Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » » 2019 » Kovo » 7

Sausakrūvis „Milena“. Laiko duobė

„Mažiau reikia gerti, - suirzęs kapitonui Viljamui Takeriui iškošė benrovės savininkas, - ir į šį reikalą nepainioti visoms komandos”. Ir jau leisdamasis trapu pridūrė: „Mes rasime žmogų, kuris benrovės reikalais  sugebės geriau pasirūpinti, ir geriau komandą valdys”.

mistika, laiko duobė

Visas šis pokalbis įvyko dėl to, kad sausakrūvis laivas „Milena“, išplaukęs iš Kolombo uoste Šri Lankoje, pasuko link Mumbajaus, po to turėjo užsukti į Karačį, Adeną ir tuomet per Raudonąją jūrą, Sueco kanalą, Viduržemio jūrą pasiekti Atlanto vandenyną ir atplaukti į Angliją. Tačiau laivas netikėtai dingo ir apie jį keletą mėnesių nebuvo jokių žinių. Į Mumbajaus uostą, iki kurio buvo apie 1,8 tūkstančio kilometrų, jis atplaukė labai smarkiai vėluodamas, tarsi pakeliui būtų užsukęs į pusės pasaulio uostus. Tačiau laivo prietaisai rodė visai ką kitą: nebuvo nuplaukta nė vieno nereikalingo kilometro, kursas buvo optimalus. Tą patį tvirtino ir laivo komanda kartu su kapitonu. (paranormal.lt)

Po to, kai iš bendrovės atleistas Takeris su savininkais ėmė aiškintis per spaudą (dauguma Anglijos laikraščių palaikė laivo ekipažą ir jo kapitoną), teismo procese jūreivių nedaug kas klausė. Netgi tie, kurie buvo palankiai nusiteikę kapitono su 20-ies metų darbo stažu ir jo komandos atžvilgiu, į jų pasakojimą žiūrėjo gana skeptiškai.

„Jeigu tikėti buvusiu „Milenos“ kapitonu ir prietaisų įrašais, kurie, be abejo, buvo gudriai pakeisti, tai Takeris turi būti nedelsiant grąžintas į darbą. Tačiau tik tam, kad nedelsiant jis pats su visais padėjėjais ir jūreiviais nedelsiant būtų išsiųstas į psichiatrijos ligoninę, skirtą visuomenei pavojingiems pacientams“. Tokį nuosprendį savo puslapiuose paskelbė netgi solidusis „Times“. Galima tik įsivaizduoti, ką rašė bulvarinė spauda...

Tačiau į nemalonę patekęs kapitonas, reikalaudamas sugrąžinti į darbą, rėmėsi ne tik prietaisų parodymais (elektroninis lotas su lagu ir kita įranga, turinti savirašius prietaisus, specialistų manymu, po išplaukimo iš Kolombo nebuvo atidaryta ir perderinta). Magnetofono juostoje buvo saugomi visi laivo pokalbiai su kitais laivais ir kranto tarnybomis nuo išplaukimo iš uosto. Šia istorija rimtai susidomėjo mokslininkai.

Apie 7 valandas „Milena“ tvarkingai užmegzdavo ryšį, o po to dingo keliems mėnesiams. Laivo paieškos buvo vykdomos pakrantės apsaugos laivais ir lėktuvais, tačiau be jokių rezultatų. Galiausiai buvo nuspręsta, kad laivas patyrė katastrofą ir nuskendo, nespėjęs perduoti netgi nelaimės signalo. Po to magnetofono juostoje pasigirsta keistas įrašas: „Mus užpuolė.

Nežinomas burlaivis į mūsų laivą išlaipina desantą. Padėkite!“ Šio pagalbos prašymo nepriėmė nei Kolombo, nei Mumbajaus ryšių tarnybos, nei daugybė laivų, buvusių tame rajone Indijos vandenyne ir Arabijos jūroje.

Užrašas laivo žurnale patvirtina: „1983 m. liepos 12 d. 14:08 laivą atakavo nežinomas dvistiebis burlaivis be atpažinimo ženklų. Ataką pavyko atremti parankinėmis priemonėmis ir laive buvusiu „Tompsono“ automatu. Vienas puolantysis žuvo. Po to laivas tęsė plaukimą ankstesniu kursu“.

Abejonės dėl to, kad Takerį su komanda būtina staigiai išsiųsti į psichiatrijos ligoninę, prasidėjo ir sustiprėjo po to, kai vienas radijo aparatūros ir elektronikos ekspertas pateikė tokią oficialią išvadą: „Magnetofoninių įrašų, pateiktų tyrimui, perklausa leidžia daryti išvadą apie keistą eterio būseną pagalbos prašymo perdavimo metu. Iš eterio tarsi dingo iki to meto kaimyninėmis bangomis veikusios ir „Milenoje“ girdimos kranto tarnybų ir kitų laivų radijo stotys. Imtuvas užfiksavo daug atmosferos išlydžių, kurie savo dažnių charakteristikomis žymiai skiriasi nuo tų, kurie būdingi rajonui, esančiam tarp 7 ir 20 laipsnių šiaurės platumos ir 70 ir 80 laipsnių rytų ilgumos“.

