Kuo baigsis Covid-19 karantinas? Reportažas iš 2030 metų

Sveiki atvykę į 2030 metus! Sveiki atvykę į mano miestą – arba aš turėčiau pasakyti, „mūsų miestą“. Aš nieko neturiu. Aš neturiu automobilio. Aš neturiu namų. Neturiu jokių prietaisų ir drabužių.

Jums tai gali pasirodyti keista, tačiau, mums tai turi prasmę. Viskas, ką laikėte produktu, dabar tapo paslauga. Mes turime prieigą prie transporto, būsto, maisto ir visko, ko mums reikia kasdieniame gyvenime. Po vienas po kito šie dalykai pasidarė nemokami, todėl neturime prasmės jų turėti daug.

Iš pradžių visi ryšio kanalai visiems tapo nemokami. Tuomet, kada žalioji energija pasidarė laisva, viskas pradėjo greitai judėti. Transporto kainos smarkiai krito. Mums nebebuvo prasmės laikyti savo automobilių, nes mes galėjome išsikviesti automobilį be vairuotojo arba skraidantį automobilį ilgoms kelionėms per kelias minutes. Mes dažniau pradėjome naudoti viešą, jis tapo greitesnis, patogesnis nei automobilis. Dabar sunkiai galiu patikėti, kad ankščiau mūsų mieste buvo kamščiai, jau nekalbant apie oro taršą, vidaus degimo varikliais.

Nors, žinoma, turime ir šiokį tokį asmeninį transportą – aš kartais nuo karto naudojuosi dviračiu, kai einu aplankyti savo draugų. Man patinka tuo pačiu ir mankšta ir važiavimas. Ir net juokinga, kad po tiek metų ir po tokių pokyčių, kai kurie dalykai, atrodo, niekada nepraranda susidomėjimo: vaikščiojimas, važinėjimas dviračiu, maisto gaminimas ir augalų auginimas. Tai turi prasmę ir primena mums, kad mūsų kultūra atsirado iš glaudaus ryšio su gamta.

Mūsų mieste mes nemokame jokio nuomos mokesčio, nes kažkas šiuo metu taip pat naudojasi mūsų vieta. Pavyzdžiui, mano svetainė naudojama verslo susitikimams, kai manęs nėra.

Aš negaminu valgyti, tačiau daugeliui žmonių patinka ši veikla, todėl netrukus greičiausiai gaminsiu ir pats sau. Tai bus gana paprasta: reikalinga virtuvės įranga man bus pristatyta per kelias minutes. Kadangi visas transportas tapo nemokamas, mes sustojome namus užversti įvairiais nereikalingais daiktais. Kam laikyti makaronus ir indus mūsų spintelėse? Mes galime juos tiesiog užsisakyti, kai mums jų reikia.

Tai pat padidėjo ekonominis proveržis. Kai produktai virsta paslaugomis, niekas nesidomi trumpalaikiais daiktais. Viskas sukurta ilgam naudojimui, tvarumui ir utilizavimui. 

Be to, mūsų ekonomikoje visos medžiagos yra uždaro ciklo – jas galima lengvai apverti naujais produktais. Aplinkosaugos problemos atrodo tolimos, nes mes naudojame tik švarią energiją ir švarius gamybos metodus. Oras yra švarus, vanduo yra švarus ir niekas nedrįsta pasikėsinti į saugomas natūralias teritorijas, nes jos tokios yra vertingos mūsų gerovei. Miestuose visur turime daug žaliųjų erdvių, augalų ir medžių. Aš vis dar nesuprantu, kodėl mes praeityje, bet kokias tuščias miesto vietas užpildydavome betonu.

Taip pat pas mus mirė apsipirkinėjimas – dabar sunkiai prisimenu, kas tai yra. Daugeliui iš mūsų tai tapo  daiktų pasirinkimas naudojimui. Kartais man tai atrodo juokinga, o kartais tiesiog noriu, kad algoritmas tai padarytų už mane. Jis žino mano nuostatas ne blogiau už mane.

Kada DI ir robotai perėmė didžiąją dalį mūsų darbo, mes netikėtai spėjame gerai pavalgyti, gerai išsimiegoti ir praleisti laiką su kitais žmonėmis. Piko valandos koncepcija nebeturi prasmės, nes darbą, kurį mes darome, galime atlikti bet kuriuo metu. Nežinau, ar tai galima pavadinti darbu. Tai labiau panašu į laiką pamąstymams, laikas tobulėjimui.
Kurį laiką viskas virto pramoga, žmonės nebenorėjo jaudintis sunkiomis problemomis. Tik paskutinę minutę mes sužinojome, kaip visas šias naujas technologijas panaudoti geresniems tikslams, nei tik švaistyti laiką.

Didžiausias mano rūpestis – tai žmonės, kurie negyvena mūsų mieste. Tie, kuriuos mes praradome kelyje... Tie, kurie nusprendė, kad per daug šios technologijos tapo mūsų gyvenime. Tie, kurie jautėsi senesnių pažiūrų ir nenaudingi, kai robotai ir ID užvaldė didžiąją dalį mūsų darbų. Tie, kurie buvo nusiminę dėl politinės sistemos ir pasuko prieš ją. Jie gyvena kitokį gyvenimą už miesto ribų. Kai kurie sukūrė mažas savarankiškas bendruomenes. Kiti tiesiog liko tuščiuose ir apleistuose mažuose namuose, XIX amžiaus kaimuose. 

Retkarčiais mane erzina, kad neturiu tikro privatumo. Nėra vietos, kur galėčiau nuvykti ir būti neregistruotas. Aš žinau, kad, bet ką bedaryčiau, galvočiau ir svajočiau, bus užfiksuota. Tikiuosi, kad niekas to nenaudos prieš mane.

