Sąmokslo teorijos gali būti teisingos

Gandai ir taip vadinamos miesto legendos dažniausiai neatsiranda be jokio pagrindo. Netgi pačios absurdiškiausios sąmokslo teorijos, dažniausiai, yra patvirtinamos realiais istoriniais faktais - bent jau netiesiogiais.

Vyriausybė kontroliuoja mūsų sąmonę!

Tai, ko gero, labiausiai paplitusi sąmokslo teorija. Bent jau tarp psichiatrijos klinikų pacientų tai jau tikrai. Ji žinoma „Folijos kepuraitė“ pavadinimu, o jos esmė yra tokia: vyriausybė, panaudodama specialius spindulius, gali prasiskverbti j mūsų galvas ir įteigti mums tai, ką mano esant reikalinga. Tam, atseit, naudojama Iliuminatų (grėsmingos sąmokslininkų organizacijos, kurios bandė tylomis kontroliuoti Europoje vykstančius procesus) technologija. Ši teorija tarp bepročių populiari dėl visiškai suprantamų priežasčių: tam jie ir bepročiai, kad matytų ir girdėtų tai, ko nėra. Įprastas simptomas. Markas Čepmenas (Džono Lenono žudikas) ir Serhanas Serhanas (Roberto Kenedžio žudikas) pareiškė, kad savo nusikaltimus įvykdė, nes taip jiems liepė kažkokie „balsai“ (paranormal.lt).

Ir jie nėra vieninteliai, girdėją „balsus“. Atsirado daugybė žmonių, kurie, nors ir nežudė publikos numylėtinių, tačiau taip pat apkaltino vyriausybę, kad ši bando prasiskverbti į jų smegenis.
Kai kurie jų sugalvojo nešioti jau minėtas iš folijos padarytas kepures, norėdami sutrukdyti specialiosioms tarnyboms (taip pat ateiviams, kosminiams spinduliams ir pan.) paveikti jų sąmonę. Tokiu būdu folijos kepuraitė tapo simboliu viso to, kas susiję su sąmokslais, ir kino filmų kūrėjams padėjo sukurti ne vieną filmą, kuriuose pagrindiniais herojais yra įsimenantys paranojiniai šizofrenikai. Si teorija nėra tokia beprotiška, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio: jie iš tiesų gali transliuoti balsus jums į galvas.

2006 metais įvyko tokia istorija. Vienas vyras, kuriam buvo pripažinta paranojinės šizofrenijos diagnozė, pasinaudojo įstatymu apie informacijos laisvę ir pareikalavo visų vyriausybinių dokumentų, susijusių su mikrobanginiu klausos efektu, telepatija ir hipnoze. Suprantama, tie kurie nebuvo įslaptinti. Toks elgesys visiškai atitiko diagnozę ir nieko nenustebino. Be to, šis vyras visus įtikinėjo, kad jo avalynės užkulniai ištirpsta dėl kažkokio elektromagnetinio ginklo poveikio. Juokas juokais, tačiau kai prašomi dokumentai buvo gauti, daugeliui šypsena dingo.

Lapas po lapo kompetentingų žmonių patvirtinti dokumentai patvirtino „bepročio svaičiojimus“. Paaiškėjo, kad mokesčių mokėtojų pinigai iš tiesų buvo skiriami finansuoti įvairiems projektams, susijusiems su galimybe valdyti sąmonę. Toks pavyzdys gali būti telepatinio spindulinio ginklo ar lazerio, galinčio dezorientuoti žmogų ir sumažinti jo agresyvumą, sukūrimas. Vienas toks projektas iš tiesų susijęs su telepatiniu žmogaus balso perdavimu, panaudojant superaukšto dažnio spinduliavimą. Eksperimento metu savanoriams tiesiai į smegenis buvo transliuojami balsai, sakantys skaičius nuo 1 iki 10. Tokiu būdu, vyriausybė ne tik domėjosi sąmonės kontrolės galimybėmis, tačiau šioje srityje pasiekė tam tikrų laimėjimų.

Surašymas kaip diskriminacijos instrumentas

Daugelis mūsų net nesusimąstydami užpildome formas, tačiau yra ir išimčių. Tarp labiausiai įtariančios amerikiečių nacijos dalies ėmė sklisti negeri gandai. Vienoje interneto svetainėje buvo išsakyta prielaida, kad JAV taikių gyventojų namų koordinatės, kurias renka surašymą atliekantys darbuotojai, gali būti reikalingi Jungtinių Tautų kariams. Šios koordinatės palengvins užsieniečių karių judėjimą šalyje tuo atveju, jeigu šalies vyriausybė nuspręs, kad reikia pasinaudoti jų pagalba.

Alyvos į ugnį įpylė Mišelė Bachman. Ji atsisakė atsakinėti į bet kokį kitą surašinėjimo anketos klausimą, išskyrus tai, kiek žmonių gyvena name. Moteris pareiškė, kad Konstitucija jos neįpareigoja teikti tokios informacijos. Šis pareiškimas Bachman brangiai atsiėjo. Jos adresu iš karto plūstelėjo pašaipų banga. Ypač tuomet, kai pagal surašymo rezultatus paaiškėjo, kad jos gyvenamoji valstija gali netekti vienos rinkimų į Kongresą apygardos. Žinoma, galima draugiškai pasijuokti iš paranojikų, kurie mano, jog vyriausybė, pasinaudodama surašymo rezultatais, planuoja visus suvaryti į lagerį, tačiau tai nėra toks jau nekaltas juokas, kaip atrodo. JAV vyriausybė iš tiesų vieną kartą panaudojo surašymo duomenis gyventojams suvaryti į lagerius.

2007 metais visas pasaulis sužinojo, kad Antrojo pasaulinio karo metu JAV Gyventojų surašymo tarnyba slaptosioms tarnyboms padėjo gaudyti japonų kilmės amerikiečius. Dėl to lageriuose atsidūrė apie 120 tūkstančių japonų, iš kurių 62 procentai turėjo JAV pilietybę. Tai tapo įmanoma dėl to, kad tuo metu valdęs prezidentas Franklinas Delanas Ruzveltas pasirašė įstatymą, vykdomajai valdžiai suteikiantį ypatingus įgaliojimus.

Iki 1942 metų gyventojų surašymo metu surinkta informacija buvo konfidenciali ir apsaugota. Viskas pasikeitė po to, kai japonai užpuolė Perl Harboro bazę. Prasidėjo tikra prieš azijiečius nukreipta isterija. Kiekvienas amerikietis, kurio akių forma kėlė įtarimus, automatiškai buvo priskiriamas „priešiškai nusiteikusiems užsieniečiams“. Kai slaptosios tarnybos paprašė Surašymo biuro pateikti vardus ir adresus tų gyventojų, kurių gyslose tekėjo nors lašas japoniško kraujo, ši paslauga buvo suteikta be jokių dvejonių. įstatymas, suteikęs vyriausybei tokius įgaliojimus, buvo atšauktas po karo.

Tai nebuvo paskutinis kartas, kai duomenys apie nacionalinę priklausomybę buvo perduodami, esant politiškai įtemptai atmosferai. 2004 metais Surašymo biuras Nacionalinio sau-
gumo ministerijai pateikė informaciją apie vietas, kuriose kompaktiškomis grupėmis gyvena išeiviai iš arabų šalių ar imigrantų iš Artimųjų Rytų šalių palikuonys. Buvo sulaikyti ir iš šalies išprašyti daugiau kaip tūkstantis žmonių.

Vyriausybė kontroliuoja žiniasklaidą

Tai viena iš labiausiai paplitusių sąmokslo teorijų, kuri jau seniai nieko nebestebina. Tačiau kai kurie šios teorijos šalininkai žengia dar toliau. Jie tvirtina, kad federalinė vyriausybė kontroliuoja absoliučiai viską, ką mes žiūrime, klausome ir skaitome. Tuo tikslu vyriausybė panaudoja savo atstovų pasisakymus žiniasklaidoje, subsidijų paskirstymą, netgi, kalbant apie karinius korespondentus, tiesioginį spaudimą.

Visa tai primena Roberto De Niro filmo „Uodega vizgina šunį“ siužetą: valstybės vadovas prasimano karą, norėdamas atitraukti visuomenės dėmesį nuo neištikimybės skandalo Baltuosiuose rūmuose. Naujienų kanalai paklusniai į eterį išleidžia surežisuotus patriotinius filmukus, pseudoin-terviu ir netgi dainas apie prasimanyto karo kareivius. Pasakysite, kad toks siužetas yra absurdas? Neskubėkite!

1948 metais Valstybės departamento sudėtyje buvo įkurta Politikos koordinavimo valdyba, kurios vadovu buvo paskirtas Frenkas Visneris. Jis gavo tokio lygio įgaliojimus, kad galėjo paskelbti savąją amerikietiškos ideologijos versiją ir pradėjo kampaniją, kuri buvo pavadinta „Strazdu“. Jos esmė buvo ta, kad būtų galima kontroliuoti visas įtakingas žiniasklaidos priemones, kontroliuojant jiems pavaldžius žurnalistus ir redaktorius.

XX amžiaus 6-o dešimtmečio viduryje CŽV dirbo daugiau kaip 400 žurnalistų visoje šalyje. Tai buvo ne vien tik pradedantys žurnalistai. Tarp jų buvo pačio aukščiausio rango profesionalai, dirbantys trijuose svarbiausiuose leidiniuose: „The New York Times“, „Time Inc.“ ir „Associated Press“. Kiekvienas jų turėjo galimybę ne tik patalpinti vyriausybei palankią medžiagą atitinkamose žiniasklaidos priemonėse, tačiau ir filtruoti nepakankamai lojalią. Tai nebuvo taip jau sunku.

Gera naujiena: projektas „Strazdas“ buvo atskleistas visuomenei ir 8-o dešimtmečio viduryje nutrauktas. Bloga naujiena: dar praėjusį dešimtmetį JAV vyriausybė savo lipniomis rankomis prisiliesdavo prie visų karinių reportažų, o informacinį karą naudoja tam, kad pasaulį patrauktų į savo pusę.

Vyriausybiniai agentai taip pat žmonės!

Visose sąmokslo teorijose yra kai kas bendro. Žmonės, kurie jomis tiki, dažniausiai mano, jog sekami būtent jie. Ir juos seka ne vien tik specialios stebėjimo sistemos, kaip parodyta filme „Valstybės priešas“, bet ir gyvi agentai, kuri dienomis ir naktimis stebi mus iš už kampo ar kokios nepastebimos priedangos. Kiekvienas jų įsitikinęs, kad vyriausybė kažkam moka neblogą atlyginimą (įskaitant premijas, pensijų draudimą ir tarnybinį automobilį) išskirtinai dėl to, kad žinotų, kas vyksta radikalių vegetarų grupėje, kurioje jis dalyvauja. Ir vyriausybė, ko gero, yra infiltravusi savo žmogų vietinėje kavinėje, kuris stebėtų, kaip jūs ant bandelės tepate sviestą. Beje, ši teorija nėra tokia absurdiška, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pateiksime pavyzdį.

1956 metais FTB direktorius Edgaras Huveris palaimino slaptą projektą, pavadintą „Cointelpro“ (arba Counter Intelligence Program - kontržvalgybinė programa). Ji tikrai naudojo agentus sekti įvairias JAV politines ir visuomenines organizacijas, pradedant juodaodžių radikalų partija „Juodoji pantera“ ir baigiant Nacionaline advokatų gildija. Netgi privatūs asmenys, užimantys daugiau ar mažiau aktyvią antivyriausybinę poziciją, galėjo tapti „Cointelpro“ taikiniais.

Daugumai žmonių XX amžiaus 6-as dešimtmetis asocijuojasi su išpūstais sijonais, telefono būdelėmis, pilnomis paauglių, ir rokenrolo atsiradimu. Tačiau kalbant apie privatų gyvenimą šis laikotarpis atrodo gana niūrus. Ypač tiems, kurie nesutiko su vyriausybės pozicija, kad ir kokia forma tai išreiškė.

„Cointelpro“ programos vykdytojai savo arsenale turėjo ne vieną nešvarų triuką. Pavyzdžiui, jiems pavyko sukiršinti „Juodąją panterą“ su kitomis juodaodžių nacionalistų grupėmis, o po to ir pačius lyderius partijos viduje. Vyriausybė infiltravo savo žmones į artimiausią Martyno Liuterio Kingo aplinką, kad galėtų kontroliuoti kiekvieną jo žingsnį. Kalbant apie dezinformaciją, provokacijas ir manipuliacijas šiems agentams niekas negalėjo prilygti.

Galų gale JAV piliečiai sužinojo, kuo užsiima šaunusis FTB. 8-o dešimtmečio pradžioje „Cointelpro“ programa buvo nutraukta. Tačiau panašu, kad šie metodai nebuvo pamiršti. Kaip kitaip galima paaiškinti tai, jog FTB „vidine terorizmo grėsme“ paskelbė „Greenpeace“ arba PETA (Žmonės už etišką elgesį su gyvūnais) organizacijas. Arba kai vienas buvusio JAV prezidento Obamos patarėjas (kalbama apie Kasą Sansteiną (Cass Sunstein), taip vadinamo „liberaliojo paternalizmo“ šalininką) pasiūlė nusamdyti slaptuosius agentus, kurie sektų interneto forumus ir demaskuotų „melagingas sąmokslo teorijas, diskredituojančias vyriausybe“. Kaip žinote, mažai tikėtina, kad sąmokslo teorijoms skirtų svetainių lankytojai sugebės įvertinti ironiją.

Vyriausybė nuodija mūsų maistą ir gėrimą!

Egzistuoja gana paplitusi teorija, pagal kurią naciai koncentracijos lagerių kalinių paklusnumo pasiekė, jiems į maistą ir vandenį įmaišydami natrio fluorido. Daugelis sąmokslo teorijų šalininkų įsitikinę, kad ir šiandien vyriausybė fluorą deda į geriamąjį vandenį dėl to paties tikslo. Ir tai, jų manymu, tėra tik ledkalnio viršūnė. Beveik viskas, pradedant dirbtiniais saldikliais (kuriuos amerikiečius pripratino vartoti gynybos ministras Donaldas Ramsfeldas) iki vakcinos (aišku, tam, kad mus sterilizuotų) -visa tai yra slaptos vyriausybinės operacijos dalys.

Šios programos tikslas - visiškai kontroliuoti gyventojus.

Tai panašu į beprotybę. Tačiau „sausojo įstatymo“ metu vyriausybė bandė rasti būdą atpratinti šalies gyventojus nuo alkoholio, netaikant įprastinio „sugauti ir pasodinti“ metodo.

Nebuvo sugalvota nieko geresnio, kaip į alkoholi pridėti nuodų, kurie, panašu, turėjo būti kaip įbauginimo priemonė. Tačiau vyriausybė neįvertino piliečių potraukio svaigintis alkoholiu.

Iki 1933 metų, kai sausasis įstatymas buvo atšauktas, ši federalinė programa pražudė ne mažiau kaip 10 tūkstančių žmonių.

Tai tikras faktas. Ir tai nėra paskutinis kartas, kai JAV vyriausybė kenksmingomis medžiagomis pabandė piliečius atpratinti nuo kenksmingų įpročių. 1970 metais JAV vyriausybė į Meksiką pasiuntė lėktuvus, kurie virš laukų su marihuana išpurškė herbicidus. Marihuanos gamintojai greitai suvokė, kad derlių galima išgelbėti, jeigu jis surenkamas iš karto po apipurškimo. Rezultatas buvo tas, kad tonos žolės, apipurkštos herbicidais, buvo sumaišytos su švaria marihuana ir išsiųstos į JAV. Tai buvo tie laikai, kai marihuanos rūkymas buvo mėgiamas nacijos užsiėmimas.

Vyriausybė atsiribojo nuo bet kokių kaltinimų, susijusių su šia istorija, nes apnuodyta marihuana sukeldavo „tik“ plaučių fibrozę arba gerklės kraujavimą. Ko čia rūpintis dėl tokių niekų!

Slaptas biologinis karas

Daugelis žinomų žmonių, pavyzdžiui roko muzikantas Bilis Korganas (Billy Corgan) iš grupės „Smashing Pumpkins“, ne kartą bandė įspėti pasaulį apie klastingas vyriausybines programas, įskaitant įvairių cheminių medžiagų purškimą virš taikių gyventojų.

Kalbama apie „chemines trasas“. Taip vadinamos juostos, kurios lieka už lėktuvo. Paprastos juostos greitai išsisklaido, egzistuoja trumpai ir priklauso nuo variklių darbo režimo. Cheminės trasos nuolat plečiasi, palaipsniui sudarydamos sluoksniuotus debesis.

Daugybė žmonių yra įsitikinę, kad vyriausybės nurodymu iš lėktuvų yra purškiamos cheminės medžiagos, kuriomis reguliuojamas gimstamumas, valdomos oro sąlygos. Būtent dėl šių chemikalų mes taip dažnai sergame respiratorinėmis ligomis.

Ko gero, visi yra girdėję istorija apie tai, kad AIDS sukūrė CŽV, norėdama išnaikinti juodaodžius gyventojus ir kirus blogus piliečius. Ši legenda neatsirado tuščioje vietoje. Federalinė vyriausybė ne tik su JAV piliečiais išbandė kai kuriuos biologinio karo būdus. Šie eksperimentai kai kam kainavo gyvybę.

Šaltojo karo metais buvo vykdomi rimti tyrimai, susiję su entomologija. Jų esmė buvo ši: Džordžijos valstijoje buvo išleista 300 tūkstančių uodų ir buvo laukiama, kas atsitiks. Ne, šie uodai nebuvo kokios nors ligos platintojai. Paprasčiausi uodai. Vyriausybė tik norėjo sužinoti, kas atsitiktų, jeigu iš tiesų būtų paleisti geltonąja karštine užkrėsti uodai.

Nuo 1949 iki 1969 metų amerikiečių kariai įvykdė 239 bandymus, kurių metu atvirame ore buvo išbandytos biologinės medžiagos. Ir tai kalbama tik apie tuos bandymus, kurie patvirtinti dokumentais. Tarp jų yra bakterijų, „giminingų“ toms, kurios sukelia juodligę, paskleidimas Niujorko metro. Dar du atvejai įvyko San Francisko įlankoje ir Vašingtono nacionaliniame uoste, kai ant žmonių buvo paskleistos, atseit, nekenksmingos bakterijos.

Kuo šis eksperimentas baigėsi oro uosto keleiviams, mes, dėl savaime suprantamų priežasčių, nežinome. O štai po bandymo San Franciske ligoninėje atsidūrė 11 žmonių su reta šlapimo takų infekcija, vienas jų mirė. Šios bakterijos žmonių sveikatai iš tikrųjų nebuvo pavojingos. Sveikų žmonių. Jeigu nekreipti dėmesį į nedidelį organizmo nusilpimą, kas nėra labai malonu. Tačiau tiems, kurių imuninė sistema nusilpusi, bakterijos sukėlė rimtą pavojų.