jamamoto, niekas jo negalės pakeisti“.

Geriau jau filmo kūrėjai būtų parodę šį epizodą, o ne Tokijo bombardavimą. Juk tai buvo garbingas mūšis, kuriame dalyvavo kariai, o ne taikių gyventojų naikinimas.