Apskritai tai geras gyvenimas. Galu gale mes pamiršome, visus šiuos baisius dalykus: gyvenimo būdo ligos, klimato pokyčiai, pabėgėlių krizė, aplinkos blogėjimas, visiškai užteršti miestai, vandens tarša, oro tarša, socialiniai neramumai ir nedarbas. Mes praradome per daug žmonių, kol supratome, kad galime elgtis kitaip.

Asmeninė nuomonė ir komentaras: kartais nuo karto pasirodo internete žmonių, kurie vienaip ar kitaip įnešė į ateitį, liudijimų, po kurių grįžo ir papasakojo, kaip ten yra. Kartais šie liudijimai yra patikimi, kartais ne, vis dėlto ši medžiaga - tikrai ne tai, apie ką jūs pagalvojote. Tai yra, tai ne šiaip koks „kolega“ iš 2030 metų, o žmogus, kuris parašė ataskaitą apie ateitį... labai, labai rimtiems žmonėms. Kokie žmonės?

Šie žmonės vadinami Pasaulio Ekonomikos Forumas – Šveicarijos nevyriausybinė organizacija, geriau žinoma dėl metinių organizavimo susitikimų Davose (mietas rytų Šveicarijoje). Į susitikimus kviečiami vadovaujantys verslo vadovai, politiniai lyderiai, žymūs mąstytojai ir žurnalistai. Diskusijos tema yra opiausios pasaulinės problemos, įskaitant sveikatos ir aplinkos apsaugos...

2016 m. svetainėje jie paskelbė straipsnį Welcome to 2030. I own nothing, have no privacy, and life has never been better, tai yra Sveiki atvykę į 2030 metus. Aš nieko neturiu, bet gyvenimas yra gražus, kaip niekada ankščiau.

Išvertėme šią medžiagą pritraukdami į šį straipsnį dėmesį. 2016 m, kai buvo išdėstyta medžiaga, daugeliui tai atrodė kažkokia Gretos nesąmonė – apie tai, kaip reikia viską sutvarkyti, kad paukščiai giedotų, o žolė taptu žalia. Nors iš tikrųjų tai buvo JŲ PLANAS, tai yra Naujosios tvarkos pasaulio sutvarkymo planas. O dabar, prasidėjus Covid-19 „karantinui“, šis stebuklo planas aiškiai įgyvendinamas.

Pažvelkite į aplinką – visos gamybos sustojo, taip jos ir stovės iki 2030 metų. Visi dabar bėgioja isterikuodami: „O kas bus, kas bus, ekonomika žlugo!“ Bet, pažiūrėjus į straipsnį – nieko ir nebebus. Tiksliau – bus, dirbtinis intelektas, kuris ir užims gamybą. Ekonomika tokioje formoje, kokią mes pažinojome, baigėsi amžiams.

Kitas pastebėjimas – transportas. Dabar teisės gali būti atimtos už menkiausius pažeidimus, o jų gavimo procedūra dvigubai pasunkėjo. Labai sunku išlaikyti teises. Kiti žmonės bijo važiuoti, kad kas nenutiktų kelyje, geriau vaikšto pėsčiomis arba pasiima dviratį, kitos valstybės vienaip ar kitaip skatina važinėtis dviračiais. Tyliai automobiliai išstumiami iš miesto gatvių. Žmonės šį nepatogumą nurašė karantinui, tačiau galima problema yra gilesnė, nei mes manome, galimai netrukus niekas ir nebevairuos automobilių.

Tęsiamas pinigų ir produktų dalinimas. Žmonės išsigando, nes bijo, kad visa tai greitai baigsis. Bet, matyt, nesibaigs, nes tai ir yra PLANAS. Žmonės ir toliau bus maitinami, kol bus plano dalis ir bus pasirengę jį įgyvendinti.

O kita plano dalis bus mikroschemos, po kurių asmeninio gyvenimo nebus. Tie, kurie atsisako juos priimti, bus išvežti iš miesto, vilkams sudraskyti. Bet tie, kurie lieka mieste, visą laiką apie juos pagalvos ir jaudinsis.

Natūralu, kad visas šis planas yra OFICIALUS – be aštrių kampų, nors šie kampai jau skaitomi tarp eilučių. Tiesą sakant, su tais, kurie nenori mikroschemų bus griežtesni, nei išvežti į kaimus. 

Beje, apie tai kalbėjo daug senolių. Jie kalbėjo taip: pereikite prie žagrės. Ir patarė apsirūpinti įvairiais įrankiais, tipo kirviais ir plaktukais. Štai ir išsipildys jų pranašystės: čipuotus žmonės, sėdinčius futuristiniuose miestuose maitins DI, likusieji maitinsis patys. Tokį leitmotyvą galima atsekti daugelyje mokslinės fantastikos filmuose.

Tai yra pasaulio vyriausybė atvirai paskelbė savo planus – bet niekas jų nematė. Tuomet pasaulio vyriausybė liepė parodyti planus žmonėms patraukliais filmais – bet žmonės vėl nieko nepamatė. Ir tik dabar, kai jau bus pradėti įgyvendinti planai, jie ką praregės.

Nežinome, kiek ilgai bus įgyvendinamas šis scenarijus apie 2030 metus. Mes nežinome, kokie bus padaryti jo pakeitimai – dar vienos epidemijos ar pasaulinio karo forma. Kažko panašaus reikės, nes jie neišveš septynių milijardų iš miesto, leisdami jiems daugintis. Greičiausiai 500 milijonų liks gyvi, iš kurių pusė mojuos kirtikliais laukuose, o antroji pusė važinės dviračiais, todėl stebėkime įvykių raidą.