Prarastas Klaipėdos kraštas ir Hitlerio vizitas: ar į fiurerį galėjo būti pasikėsinta?

Nacių žvalgybos ataskaitoje Lietuva nurodoma kaip šalis, kuri tėra sulig puse Berlyno, tačiau, vertinant pagal šnipų tinklą Vokietijoje – viena aktyviausių, minint 80-ąsias Klaipėdos krašto praradimo metines LRT RADIJUI sako istorijas Virginijus Savukynas. Anot jo, tai rodo, kad Lietuva Vokietijos nevertino kaip partnerės. Istorikas Petras Stankeras netgi tvirtina – Adolfui Hitleriui lankantis Klaipėdoje į jį galimai buvo pasikėsinta.

Kai 1923 m. Ernesto Galvanausko vyriausybė karinės operacijos metu prisijungė Klaipėdos kraštą, Lietuva ne tik džiūgavo gavusi priėjimą prie ekonomiškai svarbaus uosto, bet ir tikėjosi, jog šį kraštą pavyks sulietuvinti, integruoti. To padaryti nepavyko.

Maža to, kai Vokietijoje įsigali nacionalsocialistai, Klaipėdos krašte daugėja antilietuviškų nuotaikų. Įtampa kulminaciją pasiekia 1939 m. kovo 20 d., kai iš Popiežiaus Pijaus XII inauguracijos grįžtantis Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys sustoja Berlyne išsiaiškinti apie gandus, kad Vokietija esą kuria planus užgrobti Klaipėdos kraštą. Ministras vėliau prisimins:

„Atvykau į Berlyną susitikti su Vokietijos užsienio reikalų ministru Rybentropu. Man tik pradėjus kalbėti Rybentropas nutraukė mane ir pareikalavo nedelsiant atiduoti Klaipėdos kraštą Vokietijai, grąsindamas priešingu atveju pulti Lietuvą.“

„Nuo pat kokių 1935 m. santykiuose su Lietuva dėl Klaipėdos krašto buvo einama link to, kad Lietuva darė vis daugiau nuolaidų Vokietijai, o Vokietija tomis nuolaidomis naudodavosi ir dar daugiau reikalaudavo. Kadangi tarptautinė situacija tuo metu buvo tokia, kad Lietuva ne ypač galėjo tikėtis kažkokių užtarėjų, aišku, tai pastatė iš esmės į tokią padėtį, kad ultimatumo priėmimas tikriausiai buvo neišvengiamas“, – LRT RADIJUI sako Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas.

Kovo 23-ąją į Klaipėdą atplaukia nacistinės Vokietijos lyderis Adolfas Hitleris. Miestas išpuoštas gėlėmis, sveikino transparantais. Fiurerio garbei skamba bažnyčių varpai, groja orkestrai. Susirgęs jūros liga, jis Klaipėdos dramos teatro balkone kalbėjo nedaug ir atrodė nekaip.

„Tai buvo tokia ideologinė kalba. Kai kurie liudininkai sakė, kad nelabai rišli. Hitleris pasveikino Klaipėdos krašto gyventojus sugrįžus į reichą. Hitleris bene pirmą kartą plaukė laivu, kas jo sveikatos būklę pablogino, nelabai gerai jis jautėsi kalbėdamas Klaipėdoje iš Dramos teatro balkono“, – pasakoja V. Safronovas

Istorikas pabrėžia – klaidinga galvoti, kad naciams labai jau rūpėjo Klaipėdos kraštas ir vien dėl jo buvo ryžtasi rizikuoti. Anot mano pašnekovo, Klaipėdos krašto aneksija – tai kur kas didesnio Trečiojo Reicho geopolitinio žaidimo dalis. Iš tiesų, tai buvo priemonė, skirta įbauginti ir paspausti Lenkiją, kad ši eitų į derybas su Vokietija dėl tarpusavio santykių, palankių Vokietijai, žinoma.

„Buvo lyg ir mąstoma iš nacių Vokietijos pusės taip, kad nacių Vokietijai nereikia kažkokių priešiškų valstybių, kurios ją skirtų nuo Sovietų Sąjungos, kur anksčiau ar vėliau, sakykime, buvo planuojamas pagrindinis smūgis. Tame kontekste svarbiausias klausimas buvo, kaip elgsis Lenkija, ar ji taps nacių, Vokietijos sąjungininke ir tokia pusiau satelitine valstybe“, – tvirtina V. Safronovas.

Jo teigimu, nuo 1938 m. pabaigos Lenkijai buvo siūlomi įvairūs sprendimai, kaip sureguliuoti tarpusavio santykius su naujais pagrindais: „Tai, kad 1939 m. įvyko galutinė Čekoslovakijos aneksija, kad po savaitės buvo atplėštas Klaipėdos kraštas tuo pačiu nepagadinant santykių su Lietuva iki galo, neatsitiktinai buvo pageidaujama, kad viskas atrodytų kaip savanoriškas perdavimas. Tai turėjo pasiųsti žinią, kad Lenkija apsupta Vokietijai draugiškų arba jai palankių valstybių. Tai buvo tam tikra spaudimo priemonė.“

Adolfas Hitleris / Reuters/Scanpix nuotr.