Kol specialistai ginčijosi ir abejojo, Viljamas Takeris, iš tos pačios bendrovės gavęs kitą laivą, o po kelių metų išėjęs į pensiją, ir toliau atkakliai laikėsi savo absoliučiai fantastiškos įvykių versijos.

Štai kaip kapitonas ir laivo komanda pasakoja apie keletą mėnesių trukusį laivo dingimą. Beje, laivo komanda beveik be pokyčių kartu plaukiojo apie septynis metus, dėl ko Takeris anksčiau buvo giriamas už mokėjimą tinkamai parinkti žmones ir su jais dirbti. Po to, kai prasidėjo bylinėjimasis, ši aplinkybė tapo kaltinimų, kad „visi komandos nariai susimokė ir tris mėnesius poilsiavo ir pramogavo, paslėpę laivą nuošalioje įlankoje“, priežastimi.

mistika, laiko duobė

Tokia trumpa fabula. Netrukus po to, kai paskutinį kartą išėjo į eterį, „Milena“ pateko į staiga kilusią audrą, lydimą, anot jūreivių, „beprotiškais žaibų išlydžiais, kokių iki tol nė vienam mūsų neteko matyti“. Debesys išnyko ir lietus liovėsi taip pat staiga, kaip ir kilo audra. Dangus vėl tapo giedras, iš priekio pūtė nelabai stiprus pastovios krypties vėjas. „Mes nesuspėjome prisitaikyti prie vėl nušvitusios ryškios saulės, kaip mums priešais nosį pasirodė senos konstrukcijos burlaivis, ant mūsų pirmagalio užmetė kablį ir tuomet prasidėjo tokie dalykai...

Į sausakrūvio denį ėmė lipti žmonės, apsirengę rūbais iš audinio, naudoto žymiai anksčiau nei vyksta veiksmas knygoje „Lobių sala“. Puolančiųjų riksmuose buvo sunku išskirti atskirus žodžius, tačiau visi ekipažo nariai buvo įsitikinę, kad tai nebuvo panašu nė į vieną šiuolaikinę kalbą. Iš pradžių komanda atsimušinėjo kabliais ir viskuo, kas pasitaikė po ranka. Po to vyriausias padėjėjas puolė į savo kajutę, kur buvo saugomas automatas ir atidengė ugnį ilgomis eilėmis. Puolančiųjų triuškinimas baigėsi po to, kai pavyko įjungti galingus laivo brandspointus ir panaudoti gesintuvus, išskiriančius putas. Visa tai puolančiųjų gretose sukėlė paniką. Burlaivis nedelsiant nuplaukė kažkur šalin, sausakrūvio denyje palikęs vieną užmuštą savo komandos narį.

Į kajutę perneštas kūnas buvo detaliai apžiūrėtas. Tai buvo vyras, kuris visiškai nežinojo, kas yra muilas, dantų pasta, skutimosi reikmenys ir t. t. Jis turėjo platų išlenktą peilį, primenantį malaiziečių. Žuvusysis buvo apsirengęs plačiomis kelnėmis, surištomis virvute, ir liemene iš ožkos kailio. Aiškiai matėsi, kad kelnių audinys buvo austas namuose, arba jos buvo pasiūtos iš derva įmirkytos maišams siūti naudojamos medžiagos.

Kapitonas įsakė žuvusiojo kūną pernešti į laivo šaldytuvą, o kitus „daiktinius įrodymus“ užrakino savo seife. Pirmasis įsakymas nebuvo spėtas įvykdyti. Laivas vėl pateko į nepaprastos jėgos audrą, kuri truko ne daugiau kaip pusę valandos. Tolimesni Takerio ir komandos parodymai niekuo nesiskiria nuo to, ką jie pasakojo nuo pat pradžių: „Mes pamanėme, kad mus užpuolė banditai, pasinaudoję egzotišku kamufliažu, todėl dar kartą susisiekėme su Kolombo ir Mumbajaus uostais, norėdami pranešti apie atsitikimą. Mes labai nustebome, kai uostų radistai po ilgos pauzės vos ne kartu ėmė šaukti: „Tai jūs atsiradote? Jūs gyvi?“ Mes plaukėme savo kursu, nebuvome įplaukę į jokį kitą uostą, vietoje nedreifavome. Mus labai sukrėtė ne tas faktas, kad bendrovės vadovybė mus apkaltino nebūtais dalykais, o tai, kad kranto kalendoriai rodė spalio pabaigą“.

Reikia pažymėti tai, kad Ceilono arbatos kokybė suprastėjo būtent tiek, tarsi visą laiką laivas būtų plaukęs. Negyvas užpuolikas dingo be pėdsakų, liko tik kapitono seife užrakinti daiktai.

Įdomu tai, kad susidomėjimas Takerio pasakojimu ir „Milena“ vėl sustiprėjo 1991-ais metais, kai kažkokie apsukrūs mistifikatoriai suvaidino Argentinos lėktuvo grįžimą iš kitos laiko juostos. O įvyko štai kas. Viena labai nedidelė aviacijos bendrovė visam pasauliui pranešė, kad jai priklausančiame oro uoste Baja Blanko mieste nusileido 1938-ais metais iš Buenos Airių išskridęs lėktuvas DC-3. Žurnalistams buvo parodytas ir prieškarinės konstrukcijos lėktuvas, ir leista pabendrauti su gana rišliai apie dingimą laike pasakojančiu jaunu pilotu, apsirengusiu ikikarinių laikų uniforma. Fokusas būtų pavykęs, jei ne kai kurios detalės. Iš pradžių buvo pastebėta, kad „lėktuvo vadas“ nesigaudo paprasčiausiuose specialiuosiuose terminuose, susijusiuose su aviacija. Netrukus vienas j pensiją išėjęs lakūnas, žurnale pamatęs nuotrauką, tik iš jam žinomų detalių atpažino DC-3 lėktuvą, su kuriuo pats skraidė ir kuris buvo nurašytas 1948 metais bei parduotas privačiam kolekcionieriui. Triukas neišdegė.

Iš redakcijų archyvų buvo ištraukta medžiaga, susijusi su kapitonu Takeriu. Pastarasis, vėl priverstas ginti savo gerą vardą, jau turimą medžiagą papildė rimtų mokslinių ekspertizių rezultatais. Štai kokios buvo šių ekspertizių išvados:

a) ekspertizei pateiktas žuvusio užpuoliko kelnių audinio pavyzdys yra seno audimo, išaustas XVI ar XVII amžiuje ir išlikęs tik dėl to, kad buvo sumirkytas derva; tam pačiam laikotarpiui gali būti priskirti ir kiti daiktai: peilis, liemenė ir juosta, geriausiai išsilaikiusi iš visų ekspertizei pateiktų daiktų;

b) sausakrūvio laivo borte esantys pėdsakai palikti aštriu įlenktu metaliniu daiktu, tačiau smulkios metalo dalelės rodo, kad jis išlydytas technologija, kuri nenaudojama ne mažiau kaip pusantro amžiaus;

c) paklodė, ant kurios, kaip teigia komanda, gulėjo žuvusiojo kūnas, atitinka laivo dokumentuose nurodyta gamybos ir pirkimo laiką, tačiau ant jos yra organinės kilmės skysčio pėdsakai (greičiausiai, kraujo). Šių pėdsakų neįmanoma tiksliai ištirti dėl jų atsiradimo senumo“.

Būtent pastarasis punktas ir žuvusio užpuoliko kūno dingimas sukėlė abejones netgi tiems mokslininkams, kurie prieš 12 metų palaikė jūreivius ir nedrąsiai reiškė nuomonę, kad sausakrūvis teoriškai galėjo į kitą laiko matavimą, apie ką savo darbuose rašė ne tik Einšteinas, bet ir jo pasekėjai bei oponentai.

Vienas mokslininkas, Čarlzas Murėjus, tvirtina: „Lavonas, patekęs į mūsų laiką, galėjo praeiti žmogaus kūnui būdingus procesus tropikų sąlygomis. Juk jis faktiškai tarsi buvo pasilikęs vienoje erdvėje ne mažiau kaip tris šimtmečius“. Kokia Takerio vadovaujamo laivo vėlavimo priežastis? Akivaizdu, jog tai yra patekimas į „kito laiko kreivę“ ir išėjimas iš jos. Visa tai dalyvių požiūriu truko tik keletą minučių, o iš tikrųjų praėjo keli mėnesiai. Daiktai? Taigi jie ir muziejuose žymiai pergyvena buvusius savininkus.

Kol vieni piktdžiugiškai trynė rankas, o kiti stengėsi įrodyti savo teisybę, jūreivis ir tyrinėtojas parengė knygą. Per keletą metų jie surinko dešimtis liudininkų ir tiesioginių „skrydžių į kitus amžius“ dalyvių pasakojimus. Daugelis žmonių tik dabar išdrįso visa tai papasakoti, nes prieš tai bijojo būti palaikytais nepilno proto, nors susitiko ne su piratais, o, pavyzdžiui, su urviniais žmonėmis ar gyvais mamutais. Visa tai vyko sausumoje ar jūroje, tačiau visuomet šiuos įvykius lydi audros ar kitoks galingų elektromagnetinių laukų poveikis.

Tikėkimės, kad ateityje mokslo atstovai neskubės skelbti išvadų apie liudininkų, pasakojančių apie mums šiandien nesuprantamus reiškinius ir įvykius, psichinę sveikatą.


Niekas neišdrįso palikti komentarą.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomone su kitais.
avatar