Galbūt 1939 m. kovo 23 d. būtų sukrėtusi pasaulį. Vienoje iš savo laidų „Istorijos detektyvai“ LRT žurnalistas Virginijus Savukynas kelia klausimą – ar tądien kas nors siekė pasikėsinti į Hitlerio gyvybę? Patikimų istorinių šaltinių apie tai nėra, tačiau įvairių užuominų – galima rasti. V. Savukyno laidoje istorikas Petras Stankeras pasakoja, kad lankydamasis Izraelyje, iš vienos vietos žurnalistės išgirdo štai šią istoriją:

„Važiuojant Hitlerio automobiliui Mėmelio, kaip tada pradėjo vadintis Klaipėda, gatvėmis dešimtys tūkstančių gyventojų, žinoma, daugiausia vokiečių, sveikino savo fiurerį – moterys, vyrai į kortežą mėtė gėles, dovanėles ir, štai, viena gėlių puokštė, į kurią, kaip jau dabar žinome, buvo įmontuota granata, nukrito Hitleriui ant kelių. Jis, manydamas, kad puokštėje įdėtas akmuo ar koks kitas sunkus daiktus, išmetė ją iš automobilio“, – pasakojo P. Stankeras.

„Istorijos detektyvų“ komandai šios informacijos patikrinti nepavyko, tačiau V. Savukynas priminė faktus, kurie leidžia neatmesti tikimybės, kad Lietuva galėjo rimtai planuoti pasikėsinimą į fiurerį.

„Berods, 1939 m. Abvero ataskaitoje (Abveras – nacistinės Vokietijos karinė žvalgyba – LRT), kurią turiu, kalbama apie Lietuvą, apie tai, kiek Abverui pavyko sugauti Lietuvos žvalgų. Iš to skaičiaus jie daro išvadą, kad Lietuva yra vienas iš aktyviausių kraštų, iš aktyviausių valstybių, kurios šnipinėja Vokietiją. Ten netgi yra tokia citata, kad Lietuva yra „pusė Berlyno“, bet turi vieną iš aktyviausių žvalgų tinklą šioje šalyje. Tai vėlgi parodo, kad tikrai Lietuva nežvelgė į Vokietiją, kaip į galimą sąjungininkę“, – sako V. Savukynas.

Po Klaipėdos krašto aneksijos Lietuva atsiduria nepavydėtinoje padėtyje – jai ir toliau reikia palaikyti santykius su agresore nacių Vokietija. Štai, pavyzdžiui, Lietuvos kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis netgi dalyvavo A. Hitlerio gimtadienyje.

Adolfas Hitleris / Reuters/Scanpix nuotr.

„Situacija tuo metu buvo tokia, kad iš esmės reikėjo rinktis tarp Stalino ir Hitlerio. Visos trys Baltijos valstybės oficialiai paskelbė, kad yra neutralios, bet jos tą neutralitetą norėjo išlaikyti paritetitiniais pagrindais – neįsipareigoti per daug nė vienai valstybei. Šiuo požiūriu nebuvo galima per daug užsižaisti ar su Sovietų Sąjunga, ar su Vokietija, bet tam tikrus gestus, kurie, kaip sakant, rodytų, kad santykiai nėra nutrūkę, vis tiek reikėjo demonstruoti“, – sako V. Safronovas.

Jis primena ir sutartį, pagal kurią Lietuva po Vokietijos ultimatumo šiaip šaliai perdavė Klaipėdos kraštą. Pagal šį dokumentą, Klaipėdoje turėjo būti įkurta laisva Lietuvos ekonominė uosto zona. Tiesa, Vokietija ėmė nurodinėti, su kuo Lietuvai prekiauti ir su kuo ne.

„Galiausiai sutarties pasirašymas iš esmės įvyko tokioje dvasioje, kad „lietuviai, jūs nesusitvarkote su Klaipėdos problema, todėl galų gale grąžinkite tą Klaipėdą Vokietijai, o mes jau savo santykius statysime taikiais ir draugiškais pagrindais“. Taip buvo bandoma įtikinti Lietuvą iš nacių Vokietijos pusės. Tokia buvo jų oficiali pozicija ir su tuo reikėjo kažkaip skaitytis“, – sako Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius V. Safronovas.

Lietuva Klaipėdos kraštą atgavo, tačiau visai ne tomis aplinkybėmis, apie kokias galbūt kažkas galvojo. 1945 m. kraštą užėmus Raudonajai armijai, jis prijungtas jau prie sovietinės Lietuvos.

Simonas Bendžius, LRT RADIJO laida „Ryto garsai“, LRT.lt